Narcizas

 

Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas. Poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; eilėraščių, novelių, esė jau nuo 2000 m. spausdinama lietuvių kultūrinėje spaudoje (vert. K. Tamulevičiūtė, A. A. Jonynas, A. Aurytė, L. Katkus, L. Masytė, N. Abrutytė ir kt.). Ateinančiais metais lietuvių kalba ketinama išleisti Štegerio poezijos rinktinę.

Čia publikuojamas Narcis – iš naujausio antikinių mitų motyvais paremto Štegerio novelių rinkinio „Dievai juokiasi iš mūsų“ (2022).

 

 

1.

 

Vaikystėje jis ištisas valandas žaisdavo su skardine sausainių dėžute, kurioje saugotos šeimos nuotraukos. Tėvas su kariais, motina su kūdikiais kieme, jiedu su broliu pučia keturias žvakutes ant abiem skirto torto. Vonioje dvi poros akių, kūnus dengia didžiuliai šnypščiantys putų kalnai. Jis ant dviračio. Kitoje nuotraukoje irgi jis, pasipuošęs juodu kaklaraiščiu ir išdidžiai pasitempęs ant scenos mokyklos šventėje. Tiek užšaldyto laiko, tiek praeities. Tačiau namuose apie praeitį nebuvo kalbama. Tai, kas įvyko, saugota tik sausainių dėžutėje. O gal nesaugota nė ten. Jis jau seniai pastebėjo, kad net nuotraukose likusi atmintis nėra amžina. Kai tėvas į ateljė nunešė šeimos fotoaparatą ir paprašė išryškinti nuotraukas, spalvos, o netrukus ir veidai ėmė blukti. Laikui bėgant, jis sunkiai atskirdavo žmonių veidus ir siluetus. Tėvus tai erzino, o jį išnykę vaizdai domino labiau už nuotraukose išlikusius prisiminimus. Nieko nėra amžino, niekas neišlieka. Jam tai reiškė neišmatuojamą palengvėjimą, nes pranykusius dalykus galėjo atkurti vaizduotėje.

 

2.

 

Kai jiedu su broliu buvo septynerių, dovanų gavo mažą baltą katytę. Broliai ėmė konkuruoti dėl katytės meilės, ją šėrė ir visais įmanomais būdais siekė prielankumo. Kildavo didžiulis konfliktas, jei katytė kurio nors glėbyje likdavo ilgiau. Nors šeima laikė ir daugiau kačių, dėl mažos baltos katytės meilės jis būtų padaręs viską. Po kelių savaičių katytė aiškiai pasirinko brolį, naktį mieliau užmigdavo prie dvynio kojų, o jei jis gyvūnėlį slapta nusinešdavo į savo lovą, ji iškart grįždavo pas brolį. Kuo toliau, tuo labiau katytė jo vengė. Jis buvo nusivylęs, klausinėjo savęs, ką daro ne taip. Kartą, kai jiedu namuose buvo vieni, jis katytę nuviliojo toliau nuo namų, prie tvenkinio. Išsitraukęs nedidelį raudoną kamuoliuką, nusviedė į vandenį. Gyvūnėlis šoko paskui ir įkrito. Norėdamas katytę sugriebti, jis ištiesė ranką, bet prisilietęs prie tamsaus vandens pasijuto lyg nupurtytas elektros srovės. Pamėgino dar kartą. Vėl nepavyko. Pabandė įžvelgti dugną. Gal tada ir pasigirdo motinos riksmas? O gal tas riksmas visada skambėjo jo ausyse, užstrigęs kaip nuotraukos sausainių dėžutėje? Vandens paviršiuje plūduriavo nedidelis raudonas kamuoliukas. Iš kažkur atskubėjo tėvas, jis su visais drabužiais šoko į tvenkinį ir dingo po vandeniu. Netrukus gimdytojas trumpam išniro įkvėpti oro ir vėl panėrė. Prabėgo kelios sekundės, o gal keleri metai. Tėvas išniro su skenduoliu glėbyje. Gluosnių lajos šiurpiai susigūžė nuo motinos klyksmo. Tėvai mėgino nejudančiam kūnui įpūsti gyvybės. Ar tikrai baltoji katytė buvo jo brolis? Kas buvo tas skenduolis – brolis ar jis pats? Prisiminė, kaip ištisas dienas, savaites, mėnesius žvelgė į tvenkinio gilumą, į visas gilumas, laukdamas, ar nepasirodys baltoji katytė. Švietė saulė, ir jis būtų galėjęs prisiekti, kad tą dieną akmenuotame dugne atsispindėjo viskas: debesys, lajos, gelbėtojai ir policininkai, neatsispindėjo tik jis pats.

 

3.

