Apšvietimas

 

Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos… niekas jiems nerašo, o ar apskritai dar kas nors rašo popierinius laiškus? Visokie anksčiau gyventų būstų raktai, net pats nebežino, kodėl išsaugoti, tarp jų įsimaišę kažkokios virvelės, skalbinių spaustukai, sąvaržėlės, išrašyti tušinukai ir net centimetrinis matuoklis – andai įrankių dėžėje jo neradęs, baisiai susinervino. Tušti plastikiniai maišeliai, atsarginiai laidai ir ilgintuvai, nuirusios ir nebepritaisytos baldų detalės, sėklų pakeliai, riešutų gliaudymo įrankis – jis rausė vieną stalčių po kito. Pažiūrės ir prie vaistų, gal motina per neapsižiūrėjimą bus padėjusi. Nėra, taip pat ir virtuvės stalčiuose prie visokių niekniekių – nėra. Švilptelėjęs atsisėdo virtuvėje ant taburetės pagalvoti. Ne taip seniai apsilankė vyriokas iš daugiabučio priežiūros įmonės ir prašė rakto nuo rūsio. Ar tada… Dar kartą švilptelėjęs, nuėjo patikrinti pagrindinio, visur drauge nešiojamo raktų ryšulėlio. Taip! Ryšulėlyje kabaliavo ir abu ieškomi raktai – vienas nuo rūsio pagrindinių, kitas nuo jų butui priklausančios rūsio patalpos durų. Dabar jau visai garsiai pliaukštelėjęs liežuviu, čiupo pilką kepurę su snapeliu, be kurios niekur neidavo, užsimaukšlino ją ant nutįsusių iki pečių marmuro spalvos plaukų ir ilgais žingsniais nutrinksėjo laiptais žemyn.

Nė pats nežinojo, ko jam reikia tame rūsyje. Gal senų laikraščių ir žurnalų – motina buvo užsiminusi norinti išvalyti buto langus, o kaipgi nušveisi juos be laikraštinio popieriaus? Šiuolaikinių priemonių motina nepripažino. Spaudos jau seniausiai nebeperka, bet rūsyje, numanė, rasiąs jos didelius glėbius – be kadaise tėvo kolekcionuoto žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, jo paties rinkto žurnalo „Jaunimo gretos“ egzempliorių, mamos siuvimo ir mezgimo bei kitų moteriškų žurnalų sankaupų, tikriausiai bus užsilikusių ir pageltusių „Tiesos“ ar „Vakarinių naujienų“ egzempliorių. Gal dar ras tuščių stiklainių – su nauja drauge planavo jo motociklu palėkti iki kokio ne per toliausio miško pasirinkti mėlynių, mat feisbuke buvo skaitęs, kad jau prinoko, ir jam kilo nostalgiškas noras išsivirti mėlynių uogienės, o draugė šiam norui entuziastingai pritarė. Gal šiaip smalsumas ginė jį į tą rūsį pasižiūrėti, kokio šlamšto ten prikaupta, juk nebuvo įkėlęs į jį kojos bene dešimtmetį. Velniaižin ko gali ten atrasti. Tikriausiai išsigąs, pamatęs motinos kadaise prikonservuotų daržovių ir uogienių stiklainius, kurių jau seniai reikėjo atsikratyti, senų baldų griuvenas, maišus su dėdės drabužiais ir daiktais, kuriuos po jo mirties, nesiryždami išmesti, su motina nutempė į rūsį.

Nubildėjęs laiptais žemyn, prie laiptinės durų sutiko iš kažkur grįžtančią penkto aukšto gyventoją, nešiną augintinio dėže, kurioje įžvelgė kažką baltuojant. Buvo užėjęs pas šią smulkią moterėlę, kai rinko parašus žmonių, nesutinkančių, kad daugiabučio priežiūros įmonė įrengtų naujovišką elektroninę laiptinės durų spyną. Jam tai atrodė grynas pinigų švaistymas. Tada, įleistas į jos butą, jokio balto augintinio nepastebėjo. Kaimynės jis neįtikino – ji santūriai, bet tvirtai pareiškė, kad nauja spyna jų laiptinei suteiktų saugumo. Pyktelėjęs išėjo. Dabar su kaimyne pabrėžtinai mandagiai pasisveikino, iš viršaus įsmeigdamas į ją rudų akių žvilgsnį.

