Gyvenimas atvirukuose
Aną savaitę tokį „Gruss aus Wilna“ atviruką būtum galėjęs
siuntinėti į visas keturias puses, linkėdamas šviesaus ir saugaus rytojaus NATO globoje. Girdėjau, kaip vokiečių turistai gatvėje tebesako Wilna, ne tik Vilnius. Man gražu, istoriška. Kaip ir visos kitos to vardo formos. Yra žinoma net tokia: Wilde.
Atviruką 1916 metų sausio pradžioje iš Vilniaus pasiuntė kaizerio armijos kavaleristas vardu Konradas. Adresatas – fräulein Babetė, gyvenusi Aukštutinėje Bavarijoje. Konradas keliais sakiniais sveikina ją su Naujaisiais metais ir linki daug džiaugsmo. Fräulein – tai nebūtinai kareivio panelė, mylimoji, palikta tėvynėje jo laukti ir ilgėtis. Merginos ir jaunos moterys siųsdavo į frontą nepažįstamiems kariams siuntinius, rašydavo laiškus. Patriotiniais sumetimais ar užjausdamos kareivėlius. Milžiniška vokiečių pašto mašina net sunkiausiais laikais veikė be priekaištų. Esu girdėjęs, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijoje iš viso kursavo 24 milijardai pašto siuntų. Sunkiai įsivaizduojami skaičiai. Paštą pristatydavo septyniskart per dieną. Uniformuoti laiškininkai ir laiškininkės. Viena jų, gražių ir liūdnų akių, čia ir pavaizduota su laiškų krepšiu ant kaklo. Vis dėlto – aplinkui karas.
Atvirukas išleistas labai operatyviai. Vilnių vokiečiai be didelių mūšių užėmė 1915 metų rugsėjo viduryje. Taigi kareivis Konradas buvo mieste naujakurys. Nežinia, ar jo kavalerijos divizija stūmėsi tolyn į rytus, link Naručio ežero, ar užsiliko Vilniaus apylinkėse. Įdomu, kad ant atviruko ne tik vilnietiškas užrašas – fone matosi ir Gedimino pilies siluetas su nuspėjama trijų spalvų imperijos vėliava. Kažkas turbūt pasufleravo dailininkui apie vilnietiškus simbolius.
Traukdamas dabar iš pašto dėžutės pailgą valdišką voką, dar vieną sąskaitą ar reklamą, padūsauji, kad neliko normalių laiškų. Pašto skyriai virtę kavinėmis ir parduotuvėmis. Bet laiškų rašymas ir siuntimas – tai malonės būsena. Panaši į tą, kurios reikia meldžiantis ar einant sakramentų. Ir kaina atitinkama. Kada kalėjime ar lageryje valdžia norėdavo ką nors nubausti, atimdavo papildomą maisto davinį ir laiškus. Arba dar žiauriau – nuteistas be teisės susirašinėti. Laiškai iš laisvės ateina, o žmogaus, kuriam rašoma, jau seniai nėra. Girdėjau istorijų, kaip du žmonės rašydavo vienas kitam kas dieną. Net nežinodami, ar jų laiškai pasiekia adresatą.
Sekminių išvakarėse, tą pačią dieną – du laiškai nuo jaunų mūsų bažnyčios žmonių. Jau nemaniau, kad ana malonės būsena gali kartotis. Skaitai vis iš naujo. Veikia. Panašiai kaip tada, kai laiškas, gautas ar paties parašytas, padėdavo sulaukti rytojaus. Buvo lyg patvirtinimas ar įrodymas, jog tu tikrai esi. Kartais to labai reikia.
Joks kitas naujųjų amžių istorijos laikotarpis nepaliko tiek įvairiausių ir rečiausių Vilniaus vaizdų, kaip Pirmasis pasaulinis karas, tie keleri vokiečių valdymo metai. Kavaleristas Konradas ir panelė Babetė patenka į istoriją dėl to vieno vienintelio pageltusio popieriaus lapelio. Ir tai, kad išliko tūkstančiai tokių lapelių ir kad jie dabar sugrįžta į savo miestą, ar neprimena pažado: „Aš gyvenu, ir jūs gyvensite.“
Gruss aus Wilna! Sveikinu visus, kurie patiria malonę parašyti vienas kitam laišką ar laiškelį. Ir dėl tos pačios malonės trokšta būti adresatai, laiškų gavėjai.
