Labiau vykusios meilės istorijos

 

Alainas de Bottonas (g. 1969) – Šveicarijoje gimęs, Britanijoje mokslinęsis angliškai kuriantis rašytojas ir filosofas. Sąmoningai atsisakė akademinės veiklos, kad atsidėtų rašymui plačiajai auditorijai skirtų knygų, kuriose aptariami ir nagrinėjami tokie šiuolaikiniam vakariečiui aktualūs dalykai ir temos kaip darbas, meilė, religija, kelionės, pabrėžiant filosofijos ir meno reikšmę kasdieniam gyvenimui. Produktyvus ne vieno tarptautinio bestselerio autorius. Lietuviškai pasirodžiusios de Bottono knygos: „Romantinis sąjūdis“ (2006, vert. R. Drazdauskienė), „Apie meilę: žvelgiant pro filosofijos mikroskopą“ (2012, vert. B. Tautvydaitė), „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ (2016, vert. R. Balčikonytė).

2008 m. drauge su bendraminčiais de Bottonas įkūrė emociniam ugdymui skirtą socialinės žiniasklaidos kompaniją „Gyvenimo mokykla“ (The School of Life). Be psichoterapijos, biblioterapijos paslaugų teikimo, paskaitų ir internete skelbiamo ugdymo turinio, ji leidžia ir pažintines „Gyvenimo mokyklos“ serijos knygeles, kiek primenančias psichologinės savigalbos ir savižinos vadovus. De Bottono „Santykiai“ (Relationships, 2017) – viena iš jų. Siūlome susipažinti su paskutiniu (dvidešimtu) – apibendrinamuoju – „Santykių“ skyriumi Better Love Stories.

 

 

Kasdien to nelabai pastebime, tačiau meilės ir santykių istorijos, mūsų kultūroje pateikiamos filmuose, dainose, romanuose ir reklamose, nejučia daro didelę įtaką mūsų mąstymui ir jausmams. Jos formuoja mūsų supratimą, kas normalu, o drauge ir tai, kas trikdančiai nenormalu; jos gimdo tam tikras viltis ir lūkesčius ir skatina vienokį ar kitokį nusivylimą, pasipiktinimą ar nerimą.

Beveik savaime suprantama, kad visos visuomenės pasakoja sau istorijas apie meilę. Klausimas tik, kiek naudingos vyraujančios istorijos: ar jos padeda žmonėms sėkmingiau dorotis su meilės reikalais, ar – nesąmoningai – kaip tik apsunkina poros gyvenimo realijas.

Regis, esama pernelyg daug netikusių meilės istorijų – tokių, kurios mums neparūpina tinkamo meilės žemėlapio, kurios neparengia adekvačiai dorotis su asmeninių santykių įtampomis. Itin sunkiomis akimirkomis mūsų sielvartą per dažnai pagilina jausmas, kad mums vieniems visa kas tapo neįprastai ir iškreiptai sudėtinga. Mes ne tik kenčiame, bet ir vaizduojamės, kad mūsų kančios neturi atitikmens kitų daugiau ar mažiau sveiko proto žmonių gyvenime.

Kaip jau [iš ankstesnių skyrių] įsitikinome, mūsų požiūrį į savo pačių meilės gyvenimą didele dalimi formuoja romantinių meilės istorijų tradicija (šiais laikais plėtojama ne tik knygose, bet ir vaizdo įrašuose, muzikoje bei reklamoje). Naratyvinės romantinės meilės istorijų formos nesąmoningai sukūrė šėtonišką lūkesčių, kokie turėtų būti santykiai, šabloną, – palyginti su juo, mūsų pačių meilės gyvenimas dažnai atrodo itin ir skaudžiai nepatenkinamas. Mes skiriamės arba jaučiamės persekiojami piktos lemties dėl to, kad pasiduodame klaidinančių istorijų poveikiui.

„Klaidinančias“ istorijas pavadinsime romantinėmis, o teisingas, kurių yra labai mažai, galime laikyti klasikinėmis. Štai jų skirtumai:

 

Siužetas

 

Archetipinėje romantinėje istorijoje drama sukasi apie poros susitikimą: „meilės istorijos“ kaip tokios nėra, vien tik pasakojimas, kaip meilė prasideda. Meilei gimti trukdo įvairiausios kliūtys, tad pats įdomumas stebėti, kaip šios nuolat įveikiamos: tai gali būti nesusipratimai, nelemti atsitiktinumai, prietarai, karas, konkurentas, intymumo baimė arba – užvis skaudžiausia – drovumas… Vis dėlto po sunkių išmėginimų tinkami žmonės galų gale sueina į porą. Prasideda meilė – ir istorija turi baigtis.

