Reportažas iš Didžiojo obuolio: patetiškos mišios

 

Rytų Dešimtosios ir Antrosios aveniu sankryža. Tą gegužės pabaigos savaitgalį – minint Žuvusiųjų kare atminimo dieną – Niujorkas atrodo kone miręs. Dauguma miesto gyventojų traukia į artimiausius paplūdimius, nes tradiciškai ši šventė sutampa su vasaros sezono atidarymu. Popietė Ist Vilidže atrodo rami, gatvės be įprastinių spūsčių, pakvipę baigiančiomis žydėti akacijomis. Netoliese bruzda ukrainietiškas restoranėlis „Veselka“, čia įsikūręs 1954-aisiais, visai šalia Ukrainos namų, viliojantis žmones iš visos salos pakraščių ir užribių, nepasikuklindamas sušvytuoti ir poetų lūpose: „visata žingsniuoja pro „Veselką“ / Devintąja gatve, į rytus, lietingas sausis, 11-a vakaro / šakalai kaukia“ (Susie Timmons). Barščiai, balandėliai, bulviniai blynai – iš kvapų sekundę gali pasirodyti, kad atsidūrei kur nors Vilniuje, tačiau akimirksniu miestą išduoda neaukšti raudonų plytų namai, kurių fasadai sudryžuoti geležinių avarinio išėjimo kopėčių šešėlių.

Vasarišką popietės ramybę perskrodžia trimito garsas, kviečiantis į Šv. Morkaus bažnyčią. Po trumpo performanso balkone susirinkusi minia patraukia vidun. Prie vartų užmetu akį į lipniąja juosta priklijuotą baltą popieriaus lapą, kuriame parašyta: Pathetic Happening. ENTER EVERYWHERE („Patetiškas hepeningas. Įėjimas visur kur“). Staiga atmintin topteli Rolando Rastausko eilutės: „Tai buvo tikros griuvėsių, duženų ir atskalūnų mišios, bičiuliai. Altorius virtęs sakykla ir vaidykla“, parašytos po to, kai pats RoRa 1997-ųjų pavasarį per laimingą atsitiktinumą buvo tapęs Alleno Ginsbergo atminimo renginio liudininku¹. Tuomet, kaip sako Rastauskas, buvo adoruojamas „nešvarios“ ir „negrynos“ poezijos didmeistris, kuris, iš šio pasaulio išėjęs 1997 metų balandžio 5 dieną, poezijai davė svarbią pamoką: „neslėpti nieko, arba tiksliau – nesislėpti už nieko“, sakyti viską, kas šauna į galvą, kas kyla iš nuogos, autentiškos patirties: First thought, best thought. Tik šį kartą mišios skirtos ne Ginsbergui, nors aplink matyti veidų, dalyvavusių ir anosiose. Šios mišios skirtos patetikai, arba tiksliau – „Patetiška literatūra“ pavadintai knygai, kurią sudarė ir redagavo poetė Eileen Myles (Pathetic Literature, New York: Grove Press, 2022).

Keturios kultinės bažnyčios erdvės prisipildo skaitovų bei klausytojų šnaresio ir tą pačią akimirką viskas pavirsta į Vieną Didelį Skambų Simultaninį vyksmą, nebeatnarpliojamos pradžios ir nežinia kada ištiksiančios pabaigos. Tokie vyksmai, galima sakyti, yra tikroji Šv. Morkaus šventovės specializacija. Jau nuo nebeatmenamų laikų bažnyčia yra socialiai itin aktyvi ir labai palaiko menininkus, o nuo 1966 metų Niujorko poetams, per skaitymus nebetilpusiems įvairiose Ist Saido kavinėse ir, beje, neapsikentusiems privalomo ketvirčio dolerio už kavos puodelį mokesčio bei pradėjusiems ieškoti nuolatinės vietos savo susibūrimams, bažnyčios rektoriui palaiminus tapo namais, kurie The Poetry Project veiklą nepertraukiamai tęsia iki šių dienų.