 

Šeima nusprendė išsikraustyti. Paskui tėvai išsiskyrė. Jis liko gyventi su tėvu. Tiksliau, ne gyventi, o tyliai kartu egzistuoti. Faktą, kad liko gyvas, priėmė kaip kaltę ir bausmę. Tėvas niekada dėl nieko nepriekaištavo. Tylėjo. Tai dar blogiau, nes nebuvo ginklo nuo tėvo tylos. Jis užsidarė savyje. Bendraklasiai ėmė jo vengti. Draugų neturėjo, niekas jo nedžiugino ir nedomino, išskyrus vieną dalyką. Meilę fotografijai prikėlė nenaujas fotoaparatas, kurį gavo sėkmingai baigęs aštuonias klases. Tuomet vonioje jis laikinai įsirengė tamsų kambarėlį, kur raudonoje šviesoje didino ir ryškino nuotraukas, darytas pro purviną mokyklinio autobuso langą. Jo nuotraukose nebuvo žmonių, tik ištįsę siluetai. Neaiškios dėmės, kur turėjo būti medžiai ir pastatai, šviesos taškeliai, keistai marginę per ilgai šviesoje paliktus kūrinius. Išsiblaivęs tėvas jo nuotraukų negirdavo. Bet gimdytojas neturėjo ko prikišti, nes mokykloje jis mokėsi gerai. Tėvas pamažėle virto į tylų girtuoklį, kuris vakarais ištisas valandas sėdėdavo prie atviro lango, rūkydavo ir vieną po kito tuštindavo vyno butelius. Virtuvę užliedavo tamsa, ir iš tėvo likdavo tik švytintis raudonas cigaretės galiukas. Paauglystėje grįžęs namo jis nedegdavo šviesos ir tamsoje, dažnai net nenusirengęs, atsiguldavo. Jautė, kad, apšvietęs tėvą, netektų jo amžiams. O dabar tėvas nyko pamažu, laikui bėgant jo vis labiau besiriečiantis kūnas blyško ir nyko, kol galiausiai užgeso ir švytėjimas nuorūkos gale.

 

4.

 

Persikraustymas į studijų miestą atnešė palengvėjimą. Pirmą kartą jis buvo vienas ir atsakingas tik už save patį. Kita vertus, pirmą kartą savimi turėjo pasirūpinti finansiškai, tad teko išgyventi iš kuklios stipendijos. Jau po kelių savaičių laisvės žavesys sueižėjo, sieloje išvešėjo nevaldoma baimė ir nerimas. Netrukus paprastos kasdienės užduotys, pavyzdžiui, apsipirkimas ar apsilankymas pašte, tapo nepakeliama našta, ypač jei tekdavo bendrauti su žmonėmis. Visiškai atsidavęs vidiniam irimui, ištisas savaites jis gulėjo drėgname pusrūsio kambarėlyje ir kaltino save už kiekvieną netinkamą sakinį ar kvailystę, sukėlusią dėstytojų, bendrakursių, valdininkų ar pardavėjų šypsenas. Jo siela tamsiai bangavo, lėtai, bet nesustabdomai seko, buvo akmenuota, neturėjo nei kraštų, nei atspirties taško. Būklę blogino ir nemiga. Net gilios krizės ištiktas, jis nesusimąstė, kad reikėtų kreiptis į gydytojus. Gėdijosi net šeimos daktarų, ką jau kalbėti apie psichiatrus. Dėl miego trūkumo prasidėjo haliucinacijos. Jis be paliovos mąstė, kaip atsikratyti nepakeliamos naštos. Kelias į universitetą vingiavo paupiu. Sustojęs prie vandens, stebėdavo bangeles. Ramybės neduodavo mintis, kad nuskęstų, jei mėgintų sužinoti, kas slepiasi upės dugne. O tada jo gyvenime pasirodė pora smalsių akių. Fotografijos istorijos paskaitoje iš visų tuščių suolų mergina išsirinko gretimą. Nuo jos žvilgsnio jis virpėdavo. Jį perliejo priešingi, vienu metu įsižiebę jausmai. Mėgavosi dėmesiu, galimybe egzistuoti kito žmogaus akyse. Kita vertus, nuo jos žvilgsnio užliedavo gėda, lyg nebūtų vertas kito žmogaus draugijos.

 

5.

 

Ji studijavo režisūrą. Buvo smulki, bet spinduliavo galia ir užsispyrimu, kuris ypač išryškėdavo dirbant su žmonėmis arba prieš kamerą. Kartais jis merginai padėdavo ir žavėjosi jos tvirtu charakteriu. Kiti susidarydavo įspūdį, kad ji tiksliai žino, ko nori. Mergina visapusiškai išsiskyrė. Dirbdamas jis užuosdavo aitrų jos kūno kvapą, kuris ir atstumdavo, ir domindavo. Jiedu suartėjo. Ji buvo vienintelė, su kuria jis mokėjo tylėti, o jai toks ramus bendravimas patiko. Kartą jo drėgname pusrūsyje jiedu pirmą ir vienintelį kartą pabandė pasimylėti, bet nusprendė, kad jųdviejų kūnai nesukurti vienas kitam. Savo praeitimi, svajonėmis ir norais jiedu dalijosi tik kukliais kasdieniais judesiais, leisdavo sau užsisklęsti viduje ir liko dviem paslaptimis, kurios iš pirmo žvilgsnio suprato viską, jautė daug, o žinojo labai mažai. Tokia draugystė truko dvejus metus, kol vieną vakarą ji bendrabutyje surengė vakarėlį, norėdama atšvęsti studentišką premiją, kurią gavo už filmuotą medžiagą. Jiedu nemažai išgėrė. Kai jis jau ruošėsi eiti namo, ji staiga išpyškino: „Ar jauti tą tamsą? Jauti tą siaubingą tamsos istoriją? Sulaukusi penkiolikos, pabėgau iš namų. Į tamsą, į tamsą aš ėjau.“ Jis tylėjo. Nesugalvojo jokio protingo atsakymo. Vėliau ilgus metus prisiminė tylą, kuri taip skyrėsi nuo jųdviejų bendros tylos, jos akis, kurios be tikslo klaidžiojo po kambarį. Paskui ji kiek rišliau sumurmėjo: „Filmuoju dėl tamsos. Tai, ką nufilmuojame, tai, ką matome, tik uždengia tamsą. Neįsivaizduoji, kaip man šalta, kai įžengiu į tamsą. O ten slypi viskas. Tai, kas įvyko, tamsoje tęsiasi amžinai. Kai uždegame šviesą, viskas tik laikinai pranyksta.“ Tada ji pripuolė prie kriauklės ir ėmė vemti.

