Postsekuliarus smalsulys Sally Rooney romane „Gražus pasauli, kurgi tu“
„Argi tikėtina, kad vos prieš kelias valandas pačiame Dublino centre tapau tokios scenos liudininke? Argi įmanoma, kad vyksta tokie dalykai – realiame pasaulyje, kuriame mes gyvename?“1
Naujausiame Sally Rooney romane „Gražus pasauli, kurgi tu“ dvidešimt devynerių metų Eilina dalyvauja mišiose ir atranda paslaptį vidury dienos. Švč. Mergelės Marijos Nusidėjėlių gynėjos bažnyčioje ji atranda gyvą, alsuojantį tikėjimą, peržengiantį paprasto socialinio ritualo ribas. Susidūrimas su liturgija realiame pasaulyje sujaukia Eilinos supratimą apie Dubliną kaip apie postkatalikišką miestą ir paveikia jos susirašinėjimo su drauge Alisa pobūdį. Jų elektroniniuose laiškuose krikščionybė ima ryškėti kaip galima išeitis iš jų gyvenimus persmelkusio nusivylimo. Rooney personažus persekioja abejojimas savimi. Kaip ir ankstesni autorės romanai „Pokalbiai su draugais“ ir „Normalūs žmonės“, šis irgi tyrinėja jaunų Dublino intelektualų santykius. Sekant tarpusavyje susipynusius draugų Eilinos, Alisos, Saimono ir Felikso gyvenimus, romaną galima skaityti kaip ilgą klausimų virtinę. Romano pavadinimą įkvėpusiame Friedricho Schillerio eilėraštyje „Graikijos dievai“ apgailima pavasario netektis ir piešiamas žiemos kraštovaizdis, kuriame „joks dievas neapsireiškia“2.
Šiame romane Rooney pristato savo pirmą „santūrų“ katalikišką personažą: Saimonas yra išvaizdus vyriškis, Eilinos romantinių jausmų objektas, išpažįstantis progresyvią tikėjimo formą. Saimonas dirba kairiosios pakraipos parlamentinės grupės patarėju, gyvena su moterimis ir kiekvieną sekmadienį eina į mišias. Jo išpažįstamą Jėzų galima apibūdinti kaip „nuskriaustųjų draugą, atstumtųjų gynėją“ (p. 78). Tai atrodo taip patraukliai, kad Eilina klausia Alisos: „Bet kaip galiu žavėtis žmogumi, kuris tiki tuo, kuo aš netikiu ir neketinu tikėti, žmogumi, kurio įsitikinimai akivaizdžiai klaidingi ir absurdiški?“ (p. 106). Pervargusi nuo rašytojos gyvenimo ir jo keliamų reikalavimų, Alisa išgyvena psichikos sveikatos krizę ir ieško paguodos Biblijoje, kur ją sujaudina „Jėzaus „asmenybė“ – sentimentaliai, net iki graudulio“ (p. 167). Nors Alisa sako, kad „[j]ei jau reikėtų ką nors pastatyti į gyvenimo centrą, manau, Dievas būtų geras pasirinkimas“, ji apibūdina save kaip gyvenančią „filosofine prasme [...] niekieno žemėje, nes pristingu drąsos ir tikrumo žengti į vieną ar kitą pusę“ (p. 211, 209). Ji prisipažįsta: „Mano galvoje glūdi itin kietas užsispyrimo grūdelis ir bijau, kad jis neleistų man pulti ant žemės prieš Dievą, net jeigu jį įtikėčiau“ (p. 125).