Nors žmonių nesusirinko tiek, kiek per pirmuosius skaitymus prigužėjo pasiklausyti Lawrence’o Ferlinghetti (1,2 tūkst. įsispraudusių ir 500 netilpusių!), bemaž pilnose salėse ir šventoriuje tvyrojo praeities šėlsmą menanti atmosfera. Kai kurie iš pažiūros pabrėžtinai ekscentriški, kiti kasdieniškai nerūpestingi, tačiau visi linksmi ir šiltai besišypsantys, erdvę pasirinkę atsitiktinai ar pagal programos lankstinuke nusižiūrėtą autorių ar skaitovą, laukė „patetiškų mišių“ pradžios. Vakariniame kiemelyje, po baltai žydinčia tam pačiam Ginsbergui pasodinta sedula, mišios prasidėjo kiek netikėtai: skaitovo, regis, visi lūkuriavo sutelkę dėmesį į sceną su mikrofonu, o išgirdo jį nuo bažnyčios stogo, per megafoną lėtai tariantį žodžius: Would You Wear My Eyes? Tai poetas ir menininkas Basie Allenas skaitė Bobo Kaufmano eilėraštį „Ar imtum mano akis?“:

 

Mano kūnas – nudriskęs matracas,

Susivėlusi apdaužyta skylė,

Pirmyn atgal išvaikščiota

Bemeilių bastūnų.

Viskas, kas aš esu, –

Tuščias kambarys,

Pilnas šaltų atodūsių,

Žiopčiojančių į niekur.

Bejausmio veidrodžio akivaizdoj

Šoviau į save žvilgsniu,

Bet mirtis nusisuko į šalį.

Galvoj iškylantys keisti vaizdai

Kas naktį verčia lipti sienom.

Valausi dantis apelsino žieve,

Apskretusia lediniu krauju, varvančiu iš čiaupo.

Mano veidą nuklojo išmirusių tautų žemėlapiai;

Šunžolės plaukus suvijo į pakulas.

Iš šnervių padrikai kapsi karčios razinos,

Iš burnos tuntais plūsta margažvyniai gružliai.

Speneliai – saulėj nusvilę dagišiaus graižai;

Užmirštos indėnų gentys kariauja ant mano krūtinės,

Neįtardamos, kad pilve trūnija skenduoliai laivai.

Mano kojos – nuodėgulių bigėmis pavirtę kiparisai;

Grindis aptraukusios pelkynų samanos apžėlė mano pėdas. 

Negaliu niekur rodytis.

Sėdėsiu geriau ant lubų. 

Ar imtum mano akis?

 

Atrodytų kiek paradoksalu, kad Kaufmanas, tas ironiškojo „Baubomunisto manifesto“ autorius, teigęs, jog „baubomunistai nejaučia skausmo, kad ir kaip skaudu būtų. [...] niekada nesinešioja daugiau kaip 50 dolerių skolos“², bytnikas iš didžiosios raidės, visą savo gyvenimą puoselėjęs viltį būti užmirštas, ką tik buvo perskaitytas su tokia galinga vibracija, kad tiek patetikos tam kartui būtų galėję ir pakakti, bet tai buvo tik pradžia, atspindėjusi visos kaleidoskopinės Eileen Myles dėlionės esmę. Tokia jausminga ir jaudinanti nuotaika susirinkusius lydėjo visus „Patetiškos literatūros“ skaitymus iki pat išnaktų.

Žvilgtelkim į senolį „Alkoną“ – čia pirmiausia pateikiama tokia žodžio pathetic reikšmė: gailus, graudus; jaudinantis. Taip pat ir menkinamoji: beviltiškas, niekingas. Būtent nuo menkinamosios ir pašiepiančios reikšmės, įsivyravusios šnekamojoje anglų kalboje, Eileen Myles pathetic ir bando gelbėti – grąžinti žodžiui reikšmę to, kas sukelia emociją ar jaudulį, prikelti antikinio pathos prasmę. Vien tik šio žodžio gelbėjimas, žinoma, nėra vienintelis tikslas, veikiau – pretekstas, gimęs akademinėje aplinkoje, 2006 metais Eileen dėstant San Diego universitete. Vėliau, Myles obsesijos nepaleidžiamas, šis konceptas išplėtotas iki antologijos, netelpančios į tradicinius šio žanro rėmus, permąstančios pačią antologizavimo idėją. Į „Patetišką literatūrą“ sudėti darbai, priartėjantys prie ribos ir gebantys ją peržengti. Visi įtrauktieji autoriai, kaip Eileen rašo „Įvade“, yra „atsidavę lūžio momentui“, o tas momentas – „kažkas panašaus į tai, kai eini link horizonto, o jis, atrodo, išsprūsta. Ir tuomet kažką pajauti. Tai yra patetiška. Tai empatiškas jausmas.“ Anot Eileen Myles, „poezija apskritai patetiška, dienoraščiai patetiški. Visa Literatūra yra patetiška. Paklausk bet ko, nesidominčio literatūra. Jie tikrai tam pritars.“

Myles į „Patetišką literatūrą“, į geros plytos storio antologiją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg koks neaiškus skirtingų laikų ir žanrų, ištraukų bei ištisų kūrinių kratinys, sudeda viską, kas provokuoja stiprią emociją.

