HARRY SALMENNIEMI

Auka

 

Uhri – iš novelių rinkinio „Klientkoralis ir kiti apsakymai“ (2021).

 

Būti nužudytam, žinoma, bjauru ir nemalonu, visiška ramybės ir elegancijos priešingybė. Blogiausiu atveju poelgis suteikia žudikui – kodėl gi ir ne žudikei – pasitenkinimą: stovi ramutėlis, alsuoja kaip niekur nieko, kartkartėmis nužiūri auką su nuoširdžiu smalsumu ir sau nusišypso. Turbūt ne vieną žudiką užplūsta jausmas, kad pagaliau bent šį tą nuveikė, pagaliau prasidės tikras gyvenimas; aukai, kita vertus, tenka atsisveikinti su visomis svajonėmis, visais planais ir tikslais.

Žudikas stebi kiekvieną aukos reakciją, bet niekad nepasisiūlo padėti – ir net jeigu pakrutina pirštą, tai tik tam, kad prailgintų aukos kančias ir galėtų kuo ilgiau mėgautis jos priešmirtinėmis konvulsijomis.

 

Ištisas valandas balansavau ties sąmonės riba.

Viskas taip susimaišė, kad nesu tikras, kiek valandų iš tikrųjų merdėjau, kiek laiko praėjo nuo mirtino smūgio ir pačios mirties. Bent triskart netekau sąmonės; kaskart pabusdavau nuo stipraus skausmo ir nustebdavau, kad dar nemiriau. Kaskart atmerkęs akis jaučiausi tarsi dantisto krėsle, tik kad skausmas iš burnos nuslydo kažin kur į pilvą ir šoną.

Iš visų jėgų spaudžiau skaudančią vietą, kad tik vėl prarasčiau sąmonę, kad pagaliau gaučiau numirti.

 

Žudikas vaikštinėjo aplinkui ir stebėjo mano veidą. Suvokiau, kad mane fotografuoja. Kartkartėmis prikišdavo veidą taip arti, kad jaučiau jo alsavimą, tada nusišypsodavo ir nusijuokdavo, kamera kruopščiai fiksuodavo kiekvieną skausmo išraišką, be to, įrašinėjo mano šauksmus, sumišusius su dejonėmis.

Jis tepasakė vienintelį dalyką:

– Dabar tapsi tuo, kas visuomet ir buvai.

Tai jis ištarė mano kalba, bet su svetimu akcentu. Kalbėdamas atrodė rimtas ir susitelkęs. Mačiau, jam teko kaip reikiant sukaupti jėgas, kad išspaustų sakinį.

Iki šiol nežinau, iš kur jis kilęs.

Guodžia mintis, kad jis – ne mano tautietis: bent neišdavė saviškiai.

 

Mano žudikas nepasižymėjo kokia nors kūno kalba, buvo šviesiaplaukis bjauriais, retais priekiniais dantimis ir neplauta galva. Iš dalies atrodė visai malonus tipas; tačiau tam tikroje šviesoje išryškėdavo visi žiauraus nusikaltėlio bruožai. Iki šiol pamenu jo šlykščiai ilgus pirštus ir kaip nuo jų mane kratė šiurpas. Jo laikysena buvo prasta, kaip intelektualo, kuris visą gyvenimą praleido palinkęs tai prie knygos, tai prie kompiuterio ekrano.

– Ibupromo, ibupromo, – meldžiau.

Jis nereagavo.

Jau tada įtariau, kad nužudytas imi ilgėtis net ir tų beprotiškų ir slegiančių dalykų, kurių nė neįsivaizdavai pasiilgsiąs. Pastaruoju metu itin pasiilgstu savo rajono parduotuvės, net stovėjimo eilėje per penktos valandos spūstis, kai per garsiakalbius į kasas kviečiama daugiau darbuotojų, o žmonės priešais ir už tavęs susinervinę mindžiukuoja nuo kojos ant kojos. Ilgiuosi galimybės apsilankyti pas kirpėją, bėgioti miške ir jūros pakrante arba paskambinti kam nors bet kuriuo metu, nesvarbu, ar jie atsiliepia, ar ne.

Nežinau, kaip toliau klostysis mano žudikui. Negaliu pasakyti, linkiu jam ko blogiausio ar ko geriausio. Jokia bausmė manęs nebesugrąžins, tad man vienodai, ar jį kada nors sučiups. Keista, bet dažnai suvokiu vis dėlto linkįs jam gero gyvenimo. Netgi už jį meldžiausi. Galbūt tai suprantama: juk būtų siaubinga iššvaistyti savo laimingą gyvenimą tam, kad kažkieno kito gyvenimas taptų apgailėtinas.

Užvis labiausiai viliuosi, kad mano nužudymas suteikė žudikui kokios nors gilios išminties, kad smurtingas poelgis tapo esminis jo dvasiniam tobulėjimui. Juk žinote, kaip sako kinų išminčiai: malkos baigėsi, bet ugnis dar dega, ir niekas nežino, kada ji užges.

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.