Iš teatro darbuotojos užrašų… (2)

 

„Iš teatro darbuotojos užrašų…“ („Š. A.“, V.12) sėkmė mane maloniai nustebino. Pastarąjį mėnesį jaučiausi lyg užtikusi aukso gyslą dar prieš karštinės pradžią. Skirtingų teatrų aptarnaujantis personalas, buvę, esami ir būsimi, o gal net niekada ten nedirbę itin pozityviai atsiliepė apie teatro kasdienybės peripetijas. Mano rašytojos ego buvo patenkintas, todėl pradėjau mąstyti apie antrąją dalį, tik mąstyti ruošiausi gerą pusmetį.

Vis dėlto, per vieną mėnesį tapusi aferos auka, kalbėjusi su prokuroru, dalyvavusi gaisre ir išsiskyrusi, o tada dar ne taip deklaravusi mokesčius, supratau, kad galbūt reikėtų sėsti rašyti dabar, nes gyvenimas trumpas, o nuolat tampant tragiškų įvykių dalyve jis gali akivaizdžiai sutrumpėti.

 

 

Vieta, kurios nevalia minėti

 

Nežinia kuriuo metu žiūrovai nusprendė, kad teatro darbuotojai nesituština. Ir kiekvieną kartą nustebina pagyvenusio vyro ar brandžios moters mykimas bandant pasakyti, kad prireikė į tualetą. Tik problema, kad teatro darbuotojai nemoka skaityti minčių ir juos labiau džiugina vaiko klausimas, kur nueiti sysiu, negu knygos pavadinimo verta metafora.

Man reikia pas Joną / Petrą / Vincą… priverčia teatro darbuotoją susimąstyti. Tuo metu mintimis ji keliauja pas visus teatro Jonus / Petrus / Vincus, kur jie šiuo metu yra, ką jie veikia, ar tą vakarą dirba. Ir lemiamu momentu išlemenama, kad taip įvardintas tualetas ir tuoj nutiks nelaimė, jei nebus nurodyta, kuria kryptimi eiti. Teatro darbuotoja ramiai nusišypso ir mosteli ranka, vis dar intensyviai mąstydama, ką teatre veikia visi Jonai / Petrai / Vincai.

Man reikia ten, kur karalius vienas vaikšto. Pasakykite, kur nykštukų namelis? Nenoriu, kad skambėtų seksistiškai, bet su kolegėmis pastebėjome fenomeną pavadinimu moterų kambarys, kuris dažnu atveju dar įvardinamas ir mažybine forma. Formų pavyzdžiai:

 

• Moterų kambariukas / kambarėlis

• Moterų kampelis

• Mergaičių kambarėlis (ši retesnė, bet ekstremali savo skambesiu)

 

Iki šiol kyla įvairių dviprasmybių, galvojant, ką galima veikti tame kambaryje, bet tualetas teatre ir toliau išlieka vieta, kurios nevalia minėti.

 

 

Teatro aritmetinės galimybės

 

Retkarčiais dirbdavau parteryje. Tada jau nori nenori žiūri spektaklius. Penkis, šešis kartus iš eilės. Ten išsitreniravau regą ir pagal blykstės sklidimo trajektoriją jau galėjau pasakyti, iš kurios ložės, kuriame aukšte buvo fotografuojama. Ištreniravusi regą pradėjau treniruoti žvilgsnį.

Negaliu pakelti čepsėjimo garso. Tiesiog biologiškai negaliu jo pakęsti. Todėl treniruodavau savo aštrų žvilgsnį, nukreiptą į visus čepsinčius spektaklio metu. Juk negalėjau prie jų prieiti ir paprašyti, kad tyliau kramtytų. O kam nors labai reikia spektaklio metu pačežėti popierėliu ir pačiulpėti mėtinuką. Todėl atsistodavau ir spoksodavau į tą žmogų tol, kol jam gerklėje kąsnis užstrigdavo. Bet būdavo tokių, kurių mano žvilgsnis neveikė. Tada, skaudžiai pralaimėjusi nebylią kovą, atsistodavau kitur.