 

6.

 

Netrukus ją kaip vaizduojamojo meno atstovę pastebėjo kritikai. Jis apleido fotografiją ir ėmė filmuotis reklamose. Dėl išskirtinės nosies jo veidas išpopuliarėjo. Ji gavo menininko stipendiją ir karjerą tęsė Amsterdame, tad jųdviejų keliai išsiskyrė. Jis irgi pamėgino laimę užsienyje, pateikė prašymą ir gavo stipendiją Insbruke. Mieste prie Ino upės ryšių užmegzti nepavyko. Jo asmeninė krizė pagilėjo. Tada jis nusprendė lankyti teatro studiją, kur dėl prasto vokiečių kalbos mokėjimo beveik nepraverdavo burnos. Po trijų mėnesių tyliai grįžęs tęsė tai, ką mokėjo geriausiai – žavingai šypsotis priešais kamerą. Netrukus populiariame televizijos seriale „Grožio klinika“ gavo jauno paciento, sergančio nenustatyta nepagydoma liga, vaidmenį ir, kaip skelbė bulvariniai laikraščiai, sužavėjo moterišką publiką.

 

7.

 

Laikui bėgant, aktoriaus karjera ėmė blėsti. Rinka vis intensyviau reikalavo atpažįstamų, išsilavinusių aktorių. Kartais jis dar gaudavo nedidelių epizodinių vaidmenų, dirbo renginių pranešėju ir šmėžuodavo geltonojoje spaudoje, bet tokių pajamų vos užteko pragyventi, todėl vis aktyviau ėmė skelbtis instagrame ir kituose socialiniuose tinkluose. Jo asmenukės, kuriose stovi ant galvos ar užsisegęs škotišką kiltą, pozuoja Haid Parke, Venecijoje irkluoja gondolą ar pasipuošęs fraku bei monokliu stovi prie Eifelio bokšto, sulaukė daug sekėjų dėmesio. Jaunatviškas veidas su išskirtine nosimi puikiai tiko naujų mados tendencijų ir kosmetikos reklamoms. Iš to, ką uždirbo, nusipirko erdvų butą ir šio renovaciją dokumentavo socialiniuose tinkluose. Ypač daug dėmesio sulaukė įrašai su jo portretais, kuriuose vilkėdamas šimtus skirtingų pižamų pozuoja ką tik raudonai perdažytame miegamajame. Tai buvo erdvus kruvinos spalvos kambarys, iki lubų prikrautas raudonų segtuvų, kuriuose jis saugojo visas savo padarytas nuotraukas ar nuotraukas, kuriose pozavo, – tai buvo tūkstančiai kruopščiai sudėliotų ir sužymėtų portretų, laikraščių iškarpų ar kopijų visos, net nereikšmingiausios informacijos, apie jį paskelbtos internete. Po metų raudonajame kambaryje jį fotografavo žymus prancūzų menininkas. Portretas buvo išspausdintas visoje šalyje populiariame žurnale, ir per vieną naktį jis įsitvirtino kaip nuomonės formuotojas, mėgstantis žaisti su gero skonio ribomis.

 

8.

 

Internetas tarytum jam buvo sukurtas. Internete jis nesunkiai atsikratė ilgus metus slėpto nerimo ir baimės susidurti su kitais žmonėmis. Kiekvieną įrašą kruopščiai apmąstydavo ir planuodavo, palaipsniui kurdamas virtualią asmenybę. Fizinių kontaktų nebereikėjo, nes turėjo tūkstančius sekėjų, kurie kasdien spausdavo „Patinka“, komentuodavo ir dalindavosi jo įrašais. Jis gyveno vienišą gyvenimą, be draugų ir antrosios pusės. Vaizduodavo ekstravagantišką asmeninį gyvenimą, todėl gyventi jam net nereikėjo. Užsidaręs raudonajame kambaryje buvo įsitikinęs, kad visuomenei reikšmingas tik susikurtas virtualus personažas. Iš kompiuterio ekranų, filmų ir nuotraukų į jį žvelgė geresnė jo paties versija. Žmonių atmintyje išliks tik suvaidintos asmenybės bruožai. O jo tikrasis „aš“ pranyko kaip nuotraukose, kurias vis dar saugojo skardinėje sausainių dėžutėje. Nyko tėvai, nyko baltoji katytė, nyko ir jis pats, kartais tik viename, kartais dviejuose dar atpažįstamuose kontūruose.