Dalinis tikėjimas „filosofine prasme niekieno žemėje“
Eilina ir Alisa siekia sugrąžinti į savo gyvenimą grožio ir prasmės viziją. Pagrindinis romano klausimas „Gražus pasauli, kurgi tu?“ kviečia nedrąsiai iš naujo atsiverti slėpiniui. Romaną galima skaityti kaip Airijoje besiformuojančio postsekuliarios literatūros žanro dalį. Kaip aiškina Charlesas Tayloras, mūsų sekuliariam amžiui religija neduoda ramybės, o nusivylimo jausmas, gilaus praradimo pojūtis, nerimas ir kosminė izoliacija gali paskatinti iš naujo domėtis religija ir dvasingumu. Jo Carruthers rašo, kad „literatūra yra privilegijuota erdvė, kurioje gali vykti grįžimas prie religijos“3. Nors pats postsekuliarizmas literatūriniame mąstyme figūruoja nuo romantizmo laikų, šiandien postsekuliarioje grožinėje literatūroje grįžimas prie religijos vyksta per tai, ką Johnas McClure’as vadina „daliniu tikėjimu“ arba „daliniu atsivertimu“4. Postsekuliariuose naratyvuose „iš naujo pergalingai nepasirodo aiškiai nužymėtas, pažįstamas religinis kosmosas, kaip dažnai būna tradiciniuose pasakojimuose apie atsivertimą“5. Vietoj to ideologinis postsekuliarių naratyvų bruožas yra „dramatiškai nusilpusio religingumo persakymas pasitelkiant sekuliarias, progresyvias vertybes ir projektus“6. Būdingas postsekuliarios literatūrinės retorikos bruožas yra „galbūt“ strategija“7. Tikėjimas veikia kaip lažybos, kai personažai stovi ant tikėjimo slenksčio. Abejonė yra sveikintinas dalykas8. Nors nei Eilina, nei Alisa nepripažįsta doktrininių įsitikinimų, jų draugystė su Saimonu, taip pat susidūrimas su liturgija ir Biblija supažindina jas su daliniais tikėjimo įsikūnijimais.
Nors religinių konfliktų ir dvasininkų piktnaudžiavimo sukeltos traumos paspartino sekuliarizaciją, Airija ir jos rašytojai ir toliau randa kūrybiškų būdų, kaip tvarkytis su savo krikščioniškuoju paveldu. 2017 m. interviu laikraščiui „The Irish Times“ Rooney aiškino: „Netikiu antgamtiniais dalykais, bet manau, kad krikščionybėje ir jos radikalaus pasiaukojimo bei radikalios meilės kitiems filosofijoje esama kažko, ko nebėra… kaip žmonės paguodžia save didžiulės kančios laikotarpiais? Kapitalizmas iš tiesų neturi atsakymo. Laisvoji rinka tau nepadės, tad kas gali pakeisti tai, kas kadaise buvo religija?“9 Rooney pirmą kartą religijos klausimą nagrinėjo savo debiutiniame romane „Pokalbiai su draugais“. Trejybės koledžo studentė Fransė, kuri prisipažįsta, jog vaikystėje nekentė religijos, pastebi, kad ją traukia Evangelijos, ir bando melstis10.
Gyvenimas grožyje
Alisa ir Eilina patenka į dalinio tikėjimo sritį, nes abi ilgisi grožio. Simone Weil, kurios darbais Rooney rėmėsi rašydama romaną, savo esė „Iš meilės grožiui“ rašo: „Grožio jausmas, nors ir suluošintas, iškreiptas, suteptas, lieka įsišaknijęs žmogaus širdyje kaip galinga paskata. Jis glūdi visuose pasaulietinio gyvenimo rūpesčiuose. Jei jis taptų tikras ir tyras, jis nušluotų visą pasaulietinį gyvenimą kūne prie Dievo kojų; jis padarytų įmanomą visišką tikėjimo įsikūnijimą.“11 Eilinos ir Alisos laiškuose sielojamasi dėl grožio nebuvimo šiuolaikinėje visuomenėje, visą kaltę suverčiant plastiko išradimui ir Berlyno sienos griūčiai: „vyraujantis šiuolaikinio pasaulio bruožas yra akį rėžiantis bjaurumas“, „[m]ūsų gyvenimo kokybė vis prastėja, tuo pačiu metu mažėja ir mums prieinamų estetinių potyrių kokybė“ (p. 187–188). Ieškodama naujų buvimo pasaulyje būdų, Alisa persikrausto iš Dublino į vakarinę Airijos pakrantę, o Eilina prisimena kūrybiškumo laikotarpį ir svarsto, ar įmanoma įsivaizduoti, „kad lietus ar gėlės kada nors sukels panašius jausmus… Negi kadaise tikrai tokia buvau?“ (p. 147).
