Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“: gyvenimą įprasminanti atmintis

Istorinės literatūros kokybę lemia autentika. Autentika pripildo kūrinį nepamainomos prasmės, suteikia tam tikro metafizinio tvirtumo. Kūrinio siužetas, susipynęs su emociškai įkrautais pasakotojo išgyvenimais, perteikia pasakojimą, kuris yra gyvas, žmogiškai neracionalus¹, – tokį pasakojimą, kurio nesugebėtų perteikti krūvos akademinių knygų ta pačia tema. Kaip priešprieša banaliai statistikai ar apibendrinimams, atmintis įprasmina žmogaus gyvenimą, neleidžia šiam pasimesti istorijos vingiuose, su kuriais neišvengiamai tenka susidurti. Siekis atminti reiškia siekį išsaugoti žmogiškumą ir papasakoti apie vargus, su kuriais susiduria žmonės. Prisiminimai byloja apie istorijos subjektiškumą ir išryškina žmogaus menkumą jos atžvilgiu. Autentiškai ir gyvai aprašytus Lietuvos žydų – litvakų – išgyvenimus Grigorijus Kanovičius (1929–2023) perteikia paskutiniame savo romane „Miestelio romansas“. Jame išryškėja žydų požiūris į istoriją, reflektuojamas santykis su tautiečiais ir atminties svarba, o kartu svarstoma bežemiškumo tema.

Grigorijus Kanovičius – litvakas, gimęs Jonavoje. Per Antrąjį pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Uralą, o po karo grįžo į ištuštėjusią gimtinę, kurioje iki karo gyveno gausi žydų bendruomenė². Pradėjęs rašyti sovietmečiu, autorius publikavo eilėraščius, satyras, prozą. Pirmą romaną išleido 1974 metais, iš viso jų parašė vienuolika. Šiandien Kanovičius geriausiai žinomas kaip romanų apie Lietuvos žydų gyvenimą autorius³. Tarp šių yra tokie romanai kaip „Žydų parkas“, „Šėtono apžavai“, „Miestelio romansas“. Kanovičiaus kūryba yra istoriškai svarbi dėl autentiškumo – žmogaus patyrimus iškeliant virš sausų faktų, praeitis prisipildo žmogiškos prasmės, geriau suvokiama istorija, tampa lengviau susitapatinti ir suprasti ar užjausti.

Prisiminimų romaną „Miestelio romansas“ (iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė) leidykla „Tyto alba“ išleido 2013 metais. Knygos pradžioje, jausdamas gėdą dėl atidėliojimo, autorius teigia: „Štai dabar, beveik nugyvenęs amžių, vis dėlto nusprendžiau, kad toliau atidėlioti neturiu teisės ir kad reikia ne graužti save, o paskubėti ir bent iš dalies atpirkti kaltę mamai“ (p. 9). Toks autoriaus jaučiamas kaltės jausmas ir noras įamžinti motinos gyvenimą yra sąlygojami sąmoningo siekio atminti. Atmintis, surašyta popieriuje, taip prailginant jos egzistavimą ir aktualumą, steigia žmogaus gyvavimą ateinančiais šimtmečiais. Tai yra ne kas kita, kaip rezistencijos aktas prieš pačią istoriją. Su istorijos žiaurumu susidūrusių žmonių gyvenimo istorijos pasimeta laiko tėkmėje, būtent todėl šis kūrinys yra autoriaus jaučiama būtinybė pasipriešinti istorijai: „Prisiminimai, prisiminimai! Ar ne jie yra pačios ilgaamžiškiausios ir gyviausios kapinės žemėje? Tos niekieno nesaugomos, nesunaikinamos ir nesunykstančios kapinės. Jų niekam jau nepavyks nei išniekinti, nei išdraskyti po akmenį, [...] per jas niekas neišdrįs eiti kaustytais kareiviškais batais, nes ten žemė liepsnoja po perėjūnų kojomis“ (p. 192–193). Šis pasakojimas yra tikrų tikriausios Kanovičiaus grumtynės su istorija. Istorija naikina visa, kas žmogiška, todėl vienintelis būdas tam pasipriešinti yra prisiminti. Autobiografiniai kūrinio elementai sąlygoja paties autoriaus egzistavimą istorijoje, o kartu ir pasipriešinimą istorinei užmarščiai.