 

9.

 

Netikėtai ji atsiuntė elektroninį laišką: pranešė grįžtanti iš Amsterdamo. Prieš kelerius metus nutraukusi meninę karjerą, rašė perėjusi į žiniasklaidos vadybos sritį. Jai žadėtas darbas nacionalinėje televizijoje. Po daugelio metų jiedu vėl susitiko. Jis ją palaikė arogantiška. Jai jis pasirodė išplautomis smegenimis. Visą laiką jis kalbėjo apie savo projektus, sekėjus ir sėkmę. O ji dėstė apie moterų teises, teisę į savo identitetą ir kampanijas, kuriomis siekiama pakeisti oficialią vyriškų ir moteriškų pavardžių vartoseną. Jo viduje nevaldomai kilo pasibjaurėjimas išpūstu vadovėliniu politiniu korektiškumu, todėl nesiliaudamas kalbėjo apie savo darbą, Siamo katiną ir neseniai gautą apdovanojimą už puikią internetinę komunikaciją. Su ja elgėsi kaip su visais – buvo mandagiai nutolęs ir domėjosi tik savo interesais. Sužinojęs, kad jai pasiūlytas darbas televizijoje, ėmė švaistytis komplimentais ir rafinuotai glostyti jos savimeilę. Ji stojiškai klausėsi, netgi pasakė, kad jis visai nepasikeitęs, nors priešais esančio asmens nepažino ir nė įsivaizduoti negalėjo, jog kadaise jiedu buvo artimi.

 

10.

 

Jiedu kartais susitikdavo, dažniausiai parodų atidarymuose ar kituose VIP renginiuose. Jos karjera nacionalinėje televizijoje klostėsi. Netrukus ji tapo pramoginės laidos redaktore. Vos jai pradėjus eiti šias pareigas, jis ėmėsi veiksmų – apipylė žinutėmis, kuriose mėgino parduoti ne tik reklamos idėjas, garantuosiančias jam pragyvenimo šaltinį, bet ir geresnę savo paties versiją. Ir tikrai po trijų dusinančio spaudimo mėnesių jis buvo pakviestas pasirodyti vienoje populiariausių laidų šalyje. Tą naktį jo socialiniai tinklai sprogo nuo paspaudimų „Patinka“ ir pridėjimo prie draugų. Buvo patenkintas, nes po laidos sulaukė daugybės užklausų dėl interviu ir viešų atsiliepimų. Pusę metų jis vėl karaliavo pramogų pasaulyje, buvo vienas iš tų retų veidų, vienodai šmėžuojančių ir vienodai mylimų tiek tradicinės, tiek skaitmeninės spaudos. Jis ėmė jausti, kad pagaliau vyksta tai, ko buvo nusipelnęs ištisus dešimtmečius. Kita vertus, be paliovos kankino bloga nuojauta, jis jautė nepakankamumą ir grėsmę. Buvo ganėtinai protingas, todėl savęs nelaikė išskirtiniu žmogumi, tačiau nepažinojo nė vieno akivaizdžiai talentingesnio asmens. Be to, buvo itin atsidavęs, darbštus ir kūrybingas. Todėl padarė logišką išvadą, kad tikrai nėra vidutinybė, tiesiog jį piktybiškai ignoruoja beširdis kontekstas.

 

11.

 

Po pusės metų jo veidas visiems įgriso. Jo, trisdešimt trejų metų vyro, veide jau pasirodė pirmosios ryškesnės raukšlės. Industrija ėmė ieškoti naujų, šviežių veidų. Jo gyvenimo ir pragyvenimo būdai nebeatrodė stabilūs. Jis gyveno iš santaupų ir lėšų, kurių gavo pardavęs po tėvo mirties paveldėtą butą. Kai nebeliko pinigų maistui ir žmonių, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos, po beveik šešiolikos metų jis gėdingai kreipėsi į motiną. Jiedu susitiko senelių namų, kuriuose mama gyveno, parke. Ji sūnų pasveikino nuskriaustu žvilgsniu ir viso sunkiai besimezgusio pokalbio metu nenuleido akių nuo tvenkinio paviršiaus. Pinigų, kurių jos prašė telefonu, neturėjo, bet buvo parengusi kitokią staigmeną. Jiedu atsisveikino taip, kaip ir susitiko, – be prisilietimų. Stebėjo ją, už senelių namų durų pradingstančią amžiams. Plastikiniame maišelyje, kurį mama buvo palikusi ant suoliuko, gulėjo batų dėžutė, plyštanti nuo laikraščių iškarpų apie jį. Tai buvo dalykas, kurio, be pinigų, jam reikėjo labiausiai – patvirtinimo, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems rūpi jis ir jo darbas. Motinos batų dėžutė padėjo nusikratyti pastaruoju metu vis dažniau kylančių savižudiškų minčių ir suteikė jėgų įveikti krizę.

