Jonai

Sumuštinis

Čia veidrodžiai pas tave visi apsčiai tušti. Ką? Nudažo viską negyvo eterio pilka. Lubos krenta ant nudėvėtų pečių ir neleidžia akims pasiekti nuraižyto stiklo.

Vienas langelis tenai. Tarpdury. Ne, klystu. Jis stovi duryse. Žvelgia tiesiai į tirpstančias turėklų šakeles. Šakeles – byrančių laiptų formai palaikyti. Ten maža angelė rūdijančiais dantų pagaliukais suvarpyta.

Kiek dar laiko jis mirks lėkštėj. A? Nebedaug, žinom. Nuo džinsinio prakaito nusidažiusios panagės. Dažai nenuropos ant jo paties, nebijok. Kramtyk. Kramtyk, nuryk. Kramtyk.

Stūgavimo akių iš tavo kvadratėlio slenkantis vėjas neišgirs. Nėra čia vietos bėgti degančioms svajonėms kur kitur. Su svetimo prakaito dvelksmu jos susispiečia pakampiuos ir nudažo trupantį tinką.

(Nesakyk garsiai, A? Kad Uniformos už langelio dantys spalvotai geltoni. Tik pakuždėk nukąstai batono ausiai.)

Kiek dar nakty įstengsi prisiminti visas ropojančias raukšles ant akies rainelių. Jos jau. (Ne Ne.) Ir jos jau pradeda gelsti. Ne nuo to bedarbio šveicoriaus kančių. Jos virsta pasenusio pigaus batono svetimumu.

Sukramtei, A? Visos pomidorų skiltelės subėgo atgal į gėlėtą lėkštę. Ir pagyvenusio kumpio gabaliukai į trupinius paniro. Nieko, baigėsi. Nebekrapštyk. Nužudei ir tą. Neseniai gimusį draugą.

Gimsta dar vienas – surysi ir dar vieną. Išgalvotą gyvybę.

Jonai

Jonai, negi jau pamiršai? Kur tavo batai abu, šlapi. Nebepameni, kad iš raištelių kilpas pinti reikia. Sunkūs – permirkę mažom kruopelėm. Krenta. Slysta per Kandžių išvalgytas rankoves. Nepagausi.

Kodėl prie seno Kormorano tu nubėgai. Šakelės sausos trukdo, lenda iš po kojų. Neleidžia neštis tau link svetimo juodulio. Šalimai bangų. Jis atsigerti nori iš prilyto smėlio delno. Nepadėsi.

Nesinešk nuo kranto, dar visa sala nudžiūt nespėjo. Laistai iš prakąsto vaflio medžiagas šito krašto palėta. Sliūkini aplink upelį atnešto sūraus vandens. Tik į šonus. O kam krumplius griebi be gailesčio.

Matau, ten jau bokštus svirstančius per miegą vėjas nešas. Taip. Negi tu man pilį tą statei. Negi tik ten apkramtytą nagą bedi. Visą pamatą lėti purslai jau kramto. Tas nelygumas horizonto. Tik akiai plytų raudonų.

Kazys. Ir vėl jisai iškėlė galvą. Tarp pilkų žolių. Gudrių dantų jo niekada nemėgai. Kur tavo sportbačiai. Juodi. Paskendo? Vėl palikai prie jūros per arti.

Jonai, negi taip ir neišmokai kilpos savo susipinti.