Iš bloknoto (37)

Laikas bėga, dyla net gera atmintis, ir dažno žmogaus kūryboje iškyla tarsi naujos, bet gal jau anksčiau susiformavusios, tik užslėptos, su tuo laiku susijusios, pasikartojančios temos. Atsigręžiančios į nubėgantį laiką temos ir nuotaikos. Tokios mintys man kilo pasižiūrėjus dailininko Galiaus Kličiaus, anksčiau labiau besireiškusio scenografijoje, kine, tapybos parodą Pylimo galerijoje. Darbų nedaug, gal 17, nemažai visai naujų, išskyrus kelis, kurie savaip sieja su praeitimi. Juose dominuoja pilkai ir mėlynai balkšvas užmaršties koloritas, lėtas ritmas, kompozicijų statiškumas, kartais tarsi kažkokio įspūdžio ar sapno išplėšti fragmentai ar kadrai kaip kine – grojančio petys ir armonikos kampas, šokančių kojos, kylantį potvynio vandenį abejingai stebintis, prie taurės „rašalo“ susimąstęs, – arba „Dviese“, kur antro beveik nesimato, ir kiti pateikti su lengva ironija, lyrinio grotesko stiliumi; apie atsiskyrimą, vienatvę byloja ir darbų pavadinimai – „Muzika“, „Laivelis“, „Naktis“, „Rašalas“, „Avinėlis“… Čia daug viską nuplaunančio, nuplukdančio, panardinančio vandens, dažname darbe vienišas mėnulis stebi sustingusį peizažą, kaip ir pats dailininkas į pasaulį žvelgia ir jį išpažįsta atsigręžiančio į praeitį žvilgsniu. Džiaugiuosi visa tai pamačiusi.

Skelbta ir žadėta didžiulė šventė Lukiškių aikštėje, tą dieną net pavadintoje Menų aikšte, – Muzikos ir teatro akademijos 90-mečiui skirtas koncertas, kuriame žadėjo pasirodyti kone visi fakultetai. Vaizdavausi, kad šventę pradės dūdų orkestras atidundėdamas per visą aikštę ir atsivesdamas žmones. Bet nieko panašaus neįvyko – orkestrantai tyliai sulindo į tą juodai uždengtą niūrią pakylą ir grojo kaip eiliniame koncerte kažkokius, beje, tokia proga visiškai neįspūdingus, dvasios nepakeliančius kūrinius. O kur klasikiniai maršai, kur Strausso valsai?!

Nepaminėjau, kad prieš koncertą estradoje pasirodė naujoji akademijos rektorė muzikologė Judita Žukienė, jos kalba buvo visiškai tuščia ir stačiai kompromituojanti akademiją ir ją pačią: nepasakyta, nei iš ko ir kaip įstaiga susikūrė, nei kas tame skruzdėlyne keitėsi per 90 metų, nei kas dėstė, nei kas buvo bent jau pirmasis rektorius; nebuvo paminėta nė viena profesoriaus, žymaus atlikėjo, kompozitoriaus, režisieriaus, aktoriaus pavardė. Po šito „pasirodymo“ koncerto vedėja vėl paprašė publikos nuoširdžiai paploti, bet publika blefą pajuto.

Koncertą vedė aktorė Toma Vaškevičiūtė, neblogai įsisavinusi estradinių popkoncertų vedimo stilistiką, ir „estradiškai“ gestikuliuodama vis kvietė nuoširdžiai paploti vienam ar kitam orkestrui – juk po dūdų dar grojo varinių pučiamųjų savotiškas bigbendas su Rafailu Karpiu (pastaruoju metu šis garbingas operos solistas nežinia kodėl intensyviai keičia savo muzikinę orientaciją), nesuprantu, kodėl dainavusiu senas ir pasenusias dainas. Bandydamas įveikti pučiamųjų orkestrą, jis šaukė „Man gera“, bet man jau darėsi bloga. Nusivylimas tuo, kaip organizuotas, kaip pateiktas šis grandiozinis renginys, taip pat ir žvarbus šiaurės vėjas privertė palikti tą menų šventę, nesulaukus nė Ievos Prudnikovaitės su šokančiais ispanais. Nežinau, kaip klostėsi toliau, bet pradžia buvo nyki. Aktyviausiai priešais estradą reiškėsi šokantys ir žaidžiantys tėvų atsivesti vaikai. Jiems nesvarbu, kad juodoj estrados būdoj niūru, kad girdi ne muziką, o garsų chaosą (garso problemų turi ir mūsų teatrai, ir televizija), kad šventei trūko šventės ir elementaraus orumo.

Gavau Elvinos Baužaitės sudarytą knygą „Tiesos vertikalė“ apie vieną puikiausių nūdienos aktorių Vytautą Anužį. Vien perskaitęs turinį, matai, kiek čia daug paties Anužio, ir supranti, kad jis ir yra tikrasis knygos autorius. Pristatydama aktorių skaitytojams, įžangą parašė Daiva Šabasevičienė. Apie jį gyvai kalba kolegos, režisieriai, kritikai, buvę mokiniai. Bet įdomiausia skaityti paties aktoriaus ir pedagogo mintis. Skyriuje „Tėvonija“ jauti vaikystės nostalgiją, o „Teatro dievas Juozas Miltinis“ labai įdomiu rakursu pateikia legendinio režisieriaus portretą ir paties Vytauto teatro suvokimo pradmenis, kuriuos įtvirtina jau studijuodamas Maskvoje ir aprašo skyriuje „Boriso Ščiukino teatro mokykla – kultūrinio pažinimo magnetas“. Man, studijavusiai kiek anksčiau GITIS’e, šis skyrius pasirodė itin įdomus ir prasmingas, ypač šiandien, kruvinų Rusijos karo Ukrainoje įvykių fone. Stebina ir „Aktoriaus kardiograma“, kur Anužis įdėmiai analizuoja daugybę įvairiuose Lietuvos teatruose sukurtų vaidmenų – čia kritikams būtų ko pasimokyti!

Didžiausią ir netikėtą įspūdį man, ko gero, paliko skyrius „Teatro pedagogika: amatas, ugdymas, kūryba“, kuriame Vytautas, pats būdamas puikus pedagogas, išdrįsta pasakyti: „Tikros teatro mokyklos – nei vaidybos, nei režisūros – Lietuvoje nėra. Mūsų teatro pedagogikoje trūksta giluminio – akademinio – supratimo. Tai lemia dažnas nesėkmes. Viskas priklauso tik nuo atskirų žmonių sąmoningumo, jų talento ir intuicijos.“ Štai kaip. Šiuos žodžius Anužis pasako visiškai sąmoningai ir atsakingai. Suglaudus šio skyriaus svarbiausias tezes būtų galima išleisti mažą knygutę, kokia kadaise buvo Konstantino Stanislavskio „Etika“, ir kad ji būtų įteikiama ir privaloma perskaityti kiekvienam peržengiančiam bet kurios teatro mokyklos slenkstį.

Vytautas Anužis knygoje „Tiesos vertikalė“ iškyla kaip turininga asmenybė, savo amato meistras ir labai įdomus, tiesos siekiantis žmogus.