Kartais tą patį spektaklį žiūrėti šeštą kartą pasidarydavo psichologiškai per sunku. Stovėdavau tai ant kairės, tai ant dešinės kojos, bet užpakalį vis vien įskausdavo. Galiausiai žiūrėdavau nebe į spektaklį, bet į publiką ir taip atradau naują užsiėmimą. Galbūt niekada nepastebėjote, bet salėje paprastai būna bent vienas miegantis. Aš tuos miegančius pradėjau skaičiuoti. Rekordas: veiksmo trukmė – 2 valandos, mano pusėje miegančių – 3. Vėliau pati išmokau būdrauti atsirėmusi į sieną atmerktomis akimis.

 

 

Gink savo žemę, brolau

 

Rūbininkus drąsiai galima vadinti frontininkais. Ketverius metus buvau mažos rūbinės šeimininke ir žinau, ką reiškia atlaikyti namo griūvančius žiūrovus, kurie, rodos, tave sudraskys, penkiasdešimties vaikų grupes ir išmokti susikalbėti keisčiausiais gestais bei veido išraiškomis. Kiekvieną vakarą dirbdavau iš peties, greitai, užsimerkusi žinojau, kas ir kur, nes kasdien ateidavau su ta pačia viltimi gauti arbatpinigių už spartų darbą. Ne kartą mane vadino voveryte, greituole, vėjeliu, bet labiausiai vertinu iš lenkės išgirstą komplimentą, kuris buvo pasakytas su didžiu pasigėrėjimu: kačialka.

Teatro frontininkai turi ir daug atsakomybių, todėl labai saugo sau paskirtą teritoriją. Ne kartą kabinau paltą galvodama, kas būtų, jei, neduokdie, jis dingtų. Skaičiuodavau, kiek mano algų reikėtų, kad jį atpirkčiau. Vien dėl šios priežasties pamainomis budėdavome ir visada kas nors viena akimi prižiūrėdavo kabančius drabužius.

Ir nors gali skambėti neįtikėtinai, bet savo žemę teko ginti. Mano darbo metu įvyko dviejų amžiaus grupių pasikėsinimai: darželinukų ir pensininkų. Vienas mažametis sustabdė didžiausios rūbinės darbą, kai prasmukęs pro vartelius suprato, kad dabar arba niekada. Vis dėlto smagu, kai du uniformuoti teatro darbuotojai vejasi tave per visą didžiulį rūbinių tinklą. Bando ir grasinimais, ir komplimentais, galiausiai – maldavimais tave priprašyti sustoti, nes su siaubu jie žiūri į augančią eilę. Lemiamu momentu įraudęs nuo neįprastos fizinės veiklos kolega sučiupo mažąjį nelegalą už rankos, šis visa gerkle pradėjo bliauti, bet didžiausios rūbinės darbas pagaliau grįžo į kasdienę rutiną.

Kitos dvi istorijos nutiko man netinkamai dirbant. Savo kaltę pripažįstu, po abiejų nutikimų ėjau prisipažinti viršininkei, kad nepažiūrėjau ir pirmą kartą (beje, vienintelį) aprėkiau žmogų.

O viskas buvo taip. Kolegė paprašė pasaugoti dvi rūbines, nes jai prireikė nueiti į mergaičių kambariuką. Aš likau budėti dar pirmam skambučiui neskambėjus. Paaiškinusi žmonėms, kur rasti Petrą / Joną / Vincą, atsisukau ir supratau, kad viena iš rūbinių okupuota. Apstulbusi stebėjau, kaip pensinio amžiaus moteriškė ramiai išėjo iš vienos mano prižiūrimų rūbinių nešina šaliku. Pribėgau, rėkdama tarsi signalizacija ir melsdamasi, kad, neduokdie, tas šalikas nebūtų iš to prabangaus palto, kuriam atpirkti reikėtų pusmečio mano darbo. Ji pasiaiškino, kad nematė manęs stovinčios už pusės metro, todėl apsitarnavo pati. Pirmą kartą gyvenime rėkiau. Rėkiau, kad turguje neradęs už prekystalio pardavėjos nepuoli pats svertis bulvių.

Antroji okupacija įvyko po dvejų metų, identiška pirmajai. Šįkart kita pensinio amžiaus moteris parodė olimpietišką atsidavimą ir akrobatiką. Matote, ne visos rūbinės tokios patogios, į kitas galima patekti per apačią, beveik keturiomis pro kitas rūbines, jei paltai jau sukabinti, arba, trumpinant kelią, šokti per stalą. Bet yra vienas nedidelis „bet“: kai tau aštuoniasdešimt, paprasčiausiai sunkiau fiziškai gali atkartoti tai, ką gali dvidešimtmetis. Atsisukusi lemiamu momentu išvydau pensininkę, išilgai gulinčią ant stalo ir mėginančią persisverti į vieną ar kitą pusę. Kadangi ji vėl nematė darbuotojos, stovinčios maždaug pusės metro atstumu, panoro apsitarnauti pati. Stebėdama tą moteriškę, ore makaluojančią kojomis, nebesakiau nieko. Tik tyliai nusprendžiau, kad gal man šis sezonas jau bus paskutinis. Gaila nervų.