Gėlių darželyje išvydo besikapstančią Nataliją – šio namo senbuvę.

– Motina sveika? – ji paklausė rusiškai.

– Sveika, – atsiliepė jis, jau rakindamas laukujes rūsio duris.

Ši kaimynė ir jo motina – seniausios laiptinės gyventojos. Abi įsirengusios kasdien puoselėjamus gėlynėlius po langais, tik motinai tenka lipti iš antro aukšto – jų buto pusės apatiniai kaimynai nenorėjo įsirengti gėlyno, tad nuo seno žemę po jų langais prižiūri motina. Ji tiesiog pakvaišusi dėl tų gėlių, kasdien aplink jas tupinėja, ypač dabar, kai dėl amžiaus jau nebeįstengia važinėti į sodą. Tą sodo sklypą su nameliu reiktų parduoti, jau seniai jiedu apie tai kalba, bet jis vis neįsidrąsina. Nors ir itin retai lankomas, Vilniaus pakraštyje esantis sodo sklypas jam rodosi lyg trečiasis jų šeimos narys, kurio nepavyksta taip lengvai atsižadėti. Akyse jam tebestovi vaikystės prisiminimas: stalas po obelimis nukrautas ankstyvaisiais obuoliais, agurkais ir pomidorais, motina jam duoda šaukštą medaus ir liepia valgyti, užsikandant agurku, o šalia stovintis tėvas linksmai sako: ir aš, ir aš noriu! Motina kitu šaukštu pakabina medaus ir duoda jam. Visi trys valgo agurkus su medumi, o pro tarpelį tarp obelų šakų ant stalo krinta saulės spindulys. Jam rodosi, kad tas pavėsyje skendintis sodas, tie agurkai ir obuoliai ir jie visi trys tuo metu buvo lyg atvaizdas tamsiame kambaryje, kurį matė kažkas kitas, stebintis visa pro mažą camera obscura skylutę. Tik tos nuotraukos niekas niekada neišryškino ir neatspausdino. Gal todėl jis visą gyvenimą ir ieško to vienintelio kadro, kurio švelni šviesa bent kiek prilygtų anam ypatingam apšvietimui. Gal todėl ir mėgsta pritemdytas patalpas – jo kambario užuolaidos bemaž visuomet užtrauktos, palieka tik mažą tarpelį šviesos spinduliui įsigauti. Ilgai naktinėja, vėlai keliasi – laiko save prieblandos žmogumi.

Žengiant rūsio koridoriumi, nosį užgulė baisus dvokas. Palei kojas šmurkštelėjo pelė, o gal ir žiurkė – nespėjo į ją nukreipti žibintuvėlio. Jų butui priklausančią rūsio patalpėlę rado užrakintą viena spyna, o šalia kabojo kita – laimė, atrakinta. Neprisiminė, kad būtų rakinę rūsį dviem spynomis. Patekus į patalpėlę, pirmykštis smalsumas kažkur išgaravo. Pamatė voratinkliais apraizgytas senų žurnalų kauges, savo mokyklinį stalą, vaikišką lovą, mamos siuvimo mašiną, buvusios žmonos knygas, lentynose sustatytus gal keliolika stiklainių su saldžiomis ir nesaldžiomis konservuotomis gėrybėmis, bet pasiryžimas imtis čia kokio nors tvarkymo, kaip ūmai užėjęs, taip staiga ir dingo. Tie daiktai rodėsi iš praėjusio gyvenimo, kurio budinti ir nuo kurio braukti dulkes jam visai nesinorėjo. Taip, jis paims pirmą pasitaikiusią šūsnį laikraščių ir dings iš čia. Šitiek laiko prastovėjęs, šitas antikvariatas sėkmingai prastovės dar dešimtmetį ar kelis. Gal kada nors, atlikus pelningesnį užsakymą, reikės pasamdyti firmą, kad išvežtų visą šį šlamštą, pats jis tikrai nesiims čia visko kilnoti.