„Miestelio romansas“ yra seniai autoriaus planuota epitafija savo motinai Chenkai Kanovič, o kartu ir kova prieš užmarštį. Iš pirmo žvilgsnio pasakodamas gyvenimiškas istorijas, autorius nagrinėja svarbius ir tragiškus istorinius procesus bei žmonių santykį su jais. Verta pristatyti patį kūrinio siužetą, kuris pasireiškia kaip prisiminimai apie autoriaus gyvenimą vienaip ar kitaip palietusius žmones, o vėliau pereiti prie istorinių procesų dalies. Kūrinyje svarbios abi šios dalys, nes jų sintezė puikiai perteikia žmogišką istorinių procesų suvokimą. Prisiminimai romane atskleidžia ir įtvirtina Kanovičių šeimos istoriją tarpukario Lietuvoje. Kaip jau minėta įžangoje, autentiški autoriaus ir jo šeimos prisiminimai suteikia emocinio ir žmogiško svorio aptariamam laikotarpiui ir įvykiams. Neapsiribojant vien paties autoriaus atsiminimais, knygoje pasakojama istorija prasideda jam dar negimus.

Pirma dalis skirta autoriaus tėvams Chenkai ir Šleimkei, tiksliau – jų meilės istorijai. Pasakojama apie tėvų santykių pradžią, beužgimstantį ryšį tarp Chenkos ir Šleimkės motinos Rochos. Čia svarbi šeimos tematika, akcentuojamas šeimos trapumas ir laikinumas. Užauginusi didelę šeimą, Šleimkės motina Rocha laikui bėgant susiduria su atžalų emigracija ir atitolimu nuo jos. Paliečiama ilgesio tema, kai Šleimkei tenka atlikti karo tarnybą toli nuo namų ir laikinai palikti savo šeimą. Knygos veikėjai ne kartą susiduria su artimųjų praradimu, skaudžiausia yra Chenkos naujagimio netektis gimdymo metu.

Antra dalis prasideda knygos autoriaus Grigorijaus Kanovičiaus (knygoje jis vadinamas Hirše) ankstyva vaikyste. Akcentuojamos Hiršės patirtys mokykloje ir santykiai su bendraamžiais. Hiršė, kaip ir kiti šeimos nariai, susiduria su žmogaus laikinumu, kai miršta jo seneliai ir šeimos draugai, dar būdamas vaikas jis yra priverstas suvokti mirtį ir su ja susigyventi. Žiūrint paviršutiniškai, romano siužete dominuoja mažo miestelio ir šeimos idilė, problemos, su kuriomis veikėjai susiduria, yra itin įprastos, žmogiškos.

Romane atskleidžiama ne tik miestelio kasdienybė, bet ir tarpukario Lietuvos ir Europos politinės peripetijos. Politika savaime susisieja su žmogaus istorine pajauta, nes svarbūs politiniai įvykiai yra kertinė istorinių procesų dalis, veikianti žmogaus gyvenimą. Šios peripetijos pagrindiniams veikėjams galbūt nėra tokios aktualios ar svarbios kaip kasdienybės idilė, tačiau jie, šiaip ar taip, yra priversti su jomis susidurti, neretai tragiškai. Knygos laiko juosta yra gana plati. Labiausiai akcentuojami įvykiai yra Smetonos perversmas Lietuvoje, Hitlerio iškilimas Vokietijoje, sovietų, o vėliau ir vokiečių okupacijos, netiesioginis susidūrimas su Holokausto siaubais.

Vytautas Kavolis „Sąmoningumo trajektorijose“ teigia, kad „sąmoningumo modernėjimas prasideda tada, kai žmogus suvokia egzistuojąs istorijoje – aprašomame jo gyvenimo būdo kitime, kurio jis yra veikiamas kaip „istorijos auka“ arba kuriame jis turi atsakomybę dalyvauti kaip „istorijos veiksnys“⁴. Būtent per istorinę kaitą, atliepiančią realius praeities įvykius, ir išryškėja Kanovičiaus perteikiamas sąmoningumas. Nors „Miestelio romansas“ nėra parašytas tuo pačiu laiku kaip ir išgyvenami istoriniai procesai, autobiografinis kūrinio aspektas sąlygoja autoriaus patirties susipynimą su šiais procesais – autorius suvokia esąs veikiamas istorijos, tačiau patiria tai ne tiesiogiai, o būtuoju laiku. Kartu didžioji dalis šio sąmoningumo yra ne paties autoriaus, o jo šeimos ar pažįstamų. Taip kuriama kolektyvinė istorijos pajauta, o kartu ir kolektyvinė atmintis įprasminama kūrinyje. Atmintis yra neatsiejama nuo istorinio sąmoningumo, nes tik žmogus, suvokiantis, jog egzistuoja istorijoje, kartu supranta atminties svarbą.