 

12.

 

Išleidęs paskutines santaupas, jis pasiėmė nedidelę vartojimo paskolą. Pinigų užteko pirmajai minutės trukmės vaizdo klipų serijai pavadinimu „Narcizas pasaulio krašte“. Klipuose, kuriuose buvo apsirengęs stilizuotais drabužiais iš perdirbtų medžiagų, butelių, plastiko, padangų ir panašių atliekų, grojant Vagnerio muzikai jis vaikščiojo po labiausiai užterštas regiono vietas, apokaliptines dykynes, nelegalius sąvartynus, užterštų upių krantais. Tai buvo stiprios scenos su angažuotais pranešimais. Klipai sulaukė dėmesio – ne per daug, bet užteko, kad kelias savaites, kol truko reklaminė kampanija internete, jis vėl grįžtų į pirmuosius puslapius ir sulauktų itin daug jaunuolių bei ekologija susirūpinusių asmenų dėmesio. Bet netrukus kampanija buvo pamiršta. Nesėkme jos nepavadinsi, bet triumfu – irgi ne. Jam neliko kitos išeities, tik sukąsti dantis ir imtis vienintelio rimtesnio pasiūlymo bendradarbiauti. Jis ėmė dirbti su tarptautine bendrove, žinoma įvairiausių alkoholinių gėrimų ir mineralinio vandens gamintoja.

 

13.

 

Bendradarbiavimas prasidėjo sukūrus kelias trumpas reklamas internete. Įmonė jo darbu ir idėjomis buvo patenkinta. Laikui bėgant jis sulaukdavo vis daugiau pasiūlymų. Nors tarptautinė bendrovė laikėsi griežtų procedūrų, vietinei rinkodaros įmonei, kuri jam ir teikdavo pasiūlymus, buvo suteikta daug laisvės, ypač vykdant netiesioginę, arba nematomąją, rinkodarą. Rinkodaros įmonė reklamai buvo numačiusi didžiulį biudžetą. Netrukus jis iš pripažinto nuomonės formuotojo ir menininko tapo Daktaru Vandeniu. Veidu, kuris iš pradžių netiesiogiai, o paskui ir atvirai aiškino, kodėl būtų gerai privatizuoti vandens šaltinius, užtikrinti skaidrumą ir aiškią atsakomybę už gamtos resursus, kodėl geriant tam tikrų prekių ženklų vandenį pagerėja koncentracija, padidėja kūno atsparumas ir pailgėja gyvenimo trukmė.

 

14.

 

Po pusantrų metų jis padengė paskolą. Už likusius pinigus įsigijo namą priemiestyje, o priešais jį išsikasė širdies formos baseiną, išklojo raudonomis plytelėmis ir papuošė baltu marmuru bei kaktusais. Baseino atidarymą suplanavo iki smulkmenų. Šventinis atidarymas buvo suderintas su naujo mineralinio vandens prekės ženklo reklama. Vyko tiesioginė transliacija, ji truko tris valandas, per jas įmonė Daktarui Vandeniui atvežė kelis sunkvežimius mineralinio vandens. Trys iš anksto atrinktos pirmūnų penktokų klasės gavo paauksuotus atidarytuvus, jais atkimšdavo butelius ir mineralinį vandenį pylė į baseiną. Galiausiai iki transliacijos pabaigos likus dvidešimt minučių specialia cisterna atvežti trisdešimt trys didžiuliai spalvotieji amūrai, juos vaikai suleido į vandenį. Transliacija baigėsi fejerverkais ir scena, kurioje penktokams plojant Daktaras Vanduo pirmą kartą šoko į spalvotų karpių pilną širdies formos baseiną, ir vandens nimfų kostiumais apsivilkusių nacionalinės operos solisčių choras užtraukė ariją iš operos „Undinė“.

 

15.

 

Kitą rytą jį pažadino rinkodaros vadovės skambutis. Įrašas, kuriame jis pasipuošęs aukso spalvos tamprėmis ir apsuptas spalvingų karpių plaukioja mineraliniame vandenyje, už nugaros dainuoja operos solistės, o virš galvos pokši fejerverkai, žaibiškai išpopuliarėjo: jį peržiūrėjo milijonai žmonių. Bet netrukus paaiškėjo, kad rezultatas buvo kitoks, nei tikėtasi. Įrašą pasmerkė aplinkos apsaugos organizacijos, žaliųjų partija, įvairūs komentatoriai, netgi mokytojų sąjunga ir sąjunga organizacijų, kovojančių prieš žiaurų elgesį su gyvūnais. Protestai ir skundai nesiliovė net po kelių dienų. Daugybė žmonių skatino boikotuoti reklamuojamą produktą, o netrukus ir pačios tarptautinės bendrovės vadovybė pakeitė požiūrį į šokiruojančią rinkodarą. Ji demonstratyviai ir staigiai nutraukė bendradarbiavimą ne tik su rinkodaros įmone, bet ir su juo pačiu. Per vieną dieną jis liko be darbo. Bet tai – dar ne blogiausia. Jis, kaip žinomas moraliai nepriimtinos kampanijos veidas, buvo akimirksniu pasmerktas spaudos. Į jį buvo nukreiptas visos šalies pyktis ir neapykanta. Nešvarioje kampanijoje daugiausiai purvo pylė nacionalinė televizija. Kitą savaitę nebuvo nė dienos, kad žurnalistai nebūtų rašę apie aferą ir jo pajamas iš reklamos, nagrinėję, su kuo yra dirbęs, ir iš menininko jis tapo internetiniu aferistu.

