Seno veidrodžio atspindys
Žinojo esanti ne pirmagimė. Pirmagimis buvo bevardis, miręs mažas, vos gimęs. Paauglystėje ir vėliau jai labai trūko vyresnio brolio, nuolat jo ilgėjosi trokšdama globos.
Jei ne senelė, gal ir jos nebūtų likę, kaip ir jų visų tą klaikų žiemos vakarą, kai atėjo girtas žmogus su šautuvu ir pagrasino nušausiąs jos tėvą. Senelė puolė siaubūnui į kojas, raudodama prašė palikti gyvus. Liepė išsiblaivyti ir tik tada ateiti. Paklaũsė. Tąkart išėjo. Kas jį tada atsiuntė? Kas siekė keršto ar suvesti kokias sąskaitas? Liko neįminta mįslė.
Ginkluotasis galėjo išpyškinti visą šeimą iš girto šėlo, iš siautulio, apėmusio pradėjus žudyti… Niekuo dėta teta, tirtanti lovoje šalia verandos durų, grįžusi savaitgaliui iš tolimo rajono, kur su bendramokslės žinia slėpė jos krikštatėvį, tėvo brolį, nebūtų buvusi išimtis. Galėjo nelikti ir jos tėvų, miegojusių didžiajame kambaryje, ir jos lovelėje, vos pradėjusios vaikščioti, ir nusižeminusios senelės.
Ji tai suvokė išgirdusi apie tą kraupų ketinimą praėjus daugeliui metų, kai buvo jau subrendusi.
Po to nelemto vakaro namuose apsigyveno baimė, kurią nuolat grąžindavo šuns lojimas į šautuvą. Jis buvo visai kitoks nei vien į žmogų, tiesiog labai aršus ir piktas su pastūgavimu. Gal ir gyvūnas tarp ginkluotų žmonių pajusdavo tvyrančią grėsmę, apie kurią tarsi pranešdavo kauknodamas? Galbūt šautuvas šuniui reiškė besiartinančią giltinę?! Kas gali žinoti jo pajautas?!
Vėliau, kai šiek tiek ūgtelėjo, kartais ilgiau vakarojant tas šuns „ar ar ar“ būdavo toks staigus, kad tėvai sumojo –
kažkas įtempęs ausis po langais klausosi šeimos šnekų. Palangėm besišlaistantys nevaliojo nieko matyti pro baltom užuolaidom per pusę uždangstytus langus. Skalijimas buvo nenusakomai kraupus. Neryškią žibalinės šviesą gaubė prieblanda: kojos pačios užšokdavo ant suolo, nugara nueidavo pagaugais.
Tėvas gesindavo lempą ir stengdavosi įžiūrėti pro langą, gal koks skundikas slankioja kieme. Įtardavo, kad prisiploja prie namo sienų. Pasėdėjus tamsoje, nieko kito nelikdavo, tik sulįsti į lovas – dingdavo noras degti žiburį.
Gryčia stovėjo netoli kelio. Dieną užgriūdavo tie su šinieliais, kalbėjęsi svetima kalba ir elgęsi kaip namie. Šinielius nublokšdavo kambario kampe ir suguldavo tarsi lūkuriuoti… O gal? Matyt, įsivaizdavo tykoją pasaloje. Nepešdavo nieko. Jei būtų susidūrę su priešininkais, užvirtų neįsivaizduojama pekla. Abi pusės susidūrimo išvengdavo kažkaip prasilenkdami. Pavakary persimetę per pečius šautuvus, išsliūkindavo iš kur atėję.
Sklido girdas, kad visa šeima įrašyta į sąrašus pas baltas meškas. Vėl kaustė baimė ir slėgė nežinojimas, ką daryti. Nutarė palūkėti. Išvežė mamos pusseserės vyrą, įkalino išvežtojo brolį. Vieną naktį sunkvežimiu buvo išgabenta visa kitos pusseserės šeima. Neliko buvusio kaimo seniūno, senelės brolienės sesers šeimos, toliau gyvenančių kaimynų.
Ūgtelėjusi klausydavosi tėvų pokalbių apie žmonių supriešinimą, įbauginimą ir nepasitikėjimo kurstymą. Naujoji valdžia, tik įsitvirtinusi, palikdavo akis badančią netvarką. Valdžią peikti galėjo tik savo namuose, darbe turėjo atrodyti nuolankūs ir klusnūs. Tai kainavo nervų, sekino ir slėgė.
Iš svetur atklydėlis tėvas, po Vorkutos ir greitų vestuvių apsigyvenęs žmonos namuose, galbūt kai kam kėlė įtarimų. Pokaryje kaimynas bijojo kaimyno – pasitaikydavo įdavimų. O čia svetimas, niekam nepažįstamas užkurys?!
Kambaryje ant sienos kabėjo senas veidrodis, kurio stiklas, nuo drėgmės nubertas rudais taškeliais, atrodė it musių nutupėtas. Kai mergaitė pasistiebdavo patyrinėti savęs, ant atvaizdo juos išvysdavo stikle. Savimi kaskart nusivildavo: negraži.
Kartą nutrūkus patrešusiai virvelei, laikiusiai veidrodį ant vinies, šis dunkstelėjo į grindis. Įskilimas nuvingiavo žemyn perskyręs stiklą į dvi dalis. Dabar savo atvaizdą matė padalytą pusiau, tarsi lemiantį ateitį, kuri lyg ir žadėjo būti randuota.
Vieną ankstų rugsėjo rytą tėvas, pasisodinęs savo mergaitę ant dviračio rėmo, numynė į kito kaimo gryčią. Jos viename gale mokykla, o kitame – kolchozo kontora. Pirmąkart tarp nepažįstamų vaikų išsigando nežinodama, ką daryti svetimoje vietoje tarp svetimųjų. Toli nuo namų pasijuto nesaugi. Vikri suolo draugė subūrė visas į ratelį – šokdamos dainavo. Darės kiek drąsiau.
Iki tol iš namų viena niekur toliau nebuvo nuėjusi. Po pamokų bauginosi, kaip reiks pareiti – vieta nematyta. Ėjo su kitais kaimo vaikais jų beveik nepažinodama. Nuo didžiojo kelio pamatė savo vienkiemį. Nudžiugo lyg stebuklų karalystę išvydusi. Bėgte pasileido namo, kur visada gera ir jauku.
Namuose tvyrojusi vakaro baimė persidavė ir į lauką. Mažoji sustingusi ir įsitempusi giliai savyje slėpė baugulį. Bijojo sušlamėjusios žolės tamsiais rudens rytais, prie kolchozo kontoros tupinčio vilkšunio, svetimų žmonių, ypač vyrų traktoriuose paišinais veidais. Tų siaubingų juodų metalo dėžių vikšrai taip išgadindavo kelią, kad galėjai kojas išsisukti. Kryptelsi pėdas į šoną ir eini šlubčiodama, susiraukusi iš skausmo – dar negražesnė.
Neišvengė berniukų išdaigų: į kasų galus įpintus kaspinus jie pririšdavo prie suolo atlošo arba pastatydavo knygą ant suolo po suknele, kol stovėdama atsakinėjo pamoką. Stodamasi ar sėsdamasi dažnai suspigdavo iš skausmo staiga įtempusi plaukus ar klestelėjusi ant vadovėlio briaunos. Jos knygų prikrautą portfelį išdykėliai paslėpdavo mokyklos kiemo krūmokšniuose: po pamokų verkdama ilgokai jo ieškodavo…
