Kaip su savimi žemę nešiotis, arba Žemės svoris
Koks yra mano gimtinės svoris? Kai joje nuolat tiesiog gyveni, ji tarsi ir besvorė, net nejunti jos esant. O jeigu negali joje būti, bet negali ir be jos, tada – beveik nepakeliamas. Tą geriau galėtų paaiškinti po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukę žemininkai ar negandų iš gimtųjų vietų ne savo noru vejami žmonės, pasiimantys su savimi gimtosios žemės saują tikrąja šio žodžio prasme. Toks didelis prisirišimas prie materijos? Toks didelis prisirišimas prie to, kas už jos? Apie tai galėtume kalbėtis su šiomis dienomis savo gimtinę paliekančiais baltarusiais.
Šį pavasarį Gotlando Baltijos rašytojų ir vertėjų centre vyko kasmetinis Baltijos rašytojų tarybos susitikimas. Jame dalyvavusios Baltarusių rašytojų sąjungos (šiuo metu veikiančios Vilniuje) atstovės nešioja ant kaklo grandinėlę su gimtosios šalies lopinėlio formos papuošalu. Kaip identiteto ženklą. Kaip tam tikros savo pozicijos išraišką. Ant Baltarusijos formos lopinėlio pakibusi stilizuota ašara. Neklausiau jų apie nešiojamos savy žemės svorį. Nebuvo prasmės uždavinėti retorinius klausimus. Šis Gruzijoje apsistojusių baltarusių pagamintas papuošalas ant Lietuvoje, Vilniuje, gyvenančių baltarusių rašytojų kaklo ir taip akivaizdžiai yra simbolinis savo namų ir žemės ilgesį išreiškiantis veiksmas.
Kažkada žmonėms buvo įprastas klajoklinis gyvenimo būdas ir kilnojimasis iš vienos vietos į kitą. Bet ir tas kilnojimasis turėjo savo tvarką, susaistytą su gamtos ritmu, su genamos bandos (jei tai klajokliai elnių augintojai) ganyklų plotais. Tas ėjimas buvo greičiau ratu, o ne linija, taigi žinojai, kad kada nors vis tiek sugrįši į savo gimtąją vietą, kur užkasta tavoji bambagyslė ir placenta (liaudyje dar vadinama „nameliais“). Beje, tiesiogine prasme. Netiesiogine, žinoma, irgi. Žemė yra namai apskritai.
Šiandien Baltarusijos gyventojai savo namus nešasi ant kupros. Tikrąja šio žodžio prasme. Kuprinėse. Todėl, skirtingai nei kitų šalių atstovai, baltarusių poetė Hana į Baltijos rašytojų ir vertėjų centrą atvyksta su paprasta kuprine ant pečių, ne su lagaminu. Kai neturi nuolatinių namų, lagaminas yra prabanga, tiksliau – daiktų perteklius tampa prabanga. Imi tiek, kiek gali panešti.
Sėslus gyvenimo būdas pripratina prie balasto. Išmoko kaupti. Kaupti atsargas. Juolab šalia – Ukrainoje – vykstant karui. Bet šis karas baltarusius moko kai ko kito. Jiems teko mokytis savo žemę, savo namus neštis su savimi. Nes, kitaip nei ukrainiečiams, kol kas net ginti tos žemės nėra kaip, nes nėra akivaizdaus išorinio priešo. Nes savoji žemė tapo gyvate, ryjančia savo vaikus, virto vėžine ląstele, nenorinčia pasiduoti natūraliam regeneracijos dėsniui – verčiančiam nunykti senas ląsteles ir leisti gyventi naujoms, nes toks yra visa ko gyvavimo dėsnis ir sąlyga. Jei neleidi naujoms ląstelėms tavęs pratęsti, tavęs tiesiog nebelieka. Toks gyvybės žemėje dėsnis. O ant kupros ar kaklo nešančių savąją žemę gimtinė yra apmirusi, nes nori būti nemirtinga. Tokie paradoksai žemėje. Medicinoje įgavę vėžio diagnozės pavadinimą.
Kalbamės su poete Hana apie orą. Ne, ne palaikydamos mandagumo pokalbį. Tiesiog kur nors išvykęs iš namų iškart imi lyginti, ar čia šilčiau, ar namie labiau žalia, ar jau kažkas nužydėjo, o čia dar žydi… Tai ir sakau: pas mus taip pat šaltas pavasaris… Hana irgi kažką atsako, pridurdama: „Tik nežinau, kur tas „pas mus“.“ Dabar ji atvyko iš Varšuvos, prieš tai buvo apsistojusi Krokuvoje. Todėl ir tą „pas mus“ nešiojasi su savimi. Kaip kad kitos dvi baltarusių rašytojos savo šalies pavidalo papuošalą ant kaklo. Imi, kiek tuo kartu gali panešti. Kur tuo metu esi, ten ir tavasis „pas mus“.
Diskusijoje apie baltarusių rašytojų situaciją suomių rašytojai kyla klausimas: jeigu šiuolaikinė baltarusių literatūra egzistuoja tik pogrindyje, ar ji pasiekia naujus skaitytojus? Aišku, kad naujus skaitytojus pasiekti jai sunku, tas akivaizdu. Bet šiuo metu geriau, kad ji gyvuotų taip, negu niekaip. Juk jeigu literatūra yra procesas, tai svarbu, kad ji būtų dabar, kokia šiuo metu gali būti, ir tuo leistų mums tikėtis laimingos pabaigos kada nors, kai ši baltarusių literatūra bus literatūros istorijos dalis, laikmečio liudijimas.
Čia vėl atmintyje iškyla mūsų žemininkai, išeivijos rašytojai, kurių tekstai sudaro svarbią to istorinio laikotarpio dalį, svarbią literatūros proceso grandį. Taip, liūdna, jei senos ląstelės nebesulauks šviesių laikų. Tačiau pagal gyvenimo žemėje dėsnį svarbu, kad jų sulauktų naujos. Kad žemė būtų lengva išeinantiems. Kad ji nebūtų per sunki ją su savimi nešantiems. Ir paradoksas – ją lengva nešiotis ir kur kas sunkiau – neturėti.