 

16.

 

Daugybę kartų jis mėgino jai prisiskambinti, bet ji neatsiliepdavo, nė karto neatskambino ir neatsakė į žinutes. Buvo nusivylęs. Išlenkęs kelis stiklus viskio ir užvestas nesiliaujančio telefono pypsėjimo, pranešančio apie kiekvieną naują jo vardo paminėjimą internete, to nesiliaujančio ir vis baisesnio DZING DZING DZING, kai kiekvienas garsinis lašelis reiškė patyčių sklidiną, kritišką, naikinantį pranešimą kuriame nors laikraštyje, radijuje, televizijoje ar kuriame nors iš daugybės internetinių portalų, jis paskutinį kartą pareiškė jai ultimatumą. Arba nacionalinės televizijos puolimas jo atžvilgiu tuojau pat liausis, arba jis paskelbs visas baisiausias jos tamsios istorijos, kaip buvo išnaudojama tėvo, aplinkybes.

 

17.

 

Jau kitą popietę jį aplankė nacionalinės televizijos komanda. Skambutį, pranešantį apie vizitą, jis priėmė kaip tylų jos pasidavimą, prieš jį nukreiptų nacionalinės televizijos išpuolių pabaigą ir pirmą žingsnį jo viešos reabilitacijos link. Paviršutiniškai papudruotas ir ryškiai apšviestas prožektoriaus, jis įsitaisė fotelyje, pastatytame raudonojo miegamojo viduryje. Operatoriaus paprašytas, jis nuėjo į kitą kambarį ir nutildė be paliovos pypsinčius signalus DZING DZING DZING. Pagaliau viskas buvo paruošta. Priešais atsisėdo jauna žurnalistė, kurios jis niekada anksčiau nebuvo matęs ir su kuria apsikeitė tik keliomis trumpomis mandagumo frazėmis. Jis išsitiesė, nežymiai pakėlė smakrą ir šyptelėjo. Prieš pasigirstant operatoriaus pranešimui „Filmuojama“, peržvelgė šimtus raudonų aplankų, kuriuos tvarkingai buvo išdėliojęs prie kambario sienų, ir pastebėjo už durų pranykstančią Siamo katino uodegą – išgąsdintas nepažįstamųjų, augintinis skuodė laukan. Dar norėjo pasivyti katiną, bet prasivėrė raudonai nudažytos žurnalistės lūpos. Į tą raudoną bedugnę tarytum sukrito tūkstančiai pasakojimų apie jo pasiekimus per pastaruosius penkiolika metų, visi straipsniai, nuotraukos, nuomonės, pagyrimai, kritikos, padėkos, visi pokalbiai, atsiliepimai, portretai, kronikos, visos stenogramos, užrašai, reportažai, laudacijos ir prisiminimai. Iš lentynų kraujavo jo kūrybiškumas. Tamsa užliejo jo batus ir ėmė augti. Į žurnalistę jis žiūrėjo kaip naivus skersti vedamas gyvulys ir akimirką nustebo, kad nejaučia nė menkiausio noro priešintis. Pokalbis prasidėjo.

 

18.

 