Minėta istorinė pajauta knygoje rutuliojasi palaipsniui, veikėjams pamažu suvokiant esant talžomiems didesnių už juos procesų. Politiniai įvykiai, vykstantys Europoje ir Lietuvoje, yra gan plačiai aptariami, o laikui bėgant daro vis didesnę įtaką Jonavos miestelio gyventojams. Pavyzdžiui, Smetonos perversmas, nors knygoje aptariamas keletą kartų, vietinių žydų nėra laikomas grėsme, o nuo režimo represijų nukenčia tik Chenkos brolis revoliucionierius socialistas Šmulikas Dudakas, kuris dėl valdžiai priešiškų pasisakymų yra ne kartą drausminamas, o galiausiai ir suimamas. Kaip ir pats perversmas, tai priimama atmestinai, o dėl arešto kaltinamas tik pats Šmulė, nes negebėjo išlaikyti liežuvio už dantų. Apie Lietuvos politinį gyvenimą miestelio žydai kalba su tam tikru susvetimėjimu ir apatija: „Jam [prezidentui Kaziui Griniui] spyrė į užpakalį ir į jo vietą pasodino kitą – profesorių su barzdele“ (p. 95). Šioje siužeto vietoje miestelio žmonių santykis su istorija dar nėra sąmoningas – veikėjai nemato savęs kaip istorijos dalies ar tuo labiau aukų, o bet kokie pokyčiai gyvenime (pavyzdžiui, įkalinimas) yra suvokiami kaip asmeninė atsakomybė.

Kita vertus, kiek vėliau knygoje Jonavos žydai gan dažnai su išgąsčiu užsimena apie Adolfo Hitlerio įsitvirtinimą ne tokioje tolimoje Vokietijoje ir antisemitišką naikinimo politiką: „Jūs, Šleime, neįvertinate visos grėsmės. Juk vokiečiai mūsų pašonėje, kitame Nemuno krante. Jie užkurs savo tankus ir per Pagėgių tiltą jau po pusantros valandos bus čia“ (p. 298), „Aizikas nerimauja, kad [vokiečiai] pasuks savo armijas į Paryžių ir tada tenykščiams žydams bus nesaldu“ (p. 307). Veikėjai ne tik yra sąmoningi istoriniu požiūriu, bet ir aiškiai suvokia artėjantį istorijos lūžį, kartu nerimaudami dėl galimų pokyčių savo kasdienybėje ar pavojaus gyvybei. Jei niekas nepasikeis į gera, jie gali tapti istorijos aukomis, apie kurias kalbėjo Kavolis. Šiam požiūriui nepritaria Šleimkė, kuris nėra linkęs tikėti tokiais istorijos vingiais: „Pagalvokite pats – kam vokiečiams Lietuva? – klausė jis. – Jūsų paklausius, tai jų vienintelis grobis čia – žydai. Turtinguosius čia pirštais suskaičiuosi. Plėšti irgi nelabai ką yra. Gal, sakau, pasiseks ir vokiečiai liks anapus Nemuno su savo „tigrais“?“ (p. 298). Šleimkė stengiasi tiesmukai eiti prieš istorinį sąmoningumą, atsisako pripažinti savo aplinkos istoriškumą. Jo požiūris išsiskiria apatija. Kaip minėta, pasak Kavolio, „sąmoningumo modernėjimas prasideda tada, kai žmogus suvokia egzistuojąs istorijoje“, šiuo atveju Šleimkė yra antimodernus veikėjas, atsisakantis turėti reikalų su istorija ir vietoj to susikoncentruojantis į savo darbą – kiauras paras siūti savo siuvimo mašina – ir kasdienį gyvenimą.