Kišenėje supypsėjo telefonas. „Tai kada mėlynių?“ – perskaitė Auksės žinutę. Patenkintas šyptelėjo. Su Aukse jiedu pažįstami vos porą mėnesių, bet, atrodo, kažkas klijuojasi. Jai patinka palėkti su jo „Honda“, be to, kas jam ypač glosto širdį, ši moteris noriai klausosi jo samprotavimų apie nūdienę sudėtingą pasaulio situaciją, jo įžvalgų apie istorines sąsajas, pati nedaug ką tomis temomis pasakydama, bet taikliai vis įterpdama kokį visai nekvailą klausimą. Vykusi moterytė, ir dar visai patraukli, tai kodėl gi nenuvažiavus su ja mėlynių. Reikės ir į sodo namelį nusivežti, per vasarą galėtų jame kartu ir pagyventi, jeigu viskas taip neblogai klostysis. Gal ir tą uogienę ten išsivirtų. Į namus, tą pritemdytą savo vienatvės irštvą, nekvies – gal nebent kada nors vėliau, jei gyvenimas imtų tvarkytis.

Po skyrybų su žmona jis buvo užmezgęs ne vienus santykius, bet jie ilgai netrukdavo. Paskui, paniręs į savigailą ir savigraužą, kurį laiką nieko neieškojo, o dabar štai neseniai feisbuke pradėjo susirašinėti su Aukse ir ilgai nedelsę jiedu susitiko. Ji neatrodo tokia, kuri spaustų ir verstų vyrą keistis pagal savo užgaidas. Su tokia tai būtų trumpa šneka. Bet mėlynės… pala, o ar čia ne mėlynės? Priešais palubėje spingsančią lemputę pavartė vieną iš lentynoje stovinčių stiklainių. Ne, juodieji serbentai. Ir metai užrašyti – 1999. Tada mama dar važinėdavo į sodą, bet tėvas jau seniai buvo sukūręs kitą šeimą. Tad uogienės iš sodo vaisių jam buvo apkartusios. Ilgai negalėjo atleisti tėvui, o drauge ir jųdviejų su mama puoselėtam sodui. Pastatė stiklainį atgal.

Rūsyje dūlančios knygos, priklausiusios buvusiai žmonai, atmintin sugrąžino laikus, kai nuomojosi vieno kambario butą čia pat, Naujamiestyje, ir augino jųdviejų dukrelę Anastasiją. Žmonai jį palikus ir su dukra išsikrausčius į Norvegiją, kur tik jo negyventa. Ir sodo namelyje buvo įsikūręs, tik žiemą ten labai šaldavo, o iš to šalčio ir vienatvės įprato pernelyg dažnai šildytis stipriaisiais gėrimais. Darbą anuomet dar turėjo: dirbo sargu už minimalią algą. Bet depresija jį glemžėsi vis labiau. Būtų ir visai nusivažiavęs, bet išgelbėjo kompiuteriniai žaidimai ir socialiniai tinklai. Per kompiuterinių žaidimų platformas susirado bendraminčių Lietuvoje ir užsienyje, lyg griebdamasis už šiaudo ėmė su jais susirašinėti, socialiniuose tinkluose praleisdavo valandų valandas, įvairiose grupėse reikšdamas nuomonę pasaulinės svarbos klausimais. Be to, prisiminė savo vaikystės ir paauglystės pomėgį konstruoti – juk mokykliniais metais net buvo laimėjęs antrąją vietą sąjunginiame jaunųjų mechanikų konkurse, pelnė prizą – kelionę į Rygą drauge su kitais konkurso laimėtojais. Tai prisiminęs, vaduodamasis iš niūrumos, ėmė po truputį uždarbiauti, taisydamas įvairius prietaisus, elektros įrenginius, netgi skalbimo mašinas. Atlygį imdavo neoficialų, nes nenorėjo prasidėti su mokesčiais, be to, nelaikė savęs kažin kokiu profesionalu. Grįžo ir prie kito pomėgio – fotografijos, sandėliuke atkraustęs nuotraukų ryškinimo ir spausdinimo įrangą, prie kurios studijų metais krapštydavosi drauge su dėde, vėl ėmėsi šito užsiėmimo, netgi sukūrė feisbuko grupę, kurioje tokio senovinio nuotraukų gamybos būdo fanatikai dalindavosi savo pasiekimais. Tada ir sugrįžo gyventi pas motiną, nes čia nereikėjo mokėti nuomos, o dirbti nekvalifikuotą samdomą darbą už menką atlyginimą ir nemažą jo dalį skirti buto nuomai jam vis labiau rodėsi neoru. Galiausiai metė tarnybą ir vertėsi vien tik iš neoficialių užsakymų, o pragyvenimo pagrindas buvo motinos pensija.