 

 

Penkios meilės kalbos

 

Ši istorija yra vienas iš įspūdingiausių mano kolekcijos egzempliorių. Tai tarsi retas pašto ženklas, kurį albume laikai specifinėje vietoje, tačiau kartais primiršti, kad jis ten egzistuoja, ir kiekvieną kartą atsivertęs nusišypsai.

Tai nutiko pirmaisiais mano darbo mėnesiais. Tuo metu dar turėjau vilčių, buvau antro kurso studentė ir naiviai mylėjau viską, kas susiję su teatru. Dailiai pasidažiusi ir susišukavusi sėdėdavau ir šypsodavausi, bijodama, kad pakvies nešti gėlių artistams ant scenos. Tačiau paskutiniais metais labiau priminiau benamį, aprengtą uniforma, kurį siųsdavo kapotis su visais vėluojančiais.

Turbūt svarbu paminėti dar vieną faktą. Teatre ne tik žiūrėdavome spektaklius, man būnant studente, vykstant spektakliui nagrinėdavau daugybę straipsnių, paskutinę naktį ruošdavau pristatymus, rašydavau rašto darbus, esė, tekstus ir skaitydavau knygas.

Tuo metu nagrinėjau „Belaukiant Godo“. Juodas apsitrynęs viršelis be pavadinimo, knyga, mačiusi daugiau nei aš.

Vyksta veiksmas, tačiau vėluojantys sėdi neįleisti į salę. Pro mane eina vyras. Pasižiūri. Pirmiau į mane. Tada į knygą. Padaro išvadą, kad jauna. Kad skaityti moku.

– Bet, žinote, jie meluoja, – jis beda pirštu į knygą be pavadinimo.

Aš žiūriu į vyrą. Tada į knygą. Tada vėl į vyrą. Kontempliuoju. Išreikštas toks visai naujas požiūris į „Belaukiant Godo“.

– Tokia meilė neegzistuoja.

Kontempliuoju smarkiau. Žiūriu į vyrą. Tada į knygą. Tada vėl į vyrą. Įdomus teiginys apie Estragoną ir Vladimirą, bet gal galima taip sakyti? Na, jei labai giliai pažiūri, gal jie myli Godo? O gal vienas kitą? Bet tuomet ta meilė neegzistuoja? Ar čia atvirkščiai? Mano smegenų sistema kaista. Neuronai nebesijungia, sraigteliai nebesisuka.

– Čia tik knygose jie taip rašo. Mes su žmona dešimt metų kartu grindis plaudavome. Va tokia ta tikra meilė.

Vyras apsisuka ant kulno, palikdamas mane visiškai literatūriškai nokautuotą, nespėjusią pasakyti nė vieno savo argumento. Tada sustoja ir pamąsto. Atsisuka.

– Bet, žinote, jūs esate labai graži.

Ir išeina. Kažkur toli mums šypsosi Beckettas.

 

Su geriausia drauge, kurią suradau teatre, geriame arbatą. Pasakoju, kad metas padėti užpakalį ant kėdės ir rašyti antrąją dalį. Nes kitaip neišeina. Vis prisimenu, vis gyvenu, vis pažiūriu praeidama, vis einu į spektaklius. Neišeina išeiti, nors tu ką. Nors kirviu kojas nusikirski. Ji nusišypso ir pasako frazę, kurią girdėjau ne iš vieno teatro darbuotojo lūpų: teatras kaip pelkė, kai įtraukia, nebeišlipsi. Nors kapstysiesi, nors neigsi, nors mėginsi išeiti, vis tiek kažkuriuo metu pajusi, kad guminiai batai vis dar įmerkti į tos pelkės vandenis. Nors ateisi kaip žiūrovas, vis tiek, paprašytas išnešti gėles, jas išneši, lyg niekur nė nebūtum išėjęs.

Ir neišeina išeiti, nors tu ką. Nors kirviu kojas nusikirski.