Sibiro paveikslai

 

           Tiems, kurie buvo,

           Šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus

           Žiema.

 

Kai jus išvežė,

snigo, prasidėjo pustymas

ir jūs pradingote balto mėlio debesy…

bet atmintis gyva srovena seno

kalendoriaus lapeliuose, tiksi

senelio padovanotame sidabriniame laikrody –

rodyklių krūpčiojime, kai vidurnakty –

girdi: tuksenant vagonų ratus

nuo sunkaus svorio,

nuo žmonių kančių –

pabėgius dejuojant…

o nesibaigiančios aimanos

plakasi plakasi plakasi

šaltais vėjo gūsiais

į tolstančius bėgius…

ir pasislėpę už aido – šiugžda tamsoj –

jų balti šešėliai

blaškosi siaučiančios pūgos karuselėje –

dingsta…

ir riešą perrėžia įstatymas,

kur ciesorių ir nuperka, ir paperka,

o tavo tiesą perkelia į tremtį

ir guldo mėnulio kalnų peizaže

su išsišovusiais skruostais –

geri savo atvaizdą jo dubury –

tolimos nežinios aidesy…

o neįžengiamų miškų tankmėse –

dygo dar nepražydę, bet jau

apraudoti kryžiai…

ir dilginančio speigo sūkury

žalios šakos lūžo lengvai,

kraupiai vainikai šnarėjo

pritilusioje taigoje –

ir man naktimis kartojas

šis sapnas klaikus…

O jūs dar svajojate grįžti –

KALĖDOM –

susėsti visiems prie šventinio stalo,

užtiesto

močiutės balta linine staltiese?!

kur jūsų sielos dabar vienišos klajoja?..

tik užburtų metų punktyrai

brėžiasi ir matuoja

laiku mane

tu esi kažkur

savo laike, o jie

apsigyveno tavo sąmonėje

tapdami

naujais ir amžinais

paveikslais

tavo daugybėje akių…