Jau susiruošęs išeiti, įdomumo dėlei lenkėsi paimti dar vienos šūsnies žurnalų, ir žvilgsnis užkliuvo už kampe stovinčios neįprasto dizaino dėžės su užrašu „Torpedo“. Kas gi čia? Delnu nubraukęs dulkes, atkėlė antvožą ir išvydo seną rašomąją mašinėlę. Tikrai, paskutiniais metais prieš mirtį apsigyvenęs pas seserį, dėdė spausdino kažkokius prisiminimus. Kažin, ar mama juos tebeturi? Gal irgi atsidūrė čia, tarp šitų baldų ir žurnalų, kuriame nors užmirštame stalčiuje? Bet jis dabar jų tikrai neieškos, tik kartu su laikraščiais bei žurnalais paims ir šią mašinėlę. Įdomus daiktas, reikės išbandyti. O gal ją galima parduoti? Kažin, kiek antikvariate už tokią pasiūlytų? Dėdė buvo paprastas žmogus, daug metų dirbo Jonavos „Azote“, bet turėjo keisčiausių pomėgių. Pavyzdžiui, iš degtukų klijavo įvairius miniatiūrinius statinius. Nesukūręs šeimos, visus juos paliko Jonavos krašto muziejui. Arba ta fotografija. Arba štai prisiminimų rašymas. Tikrai įdomus žmogus buvo dėdė, gaila, kad anksti mirė nuo vėžio – tikriausiai prie ligos prisidėjo garsioji Jonavos „Azoto“ avarija.

 

●

 

Jo „Honda“ puikiai tiko neilgiems pasivažinėjimams į užmiestį. Kai dūmė keliu, protarpiais vis padidindamas greitį ir pralinksmindamas savo bendrakeleivę, ausyse skambėjo visų laikų nemirtingiausias šlageris – „Juoda orchidėja“. Juk ir jo Auksė – kad ir dažyta, bet juodaplaukė. Jautėsi ne juokais atjaunėjęs.

Dabar jie ėjo samanota miško paklote, dairydamiesi prinokusių mėlynių. Paėjėdavo takeliu, paskui vėl žengdavo per samanas. Uogų nesimatė. Jis telefonu fotografavo žalius mėlynojus ir čia pat kėlė nuotraukas į feisbuką, klausdamas interneto draugų, kaip gali būti, kad mėlynių šiame miške nė kvapo. Užpildydamas tylą, dėstė Auksei savas mintis apie Rusijos ir Turkijos bei Rusijos ir Kinijos santykius, apie Ukrainą ir NATO, paskui kažkaip peršoko prie valstybinių švenčių temos, aiškindamas nemėgstąs jokių paradų, ar jie būtų sovietiniai, ar dabartiniai, nacionaliniai…

– Žiūrėk, o ten ar ne žemuogės? – nutraukusi jo kalbą, Auksė nuskubėjo ir jau rinko į saują pirmąsias vasaros uogas, išsirpusias saulės atokaitoje.

– Taip, bet čia jau tik likutis, iš tiek neišvirsim uogienės, – nusijuokė jis.

– Tegu ją bala, tą uogienę, – numojo ranka moteris, net prisimerkusi ragaudama uogas.

– Pastovėk, nufotografuosiu.