Čia – prieš tūkstantį metų japonės Sei Shōnagon dzuihicu stiliumi (pasikliaunant tik savo širdimi) rašyta „Priegalvio knyga“ ir Qiu Miaojin „Paskutiniai žodžiai iš Monmartro“ – šedevras, kurį pabaigusi 26-erių taivaniečių kilmės rašytoja, gyvenusi Prancūzijoje, nusižudo.

Čia – Franzo Kafkos „Laiškas tėvui“ ir tekstai kitų, rašiusių apie komplikuotus santykius su savo tėvais ir motinomis, pvz., Simone Weil „Dievo laukimas“ ir belgų kino režisierės Chantal Akerman memuarai „Mano mama juokiasi“ – paskutinė kūrėjos knyga prieš mirtį, 2015 metais tapusi ir dokumentine ekranizacija pavadinimu No Home Movie.

Čia ir XIII amžiaus persų poetas Rumi, ir ištraukos iš Victoro Hugo „Žmogaus, kuris juokiasi“ bei Laurence’o Sterne’o „Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimo ir minčių“, ir Roberto Walserio apsakymas „Kleistas Tune“, kurį be galo mėgo Susan Sontag, apie Walserį kalbėjusi kaip apie neregimą jungtį tarp Heinricho von Kleisto ir Kafkos.

Čia – Lucille Clifton bei Jameso Schuylerio eilėraščiai, čia ir Violette Leduc su „Benkarte“, kuriai pratarmę parašė Simone de Beauvoir. Daugeliui šių moterų draugystė yra žinoma iš puikaus Martino Provosto filmo „Violette“ (2013).

Čia – Chris Kraus su romano „Myliu Diką“ ištrauka, Joan Larkin, Alice Notley, kurios eilėraštis, tarsi praskleisdamas uždangą į pirmąjį veiksmą, pradeda antologiją: „Visą gyvenimą, / nuo dešimties metų, / laukiau, / kol galėsiu pakliūt / į šį pragarą su tavim; / tai viskas, ko aš norėjau, ir / tebenoriu.“

Čia – ir nenusakomas sūkurys gerai žinomų ar dar tik atrandamų senosios ir jaunosios kartos rašytojų: Andrea Dworkin („kai visi sakys tiesą, menininkai bus nereikalingi – bet kol kas turime darbo“), Victoria Chang („Laikas: mirė 2015 m. rugpjūčio 3 d. / Savaitė iki mamos mirties paskambino / slaugytoja ir perspėjo „pasiruošti“. Aš / permečiau akimis savo rankinę ieškodama / likusių žodžių. Mano kišenės tuščios. / Pasiruošti kam?“), Kathy Acker, Etel Adnan, Dara Barrois/Dixon, Laurie Weeks („Ak, kirminai nejaučia skausmo“, – sakė tėtis. Taip sakydavo ir apie upėtakius, kai mokė mus daužyti jų galvas į valties kraštą arba smeigti peiliu į smegenis. Tikėjau juo, kol man sukako 14 metų, ir nuo to laiko nebegalėjau žvejoti. [...] Kaip gali gyvas padaras NEjausti skausmo ir išlikti gyvas?“), Justinas Torresas, Karla Cornejo Villavicencio, Maggie Nelson ir kt. Kur ne kur sušmėžuojantis haiku: „su ašarom akyse parkuojant mašiną / prie meksikiečių restorano, / kažkoks vyras pasiūlė narkotikų“ (Mira Gonzalez).

„Taip, čia rasi Beckettą, tą senį keistuolį, – įvade rašo Eileen, – bet Gertrude Stein – ne. Negalėčiau pasakyti, kad ji patetiška. Burroughsas nėra patetiškas. Ginsbergas – yra“, Myles taip tarsi dėlioja savo instrukciją, kažkiek primenančią Cortázaro „Žaidžiame klases“ orientacinę lentelę, kai skaitytojui leidžiama skaityti ne iš eilės, o tiesiog gilinantis į žmogiškas patirtis, kurių įvairovės Eileen nepašykšti: rašymas kaip procesas (kai trokšti likti viduje, bet veržiesi į išorę), priklausomybės, religija, rasizmas, vergija, seksualinis mazochizmas, karas, ksenofobija, laukimas, homofobija, išsiskyrimas, emigracija, liga, mirtis…

„Labiausiai noriu, kad visi išgirstų štai šį eilėraštį, jau vien dėl jo čia būtų buvę verta ateiti“, – pilnutėlėje salėje surinka Eileen, kviesdama poetę Judy Grahn skaityti „Moteris kalbasi su mirtimi“ (A Woman Is Talking to Death). Tai, kaip įvade teigia Myles, „laike sustabdyta akimirka, politinio folkloro šedevras“, kurio 433 eilutės nusidriekia per 18 antologijos puslapių. Liudijimų teisme forma parašytas kūrinys „įtraukia visą pasaulį, visas visuomenės santykių formas“.

