Retušuotas moters kūnas, arba Feministinis požiūris į meną
Šių metų balandį JAV Floridos valstijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį nutraukti ilgesnį nei šešių savaičių nėštumą, išskyrus keletą išimčių: kilus pavojui motinos sveikatai ar prievartos atveju. Floridos valstija tapo viena labiausiai ribojančių nėštumo nutraukimą jo visiškai neuždraudžiant, o tai ne vienintelis bandymas apriboti nėštumo nutraukimą JAV. Kitaip tariant, moters kūno kontrolė atsiduria politikų rankose – seniai girdėta istorija. Tačiau kaip pakeisti šimtmečiais nusistovėjusius stereotipus, pagal kuriuos moters kūnas sudaiktinamas, paverčiant ją pasyvia būtybe, kurią galima (reikia?) kontroliuoti? O būtent tokią moterį dažnai vaizduodavo Vakarų Europos dailininkai, kurių paveikslus norėdami pamatyti šiandien stovime muziejų eilėse. Kokią žinią šie paveikslai mums siunčia?
Renesanso epochoje kilus susidomėjimui antikos kultūra, menininkai vis dažniau vaizduodavo mitinius herojus, o meilės deivė Afroditė / Venera buvo laikoma grožio etalonu. Italų dailininko Tiziano paveiksle „Urbino Venera“ (1538) deivė vaizduojama gulinti apsinuoginusi, ranka prisidengusi lytį ir žiūrinti tiesiai iš paveikslo. Kūrinio užsakovas, Urbino miesto kunigaikštis, prašė nutapyti nuogos moters portretą, o paveikslą pasikabino prieškambaryje, iš kurio patekdavo tiesiai į miegamąjį, kur buvo ne vienas tokio pobūdžio paveikslas. Ar nieko neprimena? O dar sako, kad pornografija – šių dienų išradimas. „Urbino Venera“ įkvėpė vėlesnius dailininkus, pavyzdžiui, impresionistą Édouard’ą Manet: jis ryžosi savaip interpretuoti meilės deivę ir ją pavaizdavo ne kaip grožio etaloną, o kaip paprastą, išbalusią, nutrintomis pėdomis, mažų „gabaritų“ prostitutę – dėl jos Paryžiaus salonuose kilo tikras skandalas. Kalbėdamas apie paveikslą „Olimpija“ (1863), Manet teigė, kad nutapė tai, ką matė, tačiau toks požiūris ne visiems buvo suprantamas.
XIX a. Prancūzijoje vyravęs akademizmas spraudė tapytojus į rėmus, pagal kuriuos menas turėjo atitikti to meto grožio kanonus. Dailininko Alexandre’o Cabanelio paveikslai atspindi šiuos grožio kanonus, pavyzdžiui, paveiksle „Veneros gimimas“ (1863) matome apsinuoginusią, skaisčios odos jauną moterį, gulinčią ant jūros bangų. Pasak graikų mito, deivė gimė iš titano Krono spermos, nukritusios į jūrą. Įdomiausia, kad senovės graikai nuogumą traktavo skirtingai: nei gerbiamos moterys, nei deivės nebuvo vaizduojamos apsinuoginusios archajiniu ir klasikiniu laikotarpiu. Graikų skulptorius Praksitelis vienas pirmųjų pavaizdavo apsinuoginusią Afroditę ir tik prasidėjus helenistiniam laikotarpiui nuogumas graikų mene aptinkamas vis dažniau. Apie akademizmo stiliaus netikrumą rašė Émile’is Zola, kalbėdamas apie Cabanelio pavaizduotą Afroditę kaip apie laisvo elgesio merginą, tačiau tokie paveikslai turėjo tikslą – sukelti pasigėrėjimą moters kūnu, kuris neatspindėjo realaus gyvenimo.
Menininkai kuria / modeliuoja moters kūną iš vyriškos perspektyvos, todėl dažnai paveiksluose pamatysime moterų kūnus, sukeliančius geismą net ir smurto scenose. Na, ir kaip nepriminti graikų mito apie Galatėją ir Pigmalijoną, skulptorių, kuris įsimylėjo savo kūrinį. Galiausiai merginos skulptūrai gyvybę įkvėpė deivė Afroditė, kuriai pagailo kenčiančio skulptoriaus. Vyras, kuriantis ir modeliuojantis moters kūną, pavaizduotas René Magritte’o paveiksle „Bandyti tai, kas neįmanoma“ (1938): kostiumuotas dailininkas, vienoje rankoje laikantis paletę, o kitoje teptuką, priešais jį – nuoga moteris, dailininko žmona, pavaizduota beveik kaip Milo Venera, be vienos rankos, kurią, regis, dailininkas bando nupiešti, kitaip tariant, sukurti ir suteikti moteriai gyvybę.
Kritikai sakys, kad feministės nesupranta meno, tačiau palyginkime dailininkų darbuose matomą nuogą moters kūną su prancūzų dailininkės Suzanne Valadon darbais, beje, ji taip pat pozavo Pierre’ui Auguste’ui Renoirui ir Henri de Toulouse’ui-Lautrecui. Dailininkės kūriniuose matome neidealizuojamą moters kūną, pavyzdžiui, paveiksle „Mėlynas kambarys“ (1923) vaizduojama moteris, išsitiesusi ant lovos, apsivilkusi pižama, rūkanti cigaretę, o prie jos pavaizduotos knygos sufleruoja apie moters išsilavinimą. Jos poza primena Tiziano „Urbino Veneros“ ar Manet „Olimpijos“, tačiau šiame paveiksle moters kūnas neidealizuojamas ir jam nesuteikiamas erotinis impulsas.
Prisiminkime šiandienines moteris, vaizduojamas fotošopu retušuotais kūnais žurnalų viršeliuose. Kaip ir XIX a. Paryžiaus salono akademistai, vis dar norime matyti (o gal greičiau sukurti) idealų moters kūną, koks realiame gyvenime neegzistuoja, ir vien tik tam, kad visos kitos moterys bandytų tapti tokios, kokios net neegzistuoja, prarasdamos savivertę ir pasitikėjimą savimi. Tad gal metas liautis retušuoti ir kontroliuoti moters kūną?