Jis paėjėjo toliau ir savo „Zenitu“ padarė keletą kadrų: Auksė deda žemuogę į burną, Auksė užsimerkusi, atsukusi veidą į saulę, Auksė tiesia jam delną su žemuogėmis. Gražu, bet neypatinga – per ryškus apšvietimas.

Leidęsi toliau, jie priėjo upę, o jis dabar jau aiškino jai apie skiepų žalą – nors nesmerkiąs pasiskiepijusiųjų, bet visgi nejau nėra akivaizdu, kad visa ši skiepų industrija – tai verslas, kurio tikslas – pasipelnyti, žaidžiant patikliųjų sveikata ir net gyvybėmis. Kalbant jam pačiam viskas darėsi vis aiškiau, jis vis labiau tūžo, čia pat meistriškai suvaldydamas įtūžį ir paversdamas jį logiškomis formuluotėmis, išreikšdamas sudėtingais samprotavimais, pagrįsdamas protui patraukliais priežasties ir pasekmės dėsniais. Kalbėti norėjosi daug, rodės, galėtų šitaip tęsti daug valandų be sustojimo. Seniai kas buvo jo šitaip kantriai klausęsis.

– O kodėl tu visada nešioji šią kepurę? – ūmai paklausė Auksė.

Jis sutriko. Tokio su gvildenama tema nesusijusio klausimo nesitikėjo.

– Čia slepiasi mano stiprybė, kaip Koščejaus Nemirtingojo jėga, – pagaliau juokais paaiškino.

– Man rodos, mums būtų ne pro šalį išsimaudyti, – šūktelėjusi Auksė nutraukė kepurę jam nuo galvos ir pastriuokom lyg mergaitė, liumpsėdama apvalumais, pasileido prie upės. – Pasivyk! – ir nešina kepure nubėgo.

Negreitindamas žingsnio, įsitempęs ir sukandęs dantis jis leidosi įkandin jos. Priėjęs upės krantą, pamatė Auksę, stovinčią ir žiūrinčią į vandenį su jo kepure rankoje.

– Atiduok ją man, – paprašė.

– Kam? – paklausė ji. – Kad slėptumei savo galvą nuo išorinio pasaulio ir gyventum vien savo mintimis? Virtum savo sultyse?

– Atiduok kepurę, – gręždamas ją žvilgsniu, jau pikčiau ištarė jis.

– Tai pasiimk! – tai ištarusi, ji netikėtai užsimojo ir sviedė kepurę į patį upės vidurį.

Jis palydėjo nuplaukiančią kepurę žvilgsniu, o tada ėmė iš lėto artintis prie Auksės.

– Neplauksi? Eik tu, šikšnosparni! – nejaukiai dar pabandė pajuokauti moteris, atatupsta brisdama į upę.

 

●

 

Parsinešta dėdės rašomoji mašinėlė stovėjo ant stalo kambario viduryje. Kaip visada užsidangstęs langus, prietemoje į įtaisą įdėjo lapą ir atsisėdo. Kelissyk taukštelėjo klavišais. Viskas puikiai veikė. Kitapus uždarytų kambario durų girdėjo, kaip iš parduotuvės, o gal iš gėlių darželio parėjo motina. Pro paliktą siaurą tarpelį tarp užuolaidų ant jo stalo krito geltonas besileidžiančios saulės spindulys.

– Valgysi bulvių su kefyru? – per sieną pasigirdo jam skirtas motinos klausimas.

– Ne, – atsiliepė jis.

Su motina mažai šnekėdavosi, kiekvienas tylomis gyveno savo gyvenimą. Su kuo gi jis apskritai šnekėdavosi?
Su feisbuko draugais kompiuterio ar telefono klavišų paspaudimais. Atsisėdęs ant nepaklotos lovos, persibraukė ranka per pečius siekiančius pilkšvus plaukus. Nežinojo, kiek dabar kainuoja vyriškas kirpimas. Gal jam taip pat, kaip dėdei, šia rašomąja mašinėle imti rašyti prisiminimus? Bet ar jis turi apie ką rašyti? Ir kas gi juos skaitys?

