Jis pasiskolino iš manęs Valerijos Solanas „Vyrų sunaikinimo manifestą“ ir negrąžino

 

Kiek pamenu, visuomet svarbiausias klausimas buvo: nuo ko pradėti? Dabar ketinu pradėti nuo to, nuo ko labiausiai nesinorėtų pradėti. Labai norėtųsi iš pradžių prirašyti paaiškinimų, kodėl tai buvo, kas man nutiko, kad buvo, kas mano šeimoje nutiko, kad man vėliau taip įvyko, kad vyksta daug kam ir todėl nekeista, kad ir man taip įvyko.

Labai nesinorėtų, kad mano istorija prasidėtų tuo – tai ne mano, na, taip, ten buvau, bet gal ne visai arba nebe aš, arba tai, kas dar visai ką tik buvau ne aš.

Labai nemalonu, kad aš ten pakliuvau. Aš noriu pasiaiškinti. Tikrai, negalvokit, kad aš tokia, aš šiaip visai kitokia, TIESIOG visiems būna prastų metų.

Gerai. Aš stoviu prie buto durų, stoviu buto viduje. Butas priklauso ne man, bet jis priklauso mano šeimai. Jame gyveno mano prosenelė, o dabar jis priklauso prosenelės vienintelei dukrai, kuri yra mano močiutė. Taigi, čia ne visai mano butas, iš tiesų – visai ne mano, bet visgi daugiau mano negu jo.

Aš stoviu prie buto durų, buto viduje.

Girdžiu, kaip jis balkone bando atlupti duris.

Būna, žmonės psichozės metu įgyja daug jėgų, o jis, turiu pasakyti, būdamas girtas įgyja jų taip pat nemažai. Pakankamai, kad išstumtų uždarytus pakiužusius medinius balkono langus ir įliptų į balkoną.

Balkono langai pakiužę, balkono durys plastikinės, galbūt jos taip paprastai neatsidarys.

Buto durys atrakintos, nes turiu greitai atidaryti, jei ką.

Jis turbūt staugia ir daužosi, aš laukiu įsitempusi kaip zuikis.

Balkono durys atsidaro, buto durys atsidaro, lekiu lauk tą pačią milisekundę. „Bėgikė!“ – rėkia iš paskos.

Vis dėlto manęs jis dar niekados nesumušė, tik sykį bandė nustumti nuo dviračio, kai jo kolegos akivaizdoje pasakiau, kad jis man melavo. Melavo, kad negeria.

Tada jis supyko ir bandė nustumti nuo dviračio.

Tada aš jį išmečiau iš tų ne savo, bet labiau savo negu jo namų.

Tada jis grįžo pas buvusią, nes ji visuomet jį įsileidžia. Iki šiol jaučiu gėdą prieš ją, gal vėliau pasakysiu, kodėl.

Taigi, o paskui jis vėl grįžo pas mane.

Ir tada aš jį vėl išmečiau.

Ir paskui jis vėl sugrįžo.

Ir dabar jis irgi grįžo, o bėgu jau aš.

Kurį laiką, gal kelioms valandoms, tai bus labiau jo namai negu mano.

Kas man labiausiai nepatiko, kad jis pradėjo keikti mano tėvą prie policininkų, prie visų.

Šitą aš atsiminsiu.

Net kai jį išsivežė policininkai – tokių kaip jis ilgai nelaiko, kelios valandos areštinėje ir jie vėl gali grįžti, kur buvę, – taigi, net kai jį išvežė, išėjau nakvoti pas tėvus, jei kartais jis sugrįžtų pas mane. „Geriau tau atsiimti pareiškimą, – pasakė policininkas nuovadoje. – Nėra įsilaužimo įrodymų, nes langai ir durys liko nepažeisti.“ Policininkas pasiūlė tiesiog nebegyventi su juo. Protingas patarimas. Bet aš visgi dar pagyvenau. Dar kokius pusę metų.

Dar išmečiau.

Ir dar išmečiau.

Paskui jau nebegrįžo.

Sakė mama, vieną kartą buvo grįžęs, kai ji prižiūrėjo mano butą man išvykus. Buvo su mažomis anūkėmis. Nesakysiu, kad mamai buvo negera dėl anūkių, nes man irgi labai negera. Kažkada vaikystėje pamačiau tokį jauną vyrą sulaižytais plaukais, ir man pasidarė labai negera, negaliu patikslinti kodėl, bet sieloje supykino.

Nemanysiu nieko, ką galėjo jausti anūkės, matydamos girtą jį palei mano balkoną. Geriau palikti galimybes atviras. Jos galėjo pamanyti daug ką. Geriau palikime galimybes atviras, jos galėjo pamatyti visaip, geriau kartais palikti kiek rūko, rūkas gąsdina, bet galbūt tenai kokia sniegena, mes nežinom.

Tas balkonas man reiškė daug ką. Ir ne jis pirmasis per jį įlipo.

Iš tikrųjų, pirma per jį įlipau aš.

Bet čia ir sustokim, nes dar nežinau, kada ateis laikas šiam pasakojimui.

Kačiuko galva pučiasi ir jis virsta velniu, balionas sprogsta, bet ne sapne, balioną teks susprogdinti realybėje.

Kačiukas miauksi, o aš jį seku, kaip lunatikas seka neaišku ką arba kaip mama seka paskui savo vaiko verksmą.