O klasikinėje istorijoje, tame išmintingesniame, bet ne iškart užkabinančiame žanre, tikroji problema yra ne partnerio suradimas, o pakanta jam (ir jo pakanta) laikui bėgant. Klasikinėje istorijoje aišku, jog santykių pradžia nėra kulminacinis taškas, kaip įprasta romantinėje kultūroje; tai tik pirmas žingsnis kur kas ilgesnės, ne tokios vienareikšmiškos ir vis dėlto santūriai gerokai herojiškesnės kelionės, į kurią ir kreipiamas supratingumas bei atida.

 

Darbas

 

Romantinės istorijos veikėjai gali turėti darbus, bet apskritai darbas jų dvasiai nedaro didesnės įtakos. Darbuojamasi kažin kur kitur. Tai, kaip užsidirbama pragyvenimui, nelaikoma svarbiu dalyku meilės supratimui.

O štai klasikinėje istorijoje matome, jog darbas iš tiesų yra didžiulis gyvenimo dėmuo, kurio vaidmuo mūsų santykiuose itin reikšmingas. Nepaisant jausminio mūsų nusiteikimo, būtent dėl darbo patiriama įtampa galiausiai sukelia nemažą dalį įsimylėjėlių tarpusavio problemų.

 

Vaikai

 

Romantinėje istorijoje vaikai yra atsitiktiniai, mieli abipusės meilės simboliai arba žavūs išdykėliai. Jie retai verkia, atima nedaug laiko ir paprastai būna išmintingi, pasižymintys natūraliu, įgimtu protu.

Klasikinėje istorijoje santykiai iš esmės kreipiami į vaikų turėjimą ir auginimą, o vaikai savo ruožtu užkrauna porai sunkiai pakeliamą naštą. Vaikai gali nužudyti aistrą, dėl kurios jie atsirado. Didingumą gyvenime keičia kasdienybė. Svetainėje mėtosi žaislai, po stalu – vištienos gabaliukai ir kalbėtis nebėra kada. Visi amžinai pervargę. Tai irgi meilė.

 

Praktiniai dalykai

 

Romantinėje istorijoje tik miglotai įsivaizduojame, kas užsiima namų ruoša. Į ją nežiūrima kaip į santykiams svarbų dalyką. Buitis – viską gadinantis veiksnys, todėl tų, kurie skiria jai daug dėmesio, santykiai greičiausiai nelaimingi. Vargu ar romantinėje istorijoje daug sužinosime apie poros požiūrį į namų ruošą ar televizijos kanalus mažamečiams.

Klasikiniame pasakojime santykiai suvokiami kaip institucijos, ne tik kaip jausmai. Tarp loginių jų pagrindų – sudaryti sąlygas dviem žmonėms veikti kaip bendram ekonominiam vienetui, skirtam naujai kartai ugdyti. Tai anaiptol ne banalu. Progų tikram heroizmui yra. Ypač prie skalbinių kaugės.

 

Seksas

 

Romantinėje istorijoje seksas ir meilė pateikiami kaip neperskiriami dalykai. Lytinis aktas – meilės viršūnė. Dėl to svetimavimas, romantikų požiūriu, pražūtingas: jei sutikai tinkamą žmogų, niekada negalėtum būti neištikimas.

Klasikinėje istorijoje žinoma, jog ilgalaikė meilė – nebūtinai geriausia prielaida seksui. Klasikiniu požiūriu, meilė ir seksas yra atskiros ir kartais skirtingos gyvenimo temos. Todėl seksualiniai nesklandumai savaime nerodo, jog santykius ištiko katastrofa…

 

Suderinamumas

 

Romantinei istorijai rūpi veikėjų sielų darna (arba jos stoka). Čia manoma, kad esminis romantinio gyvenimo iššūkis – rasti žmogų, kuris mus visiškai suprastų ir su kuriuo niekada nebūtų jokių paslapčių. Romantinėje istorijoje tikima, kad meilė – tai savo antrosios pusės, savo dvasinio dvynio radimas. Meilė niekaip nesusijusi su mokymusi ar ugdymusi; tai – instinktas, jausmas – ir apskritai ji paslaptinga savo veikimu.

Klasikinėje istorijoje pripažįstama, kad niekas niekada iki galo nesupras kito žmogaus, kad paslapčių turi būti, kad vienatvė ir kompromisai neišvengiami. Čia tikima, kad mes turime išmokti palaikyti gerus santykius, kad meilė nėra atsitiktinė gamtos dovana, kad meilė – įgūdis, ne jausmas.

