Turėtų būti
Velykos seniausiai praėjusios. Pasibaigė ir tas penkiasdešimties dienų liturginis Velykų laikotarpis. Nurankioti velykiniai simboliai: prisikėlusio Kristaus statulėlė, žvakė, baltos drobulės. Tiesa, iki birželio galo pas mus pratęstas velykinės išpažinties laikas. Gal todėl, kad nuodėmė galingiau nei visi džiaugsmai? O gal tik prisitaiko Bažnyčia prie savo vėluojančių avelių.
Ši Kristaus prisikėlimo scena, pavadinta Resurgam, yra kalendorinė dėl kitos priežasties. Aplinkui tuos kelis praėjusius mėnesius per daug buvo įsisukusi mirtis. Nereikia nė karo. Cvakteli trumpai telefonas, ir vėl laidotuvės. Trink netrynęs – nepalengvės. Gal ne taip baisu, kaip būdavo anksčiau, kada mirties žinią nešdavo speciali skubioji telegrama. Pasiekdavusi gūdžiausią vienkiemį. Ar net Ameriką. Poetas Leonardas Andriekus tokią pilką tarybinę telegramą apie mamos mirtį laikė brevijoriuje, kasdienių maldų knygoje. Dabar viskas techniškiau ir be dramatizmo. Vienoda žinutė tarp visų kitų. Tarp kvietimų į parodas ar teatrą.
Mirusiems buvo paprotys įdėti į rankas šventą paveiksliuką, kad su juo, lyg su kokiu pasu, keliautų prie dangaus karalystės vartų. Kai ant švento paveiksliuko pavaizduotas pats prisikėlimo iš mirties aktas, kas galėtų būti patikimiau.
Šis kūrinys man gražiausia, ką esu matęs Velykų tema. Ir šiaip gausybės prisikėlusio Kristaus atvaizdų nėra. Nepalyginsi su kalėdiniais paveikslais. Ten būna pririkiuota kokių tik nori valdovų ir šventųjų, net save pačius dailininkai įkišę. Prie Kristaus kapo stovėti nesinori. Imsi ir neatlaikysi prisikėlimo šviesos. Būsi apakintas. Niekaip nepatikėsi. Net evangelijos labai mažai praneša apie paslaptingus to ryto įvykius. Kapo akmuo buvo pašalintas nežemiškos jėgos. Šventyklos uždanga plyšo pusiau. Kareiviai, saugoję kapą, miegojo. Vietoj Kristaus kūno rastos dvi drobulės. Dar buvo jaunuolis baltais drabužiais. Lieka įtarimas, jog tai jis nuritino akmenį.
Kai man kartą per Velykas, labai dar jaunam ir silpnam, ir toli nuo namų, taip trūko ko nors velykiško, prieš akis atsirado išsprogusi pavasario šaka. Visai panašiai kaip šiame paveiksle. Nei Kristus pergalingai iškelta ranka, nei vėliavos, tik žalzgani pumpurai. Vieną akimirką, pakeliui. Net sustoti nebuvo galima. Tačiau užsifiksavo.
Paveikslo autorius yra anglas tapytojas Glynas Philpotas. Apie jį sužinojau, kai domėjausi šv. Sebastijono ikonografija. Philpoto šv. Sebastijonas – nuskriaustas, lūpą patempęs vaikigalis. Citrininė aureolė virš citrininės galvos. Abu paveikslai nutapyti vienas po kito. Philpotas buvo atsivertęs katalikas, praktikuojantis. Devyniolikos metų jį jau pakvietė eksponuotis į Karališkąją akademiją. Garsėjo kaip portretų meistras. Gaudavo gerų užsakymų, neskurdo ir galėjo pakeliauti po pasaulį. Kaip pasakojama, buvo mėgstamas žmonių, švelnus, drovus, kartais komiškas. Religinės ir mitologinės kompozicijos. Laisvas nuo komercinių rūpesčių, todėl tapė ką nori. Jo „Kalėdų konsteliacijoje“ – Kristaus gimimas išvien su nukryžiavimu. Paveiksluose vis daugėjo vyriškų kūnų. Modelių, draugų ir kolegų, mylimųjų. Juodaodis tarnas pozuoja ne kartą. Dėl kelių Philpoto darbų buvo kilę skandalai. Mirė jis staiga nuo insulto 1937 metais, prieš pat Kalėdas. Po laidotuvių kitą dieną jo draugas dailininkas, su kuriuo buvo suartėję Pirmojo pasaulinio karo fronte, išgėrė saują migdomųjų. Kūrybiniu palikimu rūpinosi sesuo. Kai ji mirė, daug metų buvo užmarštis. Dabar – parodos, albumai, „Christie’s“ aukcionas.
Resurgam iš lotyniško Naujojo Testamento vertimo reiškia: aš prisikelsiu. Tas pats keistos išvaizdos modelis atsiranda Philpoto paveiksle su angelu, kylančiu laiptais į dangų. Liūdnas Pilies gatvės narkomano veidas, nuo kurio neapankama ir neatsiverčiama. Kristaus laidotuvių aprišalai primena kūdikio vystyklus. Ir garsioje giesmėje apie šventą kryžiaus medį yra ta pati paralelė. Be jokių kančios ir mirties žymių vaikiškas kūnelis. Pernelyg čia lengva, skaidri prisikėlimo pergalė. Tarytum pats pavasaris ir gležnas kūnas būtų sutraukę mirties pančius. Bet iš tiesų, ką gi mes žinome?
Po sunkių, skaudžių laidotuvių anądien parėjęs kunigas sako, kad velionio sūnus, dešimtmetis mokinukas, verkė nesustodamas. Bet ir suaugusieji dažnai neištveria. Ir jeigu dar per vasarų gražumą. Atrodo, Dievas turėtų būti paruošęs savo mylimiems vaikams kažin ką netikėtai, nežinomai šviesaus ir tyro, kad būtų atsvertos tos ašaros, migdomųjų saujos, raketų lietus, sunaikinti namai ir miestai.