Jau po antro ar trečio žurnalistės klausimo tapo aišku, kad jis padarė lemtingą klaidą. Žurnalistė, kuri sėdėjo su sąrašu iš anksto sudarytų klausimų, kas minutę vis labiau panėšėjo į gerai informuotą prokurorę. Klausinėjo apie sumas, kurias praėjusiais metais jis gavo iš tarptautinės bendrovės, ir apie kitokį uždarbį, apie netiesioginės rinkodaros etiškumą ir apie jo ekologinius įsitikinimus. Iš kur ta žurnalistė gavo tiek duomenų, klausinėjo jis savęs. Klausimai buvo sudėlioti taip sumaniai, kad neliko jokios galimybės išlipti iš balos sausam. Vėliau ėjo vis intymesni klausimai apie jo santykius su šeima ir namų aplinka. Apie vaikystę su tėvu alkoholiku, nebaigtas studijas ir jo, kaip sarkastiškai pareiškė pati žurnalistė, „ne itin sėkmingą ir be galo keistai pasibaigusią menininko karjerą“. Pradžioje iš šių spąstų jis mėgino išsisukti veidmainiškais, bereikšmiais atsakymais, bet ilgainiui ši strategija tapo neįmanoma. Pokalbis vis labiau panėšėjo į policijos apklausą priešais įjungtą kamerą. Jis ėmė nervintis, uosti savo prakaito smarvę, atsakinėti vis agresyviau ir neaiškiau. Jam rodėsi, kad gretimame kambaryje vėl kapsi DZING DZING DZING, nors iš tiesų DZING DZING DZING kapsėjo iš jo išdžiūvusios burnos – tai buvo vis labiau klampinantys žodžiai, žodžiai, stumiantys jį į padėtį, iš kurios neliks jokios išeities. Po gerų keturiasdešimties minučių apklausos žurnalistė išsitraukė popieriaus lapą. Jame buvo atspausdintas elektroninis laiškas, kuriuo grasinta redaktorei. Jis nutilo. Lauke ėmė lyti. Prožektorius užgeso. Jam nusegė mikrofoną, iš po prakaitu permirkusio švarko ištraukė laidą. Neturėdamas jėgų atsistoti, jis liko sėdėti. Netrukus filmavimo komanda uždarė buto duris. Jis taip ir liko sėdėti vidury raudonojo kambario pastatytame fotelyje. Žinojo, kad to, kas pasakyta, atšaukti nebegalima, be to, negalima uždrausti panaudoti pokalbio, kuriame pats naiviai sutiko dalyvauti. Dabar kruvina kambario tuštuma pakibo tiesiai virš galvos ir ėmė teliūskuoti. Prarijo savo grobį, ir priešais jį kaip sustingusių minčių nuojauta plaukiojo raudonas kamuoliukas.

 

19.

 

Laukti šeštadienio vakaro, kai per nacionalinę televiziją žiūrimiausiu laiku bus transliuojamas apie jį susuktas reportažas, prilygo baisiausiai kančiai. Iš buto jis ėjo tik svarbiausių reikalų tvarkyti ir negalėjo atsikratyti jausmo, kad visi jį atpažįsta ir slapčiomis nužvelgia. Pabėgus Siamo katinui, bute tvyrojo nepakeliama tuštuma. Jis išjungė viską, ką tik galėjo išjungti, netgi maršrutizatorių, mėgino skaityti, nors negalėjo susitelkti, užmigti nepavyko net išgėrus migdomųjų su didžiuliu kiekiu alkoholio. Vengė langų ir kitų atspindinčių paviršių, ypač didžiojo vonios veidrodžio. Žiūrėjimas į nelaimėlį pajuodusiais paakiais, paraudusia nosimi ir išsitaršiusiais pražilusiais plaukais, į sudžiūvusį, užuojautos vertą nepažįstamąjį kėlė dar didesnę depresiją, ir jame vėrėsi ta jaunystėje pažinta nepakankamumo ir nevisavertiškumo bedugnė, kurią manėsi amžiais užvėręs ir pamiršęs. Staiga iš žmogaus, kuris dar visai neseniai tikėjo savo puikybe ir neeiline misija, tapo apleistu, išsigandusiu ir sunykusiu savo paties šešėliu, kita asmenybe, nė kiek neprimenančia tos, kurią tiek metų kūrė, netgi kurtosios asmenybės priešingybe, pranykusia akmenuotoje, neįžvelgiamoje gilumoje. Visur jis ėmė atpažinti savo atspindį.

 

20.

Šeštadienis neišaušo netikėtai. Ta diena visą laiką tūnojo kampe ir jo laukė. Šeštadienį jis įsivaizdavo kaip širdies sustojimą. Kaip elektros kėdę. Kaip mėsmalę. Kaip klampųjį smėlį. Bet nieko panašaus neįvyko. Tik elektroniniame laikrodyje pagaliau pasikeitė skaičiai: iš 19:58 į 19:59. Tuomet laikas labai, labai, labai ilgam sustojo, kol galiausiai pasikeitė kaip vanduo, iš skysto kūno tampantis ledu. Jis nusprendė laidos nežiūrėti. Gulėjo ant grindų, tarp mamos batų dėžutės ir skardinės sausainių dėžės. O tada apsigalvojo. Įjungė maršrutizatorių. Televizorius nušvito ne iš karto. Po akimirkos įsijungė kompiuteris ir prisijungė prie interneto. Baisią buto tylą perkirto skardus, nenutraukiamas DZIIIIIING, suardydamas visą savaitę į langą beldusių lietaus lašų monotoniją. Jis užsidengė ausis, griuvo ant grindų ir vilnoniais kilimais nušliaužė iki spintelės, prie kurios buvo pagrindinis elektros jungiklis. Netrukus bute užgeso visos šviesos, išsijungė elektroniniai įrenginiai, užtemo ekranai. Jis tarytum panėrė į visišką tamsą. Tik pro langą šiaurinėje buto pusėje veržėsi drumsta gatvės žibintų šviesa ir atspindys didžiulio reklaminio stendo, kuriame vis pasirodydavo didžiulė mechaninė mojuojančio katino figūra – kažkokio japonų filmo reklama. Jis pasijuto skęstantis ir negalintis griebtis jokio šiaudo, vis labiau tolstantis nuo tolumoje švytinčių reklamų, tarp jo ir šviesos ryškėjo apskritimai, oras ėmė banguoti, aplink jį viskas drumstėsi, kol galiausiai akys nieko nebematė.