 

Kad pagaliau esame pasirengę meilei, suprasime tada, kai paliausime sau porinę klaidinančias istorijas ir kai laikysimės šių sąlygų:

 

1. Kai būsime atsisakę tobulumo

Kai pripažinsime, kad esame trūkumų turinti rūšis ir kad bet kuris mūsų sutiktas žmogus bus iš esmės netobulas daugeliu labai rimtų aspektų. Būtina visiems laikams išmesti iš galvos mintį, esą su bet kuria šios visatos būtybe visa kas galėtų būti idealu. Mus gali sieti tik „ganėtinai geri“ santykiai.

Prieš surimtėjimą tai įsisąmoninti padeda ne vieni santykiai – ne dėl galimybės atrasti „tinkamą žmogų“, o tam, kad savo kailiu ir įvairiomis aplinkybėmis patirtume, jog kiekvienas žmogus (pačioje pradžioje net ir labiausiai jaudinantis) iš tikrųjų kiek prasilenkia su tavo susidarytu vaizdiniu.

 

2. Kai paliaujame viltis būti suprasti

Meilė prasideda patyrimu, jog kitas tave supranta ir rodo stiprų, nepaprastą palankumą. Jis (ji) supranta tavo vienatvės dedamąsias; suvokia, kas tu iš tikrųjų esi. Taip nebus visąlaik. Visada bus tokių sielos erčių, kurios liks niekam nesuprastos.

Nevalia savo mylimųjų kaltinti neva dėl pareigos nevykdymo – negebėjimo įžvelgti ir perprasti mūsų vidujybę. Jie nėra tragiški neišmanėliai. Jie tiesiog nepajėgė suprasti, kas mes tokie ir ko mums reikia, – ir tai visiškai normalu. Niekas iki galo nesupranta ir todėl negali visapusiškai atjausti kito.

 

3. Kai įsisąmoniname, kad esame pamišėliai

Tai labai prieštarauja vidinei nuojautai. Sau atrodome tokie normalūs ir dažniausiai tokie geri. Tai kiti…

Tačiau branda pagrįsta nepaliaujamu savo kvailumo įsisąmoninimu. Ilgus laiko tarpus žmogus savęs nekontroliuoja, nesidoroja su savo praeitimi, daro nenaudingus „perkėlimus“, nepaliaujamai nerimauja. Geriausiu atveju žmogus yra mylėtinas pusgalvis.

Jei mes nuolat ir smarkiai nesigėdijame dėl to, kas esame, tai tik dėl pavojingos selektyvios atminties.

 

4. Kai džiaugiamės mokomi ir ramiai mokome patys

Meilei esame pasirengę, kai susitaikome su tuo, jog tam tikrose itin svarbiose srityse mūsų partneriai bus išmintingesni, protingesni ir brandesni už mus. Turėtume norėti mokytis iš jų. Turėtume pakęsti, kai mums nurodinėja. Esminiais klausimais turėtume laikyti juos mokytojais, o save – mokiniais. Drauge turėtume būti pasirengę imtis užduoties tam tikrų dalykų mokyti juos pačius ir kaip geri mokytojai nerėkti, neprarasti kantrybės ir nesitikėti, kad jie tiesiog žinos. Reiktų pripažinti, jog santykiai – tai abipusis ugdymas.

 

5. Kai įsisąmoniname, jog nesame atitinkantys vienas kitą

Romantinė meilės pasaulėžiūra pabrėžia, kad „tinkamas“ žmogus yra tas, kurio skonis, pomėgiai ir požiūris į gyvenimą yra tokie patys kaip tavo. Kurį laiką taip gali būti. Tačiau ilgainiui viso to svarba išblėsta, nes neišvengiamai atsiranda skirtumų. Iš tikrųjų mums tinkamiausias žmogus yra ne tas, kurio pomėgiai sutampa su manaisiais, o tas, kuris geba supratingai ir išmintingai sutarti dėl skonio skirtumų; tas, kuris moka gražiai nesutarti.

Ne kokia menama tobulo vienas kito papildymo idėja, o gebėjimas toleruoti skirtumus yra tikrasis „tinkamo“ asmens požymis. Suderinamumas yra meilės pasiekimas; jis neturi būti išankstinė jos sąlyga.

 

Romantizmas mums neišėjo į naudą. Save vertinti įpratome pagal klaidinančios filosofijos puoselėjamas viltis ir lūkesčius. Pagal jos etaloną beveik visi mūsų santykiai yra sugadinti ir nepatenkinami. Nenuostabu, kad gyvenimas atskirai ar skyrybos taip dažnai atrodo neišvengiami. Taip neturėtų būti. Mums tereikia pakeisti savo idėjinius konstruktus: apie santykių eigą sau pasakoti tikslesnes istorijas; po ranka turėti idėjų, pasakojimų, sampratų ir anekdotų, kurie normalizuotų mūsų bėdas ir rodytų protingą bei naudingą jų įveikos kelią.

 

Vertė Andrius Patiomkinas