Ne vien duona, bet ir ji
Graži, didelio formato senovinė nuotrauka. Nesu dar matęs, kad kas taip nufotografuotų tuščią valgomąjį kambarį. Šviečia baltai padengti stalai. Simetriškai, lyg pagal liniuotę išdėliotos vienodos lėkštės, stalo įrankiai. Pasiruošta šventei? Gal vestuvėms? Svečių bus nemažai. Pabandom suskaičiuoti lėkštes?
Bet žinau, kad čia nei vestuvės, ne kokia kita šventė. Gana tikslų valgytojų skaičių, jei tik nori, irgi galima sužinoti. Sunkiau su meniu. Nors štai matosi kiekvienam skirta ta pati duonos riekė ir šaukštas, o lėkštės gilios. Greičiausiai bus sriuba. Prisiminus senuosius šio krašto papročius, galima spėti, jog laukiama vakarienės. Apšvietimas irgi atrodo minkštas, vakarinis.
Antroje nuotraukos pusėje – lietuviškas užrašas: „Vilniaus Dv. Seminarijos auklėtinių valgykla“. Kitaip sakant, sriubą valgys būrys klierikų, būsimųjų kunigų. Fotografijos autorius yra Władysławas Hryniewiczius, turėjęs savo ateljė Kalvarijų gatvės pradžioje. Iki kunigų seminarijos jam netoli, tik per Žaliąjį tiltą. Kol, išgriovus kelis namus, nebuvo atsiradę Vyriausybės rūmai ir Kongresų salė, jau nuo tilto turėjo matytis Šv. Jurgio kunigų seminarijos bažnyčios fasadas. Ją kartu su vienuolynu buvo kitados pasistatę senieji karmelitai, funduojami Radvilų. Caro valdžia vienuolyną uždarė ir perkėlė ten diecezinę kunigų seminariją. Visas ansamblis neblogai išsilaikęs, nes tarybiniais laikais jį valdė Knygų rūmai. Būtų nesunku surasti nuotraukoje vaizduojamą patalpą, vienuolyno ir paskui seminarijos valgomąjį, refektoriumą arba refektorių. Pro langus matyti medžiai, greičiausiai tai pirmas aukštas. Prakrapščius skliauto tinką, išlįstų polichromija. Visur vienuolynuose bendro valgymo vietos yra didžioje pagarboje, išpuoštos. Koplyčių patalpos nebuvo apkūrenamos, o refektoriume visada stovi krosnis.
Nuotraukos autorius mėgo bažnytinę tematiką, gal net buvo oficialus kurijos fotografas. Išliko jo fotografuoti Dievo Kūno procesijos vaizdai Pilies gatvėje 1906 metais. Ši nuotrauka irgi iš ano amžiaus pradžios. 1902 metų Vilniaus vyskupijos žinyne, elenche, nurodyta, kad tuo metu penkiuose kunigų seminarijos kursuose mokėsi 106 klierikai. Antrakursių sąraše (surašyta rusų kalba) – ir devyniolikmetis Mickevič Vikentij, taigi būsimasis Vincas Krėvė. Nors jau kitais metais jo pavardės sąraše neliks. Tarp gausaus pirmo kurso klierikų, šalia Mečislovo Reinio, būsimo vyskupo kankinio, antai ir kita žinoma pavardė – Giro Liudvik. Abu tada vos septyniolikos. Srėbė per vakarienę tą pačią sriubą. Liudas Gira išbus Vilniaus seminarijoje visus penkerius metus, tačiau kunigo šventimų negavo ar pats atsisakė. Kažin kur šioje nuotraukoje galėtų būti ir jo lėkštė. Tais laikais refektoriume turėjo galioti tam tikra hierarchija, fiksuotos asmeninės vietos. Aukštesnių kursų klierikai gaudavo privilegijuotas vietas, jų auklėtojai ir prižiūrėtojai įsitaisydavo prie garbingausio galinio stalo, kur dabar matosi kryžius ir Aušros vartų Marijos paveikslas. Simetriškas lėkščių bei įrankių išdėstymas, baltos staltiesės, patiekalų nešiojimas į stalą, paskui indų plovimas – tai jau pirmokų ir antrokų pareigos. Pietaujama tylomis, o vienas iš klierikų visiems valgant lotyniškai skaito tos dienos martirologiją, kankinių istoriją. Toks derinys labai senas.
Jei lygintum, kaip viskas atrodė po kokių aštuonių dešimtmečių kunigų seminarijoje Kaune, didelių skirtumų nebūtų. Tiesa, mūsų vadovai bei auklėtojai turėjo savo atskirą valgomąjį antrame aukšte, bet prisiekinėjo, kad valgo tą patį, ką ir mes. Kai kas iš drąsesnių klierikų kartais įsibraudavo į jų valgyklą ar net į vadinamąjį profesorių šaldytuvą ir duodavo priešingus parodymus. Buvo atgimimo metas, laisvės, lygybės ir brolybės šūkiai. Nors iki galo taip ir neaišku, kam reikia skaniau pavalgyti – jaunam studentui ar pagyvenusiam, visa ko prisiragavusiam profesoriui. Palaimintasis Jurgis Matulaitis, rodos, yra sakęs, kad pirmajam. Prisimenu senyvą, pokariu Kaune studijavusį kunigą. Sunkūs laikai, duona ir visa kita – pagal korteles. Maisto seminarijai surinkdavo iš kaimų. Vargo vakarienė. Bulvės, kopūstai ir parūdiję lašiniai – kepti, virti, šiaip lašiniai. Kasdien. Tas klierikėlis su keliais bendramoksliais greitai gavo džiovą. Bet vis tiek po daugelio metų pakraipo galvą ir cituoja savo filosofijos dėstytoją: „Taurės auksinės, kunigai – mediniai. Taurės medinės – kunigai auksiniai. Vau vau!“
Nereikėtų tiek kalbėti apie valgymą ir valgomuosius, nėra tai joks rūpestis šių dienų mūsų Bažnyčioje. Šventasis Raštas sako, kad žmogus gyvas ne vien duona. Ir apskritai vienuolynuose ir seminarijose prie pietų stalo, užuot skaičius lotynišką martirologiją, dabar normaliai šnekučiuojama, aptarinėjamos naujienos, pasakojami anekdotai. Juk nėra jokio ryšio tarp cepelinų ir kankinių atminimo.
Tai ir nežinau, kodėl smalsiai apžiūrinėju tuos tuščius baltus stalus, lyg norėdamas ten sau vietos. Pieniškos sriubos vakarienei. Gal net martirologijos dudenimo.
