Ne mano kaulai

„Kardinolui Mazariniui geltonuoja lapai“, – sakau Aguonai. Abi einame per pievą iš šiltnamio – aš su naktiniais ir gėlėtais guminiais pusbačiais, pirktais „Senukuose“, o balta kaip sniegas Aguona tipena šalia, gracingai keldama kojas rasotoje žolėje. Patikslinsiu, kad „Kardinolas Mazarinis“ – pomidorų veislė, o Aguona – mano katė, keistą vardą gavusi gyvūnų prieglaudoje, iš kurios ją pasiėmiau. Kasryt lydinti mane į šiltnamį, kurio atidaryti pirmiausia skubu atsikėlusi iš lovos.

Žemės darbai man atgrasūs – iš prigimties esu miestietė, be to, tinginė. Bet juose matau prasmę, todėl, atėjus metui, vykstu į sodybą su pilna mašina alsiai kvepiančių daigų, kasu duobes, žeriu po saują šio bei to reikalingo dirvai, murmu, kas murmasi. Tokie intuityvūs užkalbėjimai, kad visa, kas pasėta, neštų vaisius. Paskui eina auginimo mėnesiai, saugant lepius sodinukus nuo šalnų, laistant, vėdinant dienos šutroje, skabant pažastėles – gležnas ir švelnias ataugas, kurios pražiūrėjus virs nepageidaujamomis ir gyvastį siurbiančiomis. Įvasarėjus iki pūslių prisitrinu pirštus, genėdama vielos tