Reflektuoti kultūrą, arba Kodėl neturime užsnūsti burbulinėje medijų srauto vonioje

Apie kultūrą* savo nuomonę turi visi, ir daugelis ją reiškia garsiai, viešai, nevengdami kategoriškų vertinimų. Jei suskaičiuotume paskyras, skirtas kultūros fenomenams vertinti (pavyzdžiui, knygoms ar filmams) socialiniuose tinkluose, nuomones ir interviu spaudoje, televizijoje, radijuje, interneto kanaluose etc., visame sraute, kurį antropologas, globalizmo tyrėjas Arjunas Appadurai apibrėžia kaip medijų srautą (mediascape), pamatytume, kad ši mūsų visuomenę reprezentuojanti erdvė kupina kultūros refleksijų. Apie jokį menkėjimą negali būti net kalbos. Kitimą galime pastebėti ne kiekybės, o kokybės požiūriu. Medijų srautas dėl interneto kanalų atsiradimo tapo nebe vertikalus, o horizontalus, perpildytas, vis greitėjantis. Socialinių tinklų nulemtas žaibiškas grįžtamasis ryšys suskaldė sieną tarp žiniasklaidos ir jos vartotojo, pranešimo siuntėjo ir priėmėjo, priėmėjas iš pasyvaus tapo aktyvus. Medijų srauto nebegalima lyginti su upe, net pačia srauniausia, jis tapo milžiniška, karšta, kunkuliuojančia burbuline vonia. Kaip joje būti, reikia mokytis iš naujo, nes įprastos modernistinės strategijos – plaukti prieš srovę ar leistis pasroviui – tapo nebeįmanomos.

Burbulinė medijų srauto vonia keičia žmonių smegenis. Mąstymo procese paprastai labiausiai dirba hipokampas, jis atsakingas už ilgalaikę atmintį, mokymosi procesus. Tačiau naršant internete aktyvuojasi kita smegenų sritis – dryžuotasis kūnas. Ši sritis padeda orientuotis, kai esame blaškomi įvairių dirgiklių tuo pačiu metu. Kuo daugiau laiko praleidžiame naršydami internete, tuo didesni pokyčiai vyksta smegenyse. Pamažu dryžuotasis kūnas sustiprėja tiek, kad iš susilpnėjusio hipokampo perima funkcijas, tuomet mąstymas kokybiškai pasikeičia, nebepavyksta ilgai susitelkti į vieną objektą, mintys tampa paviršutiniškos, šokinėjančios nuo vieno impulso prie kito, todėl net perskaityti nuoseklų analitinį tekstą tampa pernelyg sunku. Dryžuotuoju kūnu mąstanti visuomenės dauguma susidaro nuomonę iš pirmo žvilgsnio – paveikslėlio, antraštės ar kelių raktinių žodžių. Šio proceso pasekmes analizavusi Eglė Rindzevičiūtė parodė, kaip paviršutiniškas greitas išankstinės nuomonės susidarymas tampa represiniu mechanizmu, inicijuojančiu kultūros atšaukimo (cancel) politiką (Eglė Rindzevičiūtė, „AI, a wicked problem for cultural policy? Pre-empting controversy and the crisis of cultural participation“, International Journal of Cultural Policy, 2022, 28:7, p. 829–844). Rindzevičiūtė analizavo du atšaukimo atvejus – instaliaciją „Nepamirškime nebeprisiminti“ (autorės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė) Petro Cvirkos skvere Vilniuje ir JAV turėjusią vykti Philipo Gustono retrospektyvinę parodą. JAV atveju sprendimas priimtas galerijos administracijos, nes buvo išsigąsta, jog Kukluksklano gobtuvai paveiksluose gali būti suprasti tiesiogiai, neįsigilinus į kontekstą. Bandęs priešintis parodos kuratorius buvo atleistas. Remiantis mokslo ir technologijų studijomis, kibernetikos istorijos tyrimais, dirbtinio intelekto ir politikos studijomis, straipsnyje teigiama, kad vykstanti skaitmeninė transformacija ir algoritminės viešosios srities plėtra ne išsprendžia, o tik sustiprina plačiosios visuomenės ir profesionaliosios kultūros santykio problemą.

Kultūros srities profesionalams idėja, kad Philipo Gustono kūryba plačiosios visuomenės galėtų būti suprasta taip neteisingai ir paviršutiniškai, jog net tam neįvykus, jau iš anksto, paroda atšaukiama, skamba absurdiškai. Natūralu, kad kyla apmaudas ir pasipiktinimas. Tačiau prieš pasmerkdami pasiskolinkime patį principą ir jį pamėginkime prisitaikyti sau. Nejaugi mes kiekvieną pranešimą perskaitome iki galo, pakankamai įsigiliname? Nejaugi nepasiduodame asociacijoms, kurios surenka mums pažįstamus raktinius žodžius, priimtinas estetinės raiškos formas, supurto ir lyg kauliukus iš stiklinės paberia atsakymus ir kategoriškus vertinimus, kuriais patikime?

Burbuliuojančioje medijų srauto vonioje atsipalaiduoti ir užsnūsti negalima. Temperatūros reguliavimo mechanizmas seniai sugedęs. Darosi vis karščiau, o atsivėsinti įmanoma tik srove šalto proto, kurio šaltiniu turime būti mes patys. Rašydama „mes“ turiu omeny kultūros profesionalus.