 

21.

 

Tris dienas ir tris naktis jis kaupė drąsą pažiūrėti nacionalinės televizijos laidą. Puikiai suvokė, kad laida negrįžtamai sugriovė jo gyvenimą. Visą tą laiką nejungė nei telefono, nei elektros. Virtuvėje priešais šaldytuvą jau telkšojo balutė. Butas priminė vaiduoklių būstą. Galiausiai antradienio vakarą jis prisivertė. Tamsoje įjungė mobilųjį telefoną. Ekranas nušvito, ir telefonas ėmė virpėti nuo tūkstančių iš visur skriejančių žinučių ir pranešimų. Patikrinęs socialinius tinklus, suskaičiavo, kad per pastarąsias tris dienas iš draugų jį išmetė daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių. Permetęs akimis kelis iš dešimčių tūkstančių komentarų, suvirpėjo supratęs, kad yra vadinamas iškrypėliu, vagimi, idiotu, planetos naikintoju, neoliberalistiniu mėšlu ir kapitalistine kiaule, kurį reikėtų uždaryti, ištremti ir sudraskyti gyvą.

 

22.

 

Laidą jis žiūrėjo kelias dienas iš eilės. Kiekvieną žudantį žurnalistės klausimą ir beviltišką mėginimą atsakinėti jau mokėjo atmintinai, kaip ir kiekvieną kadrą, įsiterpiantį komentarą, lentelę, rinkodaros įmonės ir tarptautinės bendrovės atstovės pareiškimus. Laidos pabaigoje prakalbo pati nacionalinės televizijos redaktorė, ji papasakojo apie begėdišką spaudimą, kurį patiria visi žurnalistai, apie neapykantą aukštas pareigas einančioms moterims ir apie sisteminę neteisybę, dėl kurios visuomenė nusikaltėliams ir kitiems niekšams suteikia per daug teisių, neretai jų netgi nenuteisia. „Maniau, kad esame draugai. Prieš kelerius metus netgi kartu dirbome. Tačiau paaiškėjo, kad aš, kaip ir daugelis mano kolegų žurnalistų, buvau tik bjaurios prievartos taikinys. Vaikystėje patyriau fizinę prievartą, po jos labai sunkiai atsitiesiau. Tačiau išnaudojimo šeimoje neužteko, jis netgi paskatino kitokią prievartą. Kalbu apie sisteminę mūsų visuomenės problemą. Problemą, su kuria susiduria daugelis moterų. Apie tai nebegalime tylėti. Mūsų užduotis – įjungti šviesą tamsiuose užkulisiuose, kalbėti garsiai, pasakyti tiesą ir ją kartoti tiek, kiek reikės, kol ji taps naująja mūsų visuomenės norma.“

 

23.

 

Po savaitės jis buvo pasikeitęs nepažįstamai. Nuo tada, kai pasirodė laida, nė karto nesiprausė, nepersirengė ir nevalgė. Apšepusį veidą spaudė prie kompiuterio ekrano, kokį šimtąjį kartą žiūrėdamas tą pačią laidą. O tada jį kažkas tarytum perliejo. Laidą jis sustabdė. Ekrane liko ištįsęs veidas ir jos praviros lūpos, ką tik ištarusios frazę „Apie tai nebegalime tylėti“. Iš pradžių jis pirštų galiukais braukė per didįjį ekraną, kol galiausiai iš visų jėgų į jį trenkė kairiąja ranka. Bet ekranas nuo smūgio neskilo ir neišsitaškė, kumštis tiesiog paniro į jos atspindį ir šį tuoj pat užliejo kraujas. Paskui į ekraną jis įkišo kitą ranką ir paniro visu kūnu. Aklai čiupinėjo nepereinamą, pikseliais nusėtą raudonį, netekęs orientacijos, jis buvo uždarytas tankiame skystame organizme, kol galiausiai ją užuodė. Tai, be abejonės, buvo ji. Užčiuopęs jos nejudrią ranką ir petį, abiem rankomis tvirtai griebė už kaklo. Smaugė ją negailestingai ir atkakliai, iš visų likusių jėgų. Netrukus jam ėmė trūkti oro, kūnas tapo nejudrus ir suglebo, bet iš neapykantos rankos taip sutvirtėjo, kad prilygo geležinėms replėms. Retėjančiame raudonyje jis smaugė kūną, kuris nebesipriešino, kol galiausiai ėmė plūduriuoti kruviname vandenyje, ir didžiuliame vonios veidrodyje ar beveik visiškai išbalusioje nuotraukoje jis atpažino visai ne jos kaklą, kūną ir veidą. Jis smaugė kažką, kas priminė jį patį, kas tikriausiai ir buvo jis pats, bet net šis suvokimas neatlaisvino vis žiauresnio rankų spaudimo.

 

Iš: Aleš Šteger. Bogovi se nam smejijo. Liubliana: Beletrina, 2022

Vertė Kristina Tamulevičiūtė