Judy Grahn (g. 1940) šią elegiją parašė lygiai prieš 50 metų. Jos penktas skyrius skamba taip:

 

Telaimina mano namus katė

 

„vaikystėje mane išleisdavo 

į tris vietas, – ji sakė. – 

tris vietas, niekur daugiau.

eidavau tik nosies tiesumu iš namų

į mokyklą nosies tiesumu iš namų

į bažnyčią nosies tiesumu iš namų

į krautuvę už kampo.“

jos tėvai manė, kad jai gali kažkas nutikti.

bet taip ir nenutiko.

 

mano mylimosios dantys – baltos žąsys, sklendžiančios virš manęs

mano mylimosios raumenys – virvinės kopėčios man delnuose

mes esame gyvybės upė ir derlingoji žemė   

mirtie, sakai, man nevalia artintis prie šios moters?

jeigu visą save viena

kitai atiduosim

tai tau liks truputį mažiau

truputį mažiau tau, cha

mirtie, cha cha, mirtie.

 

Telaimina mano namus katė

kad aš netapčiau kaip šita pelė

mirtis prigraso moterį neit niekur iš namų

pati tyko įsibraut po langu.

 

kažkur šitai perskaičiau, pati nemačiau:

feodalinėje Europoj už neištikimybę

moterį jos vyras galėdavo surišti ir

pagavęs pelę pavožti po puodeliu

jai ant nuogo pilvo, kol toji pati iš ten išsigrauždavo, ar dabar jau

bijai pelių?

 

Kai bažnyčios kiemelyje poetė Marcella Durand perskaito eilėraštį „Rytų upės parko ąžuolas“ (East River Park Oak Tree), mintimis staiga perplaukiu Atlantą, pagalvodama apie Ceikinių ąžuolą. Nejaugi kiekvienas miestas turi savo ąžuolą didvyrį, kritusį po bejausmiškumo ašmenimis? – pagalvoju. Deja, taip. Eilėraštyje Durand kreipiasi į Niujorko merą ir bandydama suminkštinti jo širdį sako: „Ąžuolas didelis, / stebėtinai didelis, [...] Atsiguliau žolėje / po ąžuolu ir stebėjau / viršun šaunančias šakas. / Skrido raudonas paukštis [...] Ant ąžuolo kamieno / grafičių pėdsakai, o vakar vienas jaunuolis / nulipo prie jo nuo dviračio / ir įsitaisė / skaityti.“ Bet, deja, nesėkmingai. Šiandien to ąžuolo jau nebėra. Kiek medžių Rytų upės parke buvo iškirsta, bandant įgyvendinti abejotinos reikšmės projektą, tiksliai pasakyti negaliu. Keli šimtai, bijau sumeluoti. Visiems jiems nukirsti buvo išduotas mero leidimas. Koks patetiškas turėjo apimti jausmas, stebint viso parko sunaikinimą, manau, Eileen galės papasakoti, kai liepos mėnesį lankysis Vilniuje.

„Patetiška literatūra“ gimė per pandemiją, bet „dėliojau ją visą savo gyvenimą“, – sako Eileen. Čia įtraukta viskas, kas patinka jiems (Eileen pasirinktas įvardis). Tai knyga-žodynas, nes sudaryta alfabetiškai pagal autoriaus vardą, ne pavardę, tarsi pabrėžiant, kad ji – nekonvenciška, nepatogi, nerami, lyg norint išmušti skaitytoją iš inertiškos kasdienybės ir intelektualinio snaudulio. „Manau, kiekvienas čia ras bent vieną žodį, kuris sujaudins, užvaldys. Taip vyksta per amžius – daugybė balsų plūsta lyg vandenynas, šitaip keisdami tarsi iš rankų į rankas keliaujantį žodį“, – sako Eileen baigiamajame žodyje. Knyga – ne tiek rinkinys, kiek, sakykime, labiau etosas – „beveik eilėraštis“.