Nesisuksi – negyvensi

 

Rūstų lapkričio rytą braškės raudonumo Kristoforo striukei foną sudarė rudos, pilkos ir šviesiai pilkos dermės: pievą nugulę ištižę kaštonų lapai, drėgnas gelžbetonio daugiabutis, į avižų kisielių besifermentuojantys debesys. Baltu sportbačio padu sutrynė nuorūką, susikišo į striukės kišenes šąlančias rankas. Truputį pašokinėjo. Ji turėtų daugmaž dabar išlįsti. Atrodė nejauku užklupti ją laiptinėje, todėl šaldamas tykojo lauke. Štai! Aukšta, turbūt trisdešimtmetė moteris siaura kumpa nosimi pravėrė sunkias laiptinės duris ir lydima pypsinčio užrakto fanfarų išstūmė megztu užtiesalu apklotą vežimėlį.

– Laba diena! – šūktelėjo Kristoforas.

Ji neišgirdo, nusisukusi po truputį tolo nuo jo, todėl jis sparčiais žingsniais (tik ne bėgte, kad ji nesupanikuotų) priartėjo ir pašaukė darkart. Ji atsisuko. Veide – sutrikimas ir išgąstis.

– Laba diena, – jis šniurkštelėjo ir pasitaisė ant antakių užslinkusią kepurę su didele „Nike“ varnele. –
Mes kaimynai!

Dešinės rankos smilių ji pridėjo prie lūpų, o kairiuoju parodė į vežimėlį. Jis stabtelėjo ir ėmė linksėti nutaisęs atsiprašančio supratingumo kupiną veidą. Matyt, pasirodė taikus – ji nusišypsojo ir pusiau pašnibždomis pasakė:

– Taip, taip, vis ten laiptinėje prasilenkiam.

Jis dar kartą šniurkštelėjo.

– Aš čia su tokiu reikalu. Vakar balkone girdėjau, kaip kalbėjot telefonu. Tai, žodžiu, aš galėčiau nupirkti tą jūsų mašiną. Tai yra ne tik galėčiau, bet ir visai norėčiau.

– Oi, ne, ne, tai neįmanoma. Aš noriu ją parduoti, bet, nu, negaliu. Nes aš negalėjau su ja praeiti technikinės. Tada, galvoju, reikia parduot. Bet tada norėjau pasilikt numerius – ONA 715. Nes mano vardas yra Ona, o 715 – liepos penkioliktą yra mano gimtadienis. Tai va. Tai aš išregistravau mašiną, kad man liktų numeriai. Bet kadangi jinai dabar neregistruota, be numerių, tai negalima, neįmanoma apiformint to pardavimo. Kad galėčiau ją parduot, reikia iš naujo įregistruot. O kad galėčiau įregistruot, reikia praeit technikinę. O aš todėl ir noriu ją parduot, kad negaliu praeit technikinės.

– O ką, jei to pardavimo neregistruot… Iškart?

– Ta prasme?

– Nu, sakykim, taip: jūs man atiduodat raktelius, aš jums duodu grynus. Tada aš už savo pinigus susitvarkau mašiną, praeinu technikinę, registraciją ir apiforminam pirkimą.

– Mmm.

Jos akyse sublizgo susidomėjimas. „Užkibo“, – pagalvojo jis.

– Ir tu… Jūs praeisit technikinę, turiu omeny, remontus visus savo kaštais pasidarysit?

– Taip. Kada man gausis. O pinigus galiu ir šiandien. Grynais.

– Ir kiek jūs mokėsit?

Jis atsikvėpė.

– Tūkstantį eurų.

– Aha, – jos žvilgsnis nukrypo į viršų, buvo matyti, kad ji linksta sutikti, tik dar truputį dvejoja. – Gal tada padarykim taip: aš dar šiandien pagalvosiu ir tau paskambinsiu. Gali gal duoti numerį?

Jis padiktavo numerį.

– Koks vardas paties?

– Kristoforas, bet draugai mane vadina tiesiog Krisa.

Ji paskambino po poros valandų. Taip, viskas tinka. Susitiko kieme, ji nešėsi guguojantį kūdikį, o Kristoforas – postorį voką su penkiasdešimties eurų banknotais. Apžiūrėjus mašiną ir iškeitus raktelius į pinigus, su pasitikėjimu šypsodamasi Ona pasakė:

– Nu va, taip staigiai sutarėm, bet kažkaip ir gerai.

– Nesisuksi – negyvensi.

– Tai kai apiforminsi… Apiforminsit registraciją, susiskambinkim.

– Būtinai, būtinai.

Iš tikrųjų jis nė neketino registruoti to automobilio. Pilkas opelis, lyg senatvinių pigmentinių dėmių šen bei ten pagraužtas rūdžių, idealiai tiko būtent dėl to, kad formaliai jam nepriklausė. Jam reikėjo sandėlio daiktams, kurių šitiekos laikyti bute jis nebenorėjo. Mat Kristoforas buvo prekeivis. Garsas apie galimybę iš jo įsigyti prekių sklido iš lūpų į lūpas, daugiausiai – tarp gimnazinių klasių moksleivių. Sistema veikė paprastai: klientas parašydavo žinutę per programėlę „Discord“, per „Revolut“ pervesdavo pinigus, o prekes Kristoforas arba palikdavo vienoje iš slaptaviečių, arba tiesiog išsiųsdavo paštomatu.