Mišios įtraukia Eiliną į naują jutiminę patirtį, todėl jos išankstinis supratimas apie „tikrąjį pasaulį“ ima atrodyti keistas. Besimezgantys santykiai su Saimonu perteikia šią patirtį. Eilina spėlioja, ar ji ten atsidūrė dėl to, kad pametė galvą dėl Saimono, o gal iš baimės, kad Saimonas gali mylėti Dievą labiau nei ją. Nors apie bažnyčią pasakojama gana šykščiai: „Viduje buvo balta ir žydra, stovėjo dažytos statulos ir tamsiu medžiu apkaltos klausyklos su prabangiai atrodančiomis aksominėmis užuolaidėlėmis“, geismas, kurį ji jaučia Saimonui, padaro mišias „keistai romantiškas“ (p. 105, 107). Ją glumina tai, kad Saimonas išoriškai atrodo nepasikeitęs: „jis iš pažiūros niekuo nepasikeitė ir visą laiką buvo tas pats man pažįstamas Saimonas“ (p. 106). Eilina klausosi skaitinio iš Luko evangelijos, kuriame pasakojama, kaip nusidėjėlė patepa Jėzui kojas. Radikalus Jėzaus skelbiamas visų įtraukimas verčia Eiliną klausti savęs: „O gal slapčia tikiu, kad Jėzus kažkuo ypatingas, todėl leistina jį garbinti kaip Dievą, net jei tai nėra itin protinga?“ (p. 107). Per dėkojimo maldą ji svarsto, „kad bent kai kurie žmonės bažnyčioje nuoširdžiai tikėjo kelią širdis į Viešpatį“ (p. 106). Kaip rašo Aleksandras Šmemanas, „Eucharistija yra meilės, kaip paties pasaulio gyvenimo, atkūrimas“12. Liudydama bendruomeninę padėką per Eucharistiją, Eilina patiria tikėjimą kaip švelnų, paremtą santykiu ir kilniadvasį. Ji pareiškia: „Manau, jei tikėčiau Dievą, nenorėčiau pulti prieš jį ant kelių ir melsti atleidimo. Tik norėčiau kasdien už viską dėkoti“ (p. 149).
„Krikščioniška mąstysena“
Ten, kur žmogiškieji santykiai tampa atskaitos tašku, norint iš naujo atrasti grožį, Jėzaus asmuo iškyla kaip pavyzdys. Simone Weil rašo: „Meilė pasaulio tvarkai ir grožiui papildo artimo meilę.“ Kitaip tariant, į santykius orientuotas gyvenimas nušviečia pasaulio grožį. Pasak Weil, „troškimas mylėti pasaulio grožį žmoguje iš esmės yra Įsikūnijimo troškimas“. Alisai Jėzus reiškia moralinio grožio įsikūnijimą. Ji sako, kad „pakerėta to grožio netgi norėčiau sakyti, kad „myliu“ jį, nors puikiai suprantu, kaip juokingai tai skamba“ (p. 167). Paryžiuje, užėjusi į bažnyčią, ji „pagauta įspūdžių išliej[a] kelias ašaras dėl Jėzaus kilnumo“ (ten pat). Panašiai kaip Eiliną per mišias glumina Saimono laikysena, taip ir Alisą intriguoja „prisikėlusio Jėzaus žmogiškumo“ familiarumas: „Man sunku atskirti Jėzų po prisikėlimo nuo žmogaus, gyvenusio prieš tai; man jie atrodo kaip viena būtybė“ (ten pat). Nors Alisa nepripažįsta jo prisikėlimo tikrovės, ji rodo nuoširdų susidomėjimą grožio teologija: „Dievas bemaž tiesiogine prasme „yra“ grožis… taigi visa, kas yra gražu, skatina kontempliuoti dievybę“ (p. 208). Jėzus įkūnija grožį kaip gyvą santykių orientaciją, dalyvaujančią dabarties ir fizinio pasaulio sužmoginime bei šventime13. Įkūnytas krikščioniškas požiūris į grožį yra pagrįstas rūpinimusi kitu14. Kaip teigia Alisa, grožinės literatūros skaitytojai nuolat praktikuoja buvimą dėl kitų: „Jėzus savo gyvenimu ir mirtimi pabrėžė, kaip svarbu mylėti kitus negalvojant apie naudą. Mylėdami išgalvotus veikėjus suprantame, kad jie neatsakys į mūsų meilę, taigi galima sakyti, kad tai darydami treniruojamės mylėti nesiekdami sau naudos, kaip ragino Jėzus“ (p. 209).