Smetonos perversmas ir Hitlerio įsitvirtinimas Vokietijoje Jonavos žydų bendruomenę pasiekia tik per nuogirdas ir nežymiai (išimtys – Šmulės įkalinimas ir į Jonavą atvykę žydai pabėgėliai iš Lenkijos), o sovietų ir vokiečių okupacijos tiesiogiai paliečia kiekvieną senosios Jonavos gyventoją ir paskatina veikėjus palikti savo ramų gyvenimą siekiant išgyventi. Sovietų okupacija sąlygoja tam tikrus socialinius pokyčius, kurie, laikui bėgant, tampa pastebimi visiems miesto gyventojams. Pokyčiai pasiekia net mažuosius, sovietinei ideologijai įsitvirtinant mokyklose, taip stengiantis pakeisti jau įprastą tvarką, o kartu ir atmintį. Mokytoja, mokinio paklausta apie vietoj Smetonos pakabintą Stalino portretą, atsako: „Todėl, kad jis [Stalinas] visų tautų, tarp jų ir mūsų, žydų, draugas, o Smetona mūsų draugas niekada nebuvo“ (p. 350). Naujoji sovietinė tvarka taip pat veikia ir kitus miesto gyventojus, priversdama atiduoti savo turtą ar kitaip represuodama. Kaip po okupacijos teigia šeimos draugas reb Efraimas: „Dabar rakintis duris, mano nuomone, yra beprasmiška. Nuo maro spynomis ir sklendėmis neatsitversi. Jeigu šitie ponai draugai panorės, jie be visrakčio atidarys bet kurias duris, už kurių guli svetimas turtas“ (p. 343). Kartu su naujosios santvarkos socialiniais pokyčiais išryškėja ir sąmoninga žmonių istorijos neteisingumo pajauta, apie kurią „Sąmoningumo trajektorijose“ (p. 272) kalba Kavolis. Susidūrę su naująja tvarka, senosios Jonavos gyventojai yra palikti nežinioje, jų kasdienybė griūva dėl jiems nesuvokiamų idealų, o sovietų valdžios ir ideologijos pranašaujami pokyčiai nesutampa su Jonavos žydų kasdienybe ir buitimi. Neteisingumo pajauta taip pat išryškėja žydų atskirtyje, jų įkūnytame egzilyje.

Pirmojo nepriklausomybės laikotarpio tautos dvasinio pakilimo Lietuvos žydai neišgyvena. Jie jaučiasi svetimi, nelaiko savęs tos pačios tautinės grupės dalimi: „Kai sušaudo žydą, kulkos į mus visus lekia“ (p. 96), „Žydas svetimoje žemėje neturi komanduoti niekam, išskyrus žmoną ir vaikus“ (p. 387). Apskritai knygoje yra svarbūs istorinių procesų padiktuoti skirtingų grupių tarpusavio santykiai, o ypač neigiamas lietuvių požiūris į žydus. Šio požiūrio pasekmės atsispindi asmeniškai, pačių žydų perspektyvoje. Puikus to pavyzdys yra Chenkos darbdavių Arono ir Etelės pokalbis reaguojant į tai, kad sergantis tėvas atsisakė vykti gydytis į Prancūziją, o vietoj to pasirinko likti Jonavoje:

– Tėvynėje? – pakartojo Aronas. – O kur, tavo manymu, ta mūsų tėvynė? [...] ten, kur mes ne išguitieji, ne atskalūnai, ne išlaikytiniai, kuriuos kaltina visų pagrindų ardymu ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis? Ne! Tėvynė ten, kur iš mūsų neatima galimybės gyventi be įdago, gyventi ir tobulėti ne dėl to, kad ponai mums trumpai maloningai leido, o dėl to, kad turime tokią pačią prigimtinę teisę kaip jie!

– Tokios vietos nėra, – ramiai tarė Etelė. – Niekur. Nei Lietuvoje, nei Prancūzijoje…

(p. 150)

Kaip matyti iš citatos, knygoje dažnas „nužemintųjų“ (vartojant Kavolio terminą) žydų naratyvas. Kavolis, rašydamas apie lietuvių nužemintųjų generaciją, kalba apie poetus, netekusius savos žemės, savo gimtojo krašto, į kurį dėl vienų ar kitų istorinių priežasčių nebegali grįžti⁵. Kanovičius kuria žydų kaip žmonių, niekada neturėjusių, kur grįžti, žmonių, kurie savo gimtinėje nesijaučia savi ir vargu ar kada visapusiškai jausis, paveikslą. Kaip „Nužemintųjų generacijoje“ teigia Kavolis, „egzilis nėra vienkartinis, baigtas savo žemės praradimo aktas. Egzilis iš istorijos gilėja žmogaus sąmoningume. Ir juo labiau egzilis gilėja, juo labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje.“⁶ Benamystė litvakų naratyve pasireiškia kaip natūralus, savaime suprantamas reiškinys. Susipynusi su istoriniais procesais, ši bežemiškumo pajauta tik sustiprėja. Kančia yra įprasminama ją prisimenant, būtent tai autorius ir atlieka.