Tą pačią dieną, kai nupirko iš Onos mašiną, vakarop balkone vėl išgirdo ją kalbant telefonu:

– …jo, tam kaimynui narkomanui, kur pasakojau… Nežinau, nu, jis žadėjo, kad sutvarkys, čia jau jo problema… Žinai, sutarėm viską, ten padaviau, jis man sako: „Nesisuksi – negyvensi“, cha, cha, cha, normaliai, ne?

Lapkritis praėjo, užslinko žiema, kuri nuo rudens nesiskyrė spalvomis, bet skyrėsi temperatūra. Vis nemalonesnės darėsi kelionės iki slaptaviečių ir paštomatų – tamsu, lyja, šaltis ir drėgmė sunkiasi po striuke ir taikosi į pažastis. O kūdikio vežimėlis, kurį Ona palikdavo laiptinėje prie durų, stovėjo taip patogiai. Ji paprastai grįždavo namo temstant ir vežimėlį palikdavo stovėti iki ryto. Negi sutemus ji kur nors eis su vaiku? Tad jei vienam kitam klientui prekės bus paliktos vežimėlyje – kaip patogu, nereikės eiti į lauką.

Kol vieną vakarą paėmęs į ranką telefoną rado keletą vieno kliento žinučių: „Seni nerandu vežimo“, „Seni pls atsakyk“, „Kodėl neatrašai“, „Seni man 9 reik jau pas drauga būti pls ats.“ Paskutinė žinutė prieš aštuonias minutes. Kristoforas išpuolė į laiptinę. Apačioje treninguotas, storą pūkinę striukę prasisagstęs spuoguotas berniokas viena ranka skrolino, kita veipino.

– Čia tu man rašei?

– Jo, seni, pinigai pervesti, kur mano ratai?

Vežimėlio nebuvo.

Kristoforas užbėgo į antrą aukštą, ėmė belstis ir maigyti Onos durų skambutį. Jokios reakcijos. Išėjusi! Reikia jai skambinti. Kažkur tarp priimtų skambučių turi būti ir jos numeris. Kada ji skambino? Maždaug lapkričio vidury. Taip, aha, jo, šitas turbūt.

– Alio.

– Alio, čia Ona?

– Alio, Ona, taip, klausau.

– Čia kaimynas. Šita, pas mus laiptinėj… Užsikimšę vamzdžiai. Reikia darbininkams ten pas jus užeit. Gal, sakykim, kada grįšit, žinot maždaug?

– Aš nežinau, aš planavau gan vėlai, gal apie vienuoliktą. Bet jei reikia anksčiau, aš galiu…

– Ne, ne, ne, viskas gerai, susitvarkysim gal ir be jūsų kaip nors. Tai yra ne gal, o tikrai, taip galvoju, susitvarkysim.

– Ne, tai jei viso namo vamzdžiai stovi, tai aš tikrai galiu…

– Ne, žinokit, meistras man rodo, va, kad tikrai susitvarkys. Žiūrėkit, nu, susitarkim taip: jeigu ką, paskambinsiu dar, bet šiaip būkit, kur esat, ramiai tikrai. Okei, okei. Viso gero.

Šalia stovėjo klientas su vienkartine elektronine cigarete rankoje. „Einam“, – tarstelėjo Kristoforas ir nusivedė jį už garažų. Ten stovėjo pilkas opelis, kurio bagažinėje buvo visko, ko norėjo klientas, ir dar daugiau.

Atidavęs prekę Kristoforas ėmėsi paskutinio veiksmų sekos punkto – paskambino 112.

– Labas vakaras, aš skambinu, nes, žodžiu, mano kaimynė prekiauja kvaišalais. Taip, aš šimtu procentų tikras. Šiandien apie vienuoliktą grįš namo. Būtinai žiūrėkit vaiko vežimėlį.

Ryte jis sėdėjo ant grindų ir nerangiais pirštais maigė telefoną. Štai – „Delfi“: „Vakar 23:20 kriminalinės policijos pareigūnai dėl prekybos narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis sulaikė 29-erių moterį.“ Paantraštė: „Ratus slėpė ratuose – bendrininku tapo kūdikis.“ Toliau: „Narkotikus įtariamoji klientams gabeno vaiko vežimėlyje… Įtariamosios bute rasta 1 000 eurų grynais… Už didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą turint tikslą platinti gresia iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė… Kadangi Lietuvoje negyvena nė vienas artimas giminaitis, kūdikis laikinai priglaustas globos įstaigoje… Pareigūnai konfiskavo „Opel Astra“ automobilį, kuriame buvo rasta apie 1,5 kilogramo kanapių, apie 400 gramų ekstazio, apie 800 gramų, kaip įtariama, kitų psichotropinių medžiagų…“ Pala – konfiskavo? Mašiną? Kristoforo mašiną? Su visais daiktais? Kurie tiek kainavo ir kurių jis taip ir nepardavė?

Mintis nutrūko. Pareina efektas. Jis susiėmė už kaktos, pasilenkė į priekį, tada atsigulė ant grindų. Pabandė nusišypsoti, bet buvo baisu. Jis nemanė, kad bus taip stipriai. Pajuto, kad su kiekvienu širdies dūžiu jo kūnas išsilieja į grindis ir vėl sulimpa atgal, išsilieja ir atgal, išsilieja ir atgal, išsilieja ir atgal. Iš lubų į jį žvelgė milijonas akių. Staiga jis pavirto į apskritimą ir ėmė suktis. Sukosi, sukosi, sukosi pats sau, nieko nekliudydamas, tik pats sau, nieko nekliudydamas – ne, ne, ne, nieko nekliudydamas, tik pats sau, tik pats sau, nieko nekliudydamas.