Nors Alisa pripažįsta, kad „perėmus krikščionišką mąstyseną prasidėtų nesibaigiančios linksmybės“, ji tvirtai lieka filosofine prasme niekieno žemėje. Romano pabaigoje į klausimą, ar tiki į Dievą, Alisa atsako, kad ji tik jaučia, jog „po paviršiumi kai kas slypi“ (p. 291).
„Gražus pasauli, kurgi tu“ kviečia skaitytojus dėkoti už slėpinį. Kadangi romanas baigiasi pandemijos metu, jis skatina skaitytojus susimąstyti, kaip jie galėtų ieškoti grožio ir glaudesnio ryšio su kitais net nusivylimo ir nerimo akivaizdoje. Romane siūloma nedrąsaus nuolankumo laikysena, kur pasaulio grožis atsiskleidžia žmonių santykiuose. Alisa prisipažįsta, kad ji nepultų ant žemės prieš Dievą, tačiau suvokia, kad prašyti atleidimo gali būti „sunkiausia, ko tik galime išmokti“ (p. 125). Bet koks tikėjimas yra įmanomas tik dėl meilės. Kaip Alisa sako Eilinai, „[m]es visą gyvenimą stengiamės pamatyti tą skirtumą [tarp gėrio ir blogio] ir atitinkamai gyventi, stengiamės mylėti, o ne nekęsti. Ir šiame pasaulyje nėra nieko svarbesnio“ (p. 292). Jei grožis pažįstamas per troškimą, tada klausimas „Gražus pasauli, kurgi tu?“ pripažįsta, kad grožis gyvena pačiame savęs ieškojime.
transpositions.co.uk
Vertė Rūta Tumėnaitė
1 Sally Rooney, Gražus pasauli, kurgi tu, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, Vilnius: Alma littera, 2022, p. 106 (toliau cituojant iš šios knygos nurodomi tik puslapiai).
2 Žr. Rooney pastabą apie Schillerį p. 299.
3 Spiritual Identities: Literature and the Post-Secular Imagination, red. Jo Carruthers, Andrew Tate, Oxford: Peter Lang, 2010, p. 3.
4 John A. McClure, Partial Faiths: Fiction in the Age of Pynchon and Morrison, Athens, Georgia: University of Georgia Press, 2007, p. 3–4.
5 Ten pat.
6 Ten pat.
7 Ten pat, p. 14.
8 Žr. Richardo Kearney anateizmo apibrėžimą kaip „egzistencines lažybas: atlikti tikėjimo šuolį ar jo neatlikti, tikėti ar netikėti“. Richard Kearney, Jens Zimmerman, Reimagining the Sacred, New York: Columbia University Press, 2015, p. 21.
9 Michael Nolan, „Sally Rooney: „A Large Part of My Style Has Definitely Developed Through Emails“, The Irish Times, 2017 m. lapkričio 13 d.
10 Sally Rooney, Pokalbiai su draugais, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, Vilnius: Alma littera, 2023.
11 Interviu „The New York Times“ Rooney cituoja Weil esė kaip padariusias įtaką jos romanui. Žr. Lauren Christensen, „It Was Like I’d Never Done It Before“: How Sally Rooney Wrote Again“, The New York Times, 2021 m. rugpjūčio 28 d., ir Simone Weil, red. Laurie Gagne, Love in the Void: Where God Finds Us, Walden, New York: Plough, 2018, p. 39.
12 Alexander Schmemann, For the Life of the World: Sacraments and Orthodoxy, Crestwood, New York: St Vladimir’s Seminary Press, 1998, p. 36.
13 A. M. Coates, „Beauty Lived Towards Shalom: The Christian Life as Aesthetic-Ethical Existence“, Acta Theologica, 2020, 29, p. 109.
14 Ten pat, p. 104–105.