Kai sovietus Jonavoje pakeičia vokiečių pajėgos, tai šio miestelio žydams reiškia mirties nuosprendį. Dėl lietuvių kolaborantų grasinimų žydai yra priversti eilinį kartą susidurti su amžinojo egzilio klausimu: „Mūsų giminė šioje žemėje daugiau kaip penkis šimtus metų kalė puspadžius ir siuvo sermėgas, ir staiga – dinkite iš čia, nedrįskite ieškoti prieglobsčio, palikite savo namus ir protėvių kapus“ (p. 392). Eilinį kartą žydų tauta yra priversta palikti vietą, kuri jau tapusi jų namais. Nors galbūt ši niekada nebuvo jų tikroji žemė, kaip ją apibrėžia Kavolis, ji vis vien Kanovičių šeimai tapo namais, kuriuos palikti, be abejonės, yra labai sunku: „Atrodo, nuo šiandien visas mūsų ankstesnis gyvenimas dūžta“ (p. 395). Jonavos žydai ne tik veikiami istorijos, jie tampa tikrų tikriausiomis istorijos aukomis. Istorija negailestingai talžo jų gyvenimus, atrodo, nepalikdama jokios išeities.

Autorius, po karo sugrįžęs į karo suniokotą gimtąją Jonavą, refleksijose dar kartą pripažįsta savo egzistavimą istorijoje. Kad ir kokia žiauri istorija, nuo jos žmogui nelemta pabėgti – žmogus yra priverstas laikytis prieš metafizinį istorijos pasityčiojimą⁷. Visgi subrendęs Hiršė Kanovičius paguodą randa atmintyje: „Gailu patikėti, bet nuo šiol tai pražudytai genčiai lemta atgimti ir gyvuoti tik teisingame, iškentėtame žodyje ir nepaperkamoje atmintyje, todėl niekam nepavyks nuslopinti mūsų negęstančios meilės ir dėkingumo protėviams. Nes tą, kas užmiršta mirusiuosius, ir patį užmirš jo palikuonys“ (p. 429–430). Autorius dar kartą atliepia mintį, dėl kurios radosi šis romanas. Žmogus yra tikrasis Sizifas, be perstojo ridenantis istorijos akmenį, ir vienintelė jo atgaiva yra iškentėtasis žodis – atmintis. Istorijos nesuvaldysi, žmogus tegali prisiminti.

Apibendrinant galima teigti, kad Grigorijaus Kanovičiaus prisiminimų romanas „Miestelio romansas“ yra autentiškas ir svarbus kūrinys, parodantis žmogaus santykį su istorija, kritinėmis gyvenimo akimirkomis. Knygos veikėjai susiduria su skirtingais istoriniais išbandymais, laikui bėgant keičiasi, yra istorijos blaškomi. Jie tampa istorijos aukomis – rutuliojantis siužetui ryškiai matyti, kaip istoriniai procesai vis labiau apgaubia žmogaus gyvenimą. Istorija yra negailestinga ir žeminanti, galinti bet kurią akimirką apversti ar sugriauti žmonių gyvenimą. Autorius puikiai parodo, kaip žmogiška kasdienybė yra paveikiama žymiai didesnių, kartais nesuvokiamų istorinių procesų, kurie vyksta tartum savaime, kol žmogui telieka susitaikyti. Romano veikėjai ilgainiui išsiugdo istorinį sąmoningumą, vis dažniau kelia istorinės neteisybės, bežemiškumo klausimus. Nors iš pirmo žvilgsnio pasakojama šeimos istorija, šiame kūrinyje perteikiama istorijos neišvengiamybė ir žmogaus menkumas. Autorius tai įprasmina per atmintį, teigdamas, kad tik atsimindamas žmogus nepasiduoda absurdiškoms istorijos patyčioms. Užmarštis maitina istoriją, todėl turime padaryti viską, kad prisimintume.