Tapyba kaip dialogas
Lietuvos medicinos bibliotekoje iki birželio 30 d. veikianti tapytojos, dailės edukologės Ingos Dambrauskienės paroda „…tarp eilučių…“ yra trečioji personalinė menininkės paroda po studijų Vilniaus dailės akademijoje 1996 m. Daug dažniau nei personalines parodas dailininkė organizuoja kitų autorių kūrybos pristatymus ir plenerus – 2015 m. įkūrusi suaugusiųjų dailės studiją „Piešiu – medituoju“, kurioje dėsto pagal autorinę programą, jungiančią intuityviosios ir akademinės tapybos metodikas, ji kasmet surengia didelės apimties savo studentų parodas, įkvepia ir padrąsina juos dalintis savo kūrybos vaisiais.
Inga Dambrauskienė. Šaltinis. 2022
Ingai Dambrauskienei kūryba yra meditatyvus kalbėjimasis su pačia savimi. Ji kuria turtingą ženklų ir simbolių pasaulį, liudijantį ir kolektyvinės pasąmonės sritį, kuri negali būti nusakyta racionaliai.
Parodos – tai viešas kalbėjimasis, dalinimasis tuo, ką dailininkas suprato apie save ir pasaulį. Kūrybos procese menininkas yra laisvas sukurti asmeninį kosmosą, tačiau, išleidęs kūrinį į pasaulį, patiria, kad žiūrovas jo kūrinyje gali įžvelgti daugiau ir ką kita, nei menininkas išreiškė. Kūrinys pradeda gyventi nuo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą, tampa atviras ir „užbaigiamas“ jau žiūrovo dėka. Pasak filosofo, semiotiko Umberto Eco opera aperta koncepcijos, meno kūrinys kaip „iš ženklų sudarytas audinys“ prasmę įgyja tik tada, kai įsitraukia meno suvokėjas.
Inga Dambrauskienė. Vibracijos. 2022
Inga Dambrauskienė kviečia žiūrovą pratęsti kūrinį atsigręžus į save. Nes suvokiant meno kūrinį, pasak Carlo Gustavo Jungo, svarbu tai, kad „aš išgyvenu ne tik objektą, bet pirmiausia patį save“. Šalia paveikslų tapytoja pateikia ir naratyvus. Tai nėra tiesiog vertimai iš plastinės kalbos į verbalinę, o pagarbus žiūrovo palydėjimas, vartų į jos kūrinių suvokimą atvėrimas. Tapytoja kviečia žiūrovą į dialogą – į tokį, kaip jį suprato filosofas egzistencialistas Martinas Buberis, teigęs, kad žmogaus būtis savo pilnatvę ir prasmę įgyja tik per dialoginį santykį su kitu žmogumi ir Dievu. Galbūt todėl jos tapyba tokia sutelkta, joje yra tik tai, kas privalo būti, koloritai subtilūs, niuansuoti ir nerėksmingi. Nes triukšme dialogas neįvyksta.
Dailininkė gilinasi į meno psichologiją, taiko dailės terapijos metodus dėstydama dailę suaugusiesiems. Savo paveiksluose ji kalba apie egzistencines žmogaus būsenas – susitikimą ir vienatvę, įsiklausymą ir negirdėjimą, sielos šaltinius ir dykumas, išsigelbėjimą Nojaus erdvėlaivyje. Neatsitiktinai jos paveikslai patraukė psichoterapeutės Daivos Žukauskienės dėmesį ir kartu bendradarbiaudamos jos sukūrė originalias asociatyvines metaforines kortas – psichoterapijoje naudojamą instrumentą.
Tapytojos Ingos Dambrauskienės paroda Lietuvos medicinos bibliotekoje yra reta proga pamatyti savo būtį iš naujos, menininkės pasiūlytos perspektyvos.