Kultūra vartotojų visuomenėje yra prekė, ji vertinama kaip prekė – iš vartotojų perspektyvos, rinkodaros specialistų „pozicionuojama“, skirstoma į nišinius ir masinio vartojimo produktus. Intelektualioji kultūrinė žiniasklaida yra ir kultūrą reflektuojančio medijų srauto dalyvė, ir kartu kultūros produktas, perfrazuojant Appadurai, idėjų srauto dalis. Appadurai idėjų srautas (ideoscape) suprantamas kaip globali idėjų, vertybių ir ideologijų sritis, susijusi su politinėmis, teisinėmis ir socialinėmis koncepcijomis, kurios sklinda tarp skirtingų kultūrų. Appadurai pabrėžia, kad idėjų srautas apima ne tik oficialias doktrinas, bet ir laisvai sklindančias idėjas, įsitikinimus ir vertybes, kurios veikia žmonių nuomones ir elgesį (Arjun Appadurai, Modernity at Large: Cultural Dimensions of Globalization, University of Minnesota Press, 1996).

Dėl vartotojų visuomenėje pakitusios vertybių sampratos kultūros srities profesionalų autoritetas menksta visose globaliose srityse. Kultūros ir humanitarinių mokslų sritis vertinama per rinkos ekonomikos prizmę kaip pramoga ar kaip rinkodaros objektas reklamuotis universitetams, įmonėms ar valstybėms. Politikams kultūros kūrėjai vertingi tik tiek, kiek jie gali būti naudingi kaip propagandistai, paklusniai įgyvendinantys valdančiųjų iš viršaus nuleistas idėjas. Lietuviškoje demokratijoje menką kultūros srities autonomiją liudija ne tik visuomenės pagarbos stoka srities profesionalams, bet ir institucijų padėtis – net viešojoje erdvėje juokaujama, kad kultūros ministro portfelio niekas nenori, po naujų rinkimų politinės jėgos jį viena kitai brukte bruka. Todėl dažnai kultūrai svarbūs sprendimai priimami neatsižvelgiant į kultūros profesionalų rekomendacijas. Viena iš daugelio tokios situacijos susiklostymo priežasčių – savotiška savicenzūra, kultūros ir meno kūrėjų atsiribojimas nuo politikos ir aktyvizmo. Senosiose demokratijose aktyvistinis protesto menas yra pripažįstama šiuolaikinio meno forma, o dėl sovietinės patirties į tokį meną Lietuvoje žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu.

Chaotiška nuomonių, kurių daugumą sudaro patogios automatinės reakcijos, įvairovė, o ne analitiškai išmąstyti argumentai, tampa mūsų visuomenės projekcija, kuri aiškiai matoma ir tame medijų srauto ekrane, kurį vadiname „kultūra“. Šiame ekrane kultūrinio protesto sluoksnį nustelbia pramoga, neoliberalistinė leksika („meno rinka“, „meno klubai“ etc.) ir į vertybinį eskapizmą stumiančių formą ir estetiką sureikšminančių praktikų šešėlis.

Žinoma, nes kai pavargsti, norisi užsidaryti kaimo sodyboje ir tapyti gėles ar bekonceptualizuojant, kad tik visiems įtiktum, nusiredukuoti iki potėpio.

Kultūra yra savotiškas Rorschacho testas – pagal tai, kaip ji yra reflektuojama medijų sraute ir viešojoje erdvėje, galime dar daugiau sužinoti apie savo realų pasaulį. Ši projekcija neaiški, vaizdai dengia vienas kitą, šešėlis dengia šešėlį, šiuolaikinėje Platono oloje tvyro chaosas. Tačiau sluoksnis po sluoksnio, projekcijas lukštendami kaip svogūną, galime pamatyti jose ne tik kitus, bet ir patys save. Jei tik aitrios sultys neišgrauš akių, per nemalonų aitrumą pajusime ir saldų tiesos skonį. Viena iš šių tiesų bus ta, kad ne visi kultūriniai tekstai, kuriuos atpažįstame kaip vertingus automatiškai, pagal raktinius žodžius ir priimtiną formą, perfrazuojant Danielį Kahnemaną (Daniel Kahneman, Thinking, Fast and Slow, Farrar, Straus and Giroux, 2011), yra lėto, analitinio mąstymo rezultatas. Labai dažnai jie tik tokius primena. Dėl laiko patinos, dulkių ir pageltusio, nutamsėjusio aliejaus Renesanso tapybos prigesintą rusvą koloritą tebeasocijuojame su geru skoniu, nors restauratoriai teigia, kad juos tapant spalvos buvo ryškios kaip „Bounty“ šokolado reklamoje. Dryžuotasis kūnas nugali hipokampą dėl vis greitėjančio pasaulio keliamo nuovargio ir informacijos pertekliaus.

Tačiau mąstyti dryžuotuoju kūnu ir pasikliauti raktiniais žodžiais kultūrinės žiniasklaidos atstovui nevalia. Intelektualiosios kultūrinės žiniasklaidos ir kitų visuomenės struktūras bei vertybes reflektuojančių praktikų misija – išsaugoti žmonijai hipokampą. Ir dėl to turime pasitelkti lėtąjį mąstymą, o ne emocijomis burbuliuojančius automatizmus, išbandyti naujus kontekstus ir alternatyvias raiškos formas, net jei iš pirmo žvilgsnio jos nedera su mūsų išankstiniu žinojimu ar tradicija. Intelektualams irgi kartais tingu mąstyti, tuomet jie virsta inteligentais iš senos „Anties“ dainos. Kad ir kaip būtų sunku išsinerti iš individualistinio kiauto ir komfortą bei nusiraminimą teikiančių rutinų, kultūros sričiai turime parūpinti daugiau galios. Susitelkti ir palaikyti, jei pamatome, kad vieni iš mūsų kaunasi dėl kultūros, net jei ir nepatinka tos kovos forma.

Tingiai byrančius asociacijų kauliukus palikime prezidentui. Tegu jis ir toliau tiesiog fotografuojasi su „Šiaurės Atėnais“ rankose.

–  –  –