Pagalvojęs, kad net suaugusiai dukrai negalėtų perduoti užrašytų prisiminimų, nes su ja nepalaiko jokio ryšio, visai neteko jėgų. Nors dar nebuvo vėlu, nusprendė tuojau pat gulti, kad nesusigundytų traukti į barą alaus ar ko stipresnio.

Pabudęs gerokai po vidurnakčio patikrino feisbuką, tada nuėjo į virtuvę atsigerti. Tamsioje virtuvėje nelyg žmogus išsikraipiusiomis rankomis ir pirštais ant palangės kėtojosi peraugęs mamos alijošius. Grįžęs į kambarį, nebepakeldamas kelintą parą ore tvyrančios tvankumos, atitraukė užuolaidas ir plačiai atlapojo balkono duris. Atsigulė ir valandėlę gulėjo atsimerkęs. Pilnatis metė blausią ir lengvą permatomą skraistę ant stalo ir rašomosios mašinėlės, suformuodama lyg ir kokią salą kambario viduryje. Jis stebeilijosi į mašinėlę, girdėdamas jos tylią bylą, jausdamas rimtyje besiilsinčių klavišų jėgą, įtaiso konstrukcijoje slypinčią muziką, kuri pasklidusi aplinkui lyg jūros bangos plakėsi į šią salą jo kambario vandenyne. Suvokė, kad šis apšvietimas yra beveik tobulas, ir jau siekė fotoaparato, kad padarytų nuotrauką su ilgu išlaikymu, bet pamatė pro balkono duris kažką šmėstelint ir netrukus išgirdo tylų, bet energingą sparnų vibravimą. Po kambarį kažkas skraidžiojo, ir tas kažkas buvo ne koks smulkus ir nereikšmingas vabzdys. Baugiai apsidairęs mėnulio šviesoje pamatė jį, šiurpiai sukantį ratus po kambarį. Šikšnosparnis.

Nežinodamas, ką daryti, kaip sugauti ar išvyti žaibiškai skraidantį gyvį, susigūžęs atsargiai pažeme išslinko iš kambario ir uždarė duris. Tyliai įsigavęs į motinos kambarį, iš spintos paėmė porą pledų, koridoriuje pasiklojo ir atsigulė. Gulėdamas klausėsi, kaip savo kambaryje šnarpščia motina, kaip jo kambaryje kartkartėmis atsimušdamas į sienas švysčioja šikšnosparnis, ir jautė, kad apie šį įvykį būtinai turės papasakoti Auksei.

 

●

 

Ankstyvą rytą pakirdo skaudamais nuo nepatogaus gulėjimo šonais ir atsargiai pravėrė kambario duris. Pirmiausia apsidairė, o paskui apžiūrėjo tarpus už spintos, už užuolaidų, patikrino net pastalę. Nebėra. Naktinis lankytojas bus išsinešdinęs. Lengviau atsidusęs, jau ketino eiti kaistis kavos, bet akis užkliuvo už rašomosios mašinėlės. Greta jos gulėjo krūvelė lapų su tvarkingai atspausdintu tekstu, o paskutinis lapas su teksto pabaiga dar laikėsi mašinėlėje. Netikėdamas jis prisikišo vieną lapą prie akių ir pamėgino perskaityti, kas parašyta. Neįmanoma. Jis neįstengė nieko suprasti, nors prieš akis virveno rišlus tekstas su tarpais tarp žodžių, kableliais ir taškais. Jis netgi nežinojo, kokia tai kalba. Prisikišo prie akių antrą, trečią lapą. Tas pats. Gal dešimt nežinoma kalba atspausdinto teksto lapų gulėjo ant jo stalo, o jis nenumanė, nei kas šio teksto autorius, nei kas čia parašyta. Būtų galėjęs tuojau pat suvesti bent dalį teksto į „Google“ ir išsiversti, būtų galėjęs nufotografuoti ir įkėlęs į feisbuką paklausti draugų. Bet tik stovėjo, tyliai žvelgdamas į tuos lapus ir jausdamas, kad nemaža darbo dalis už jį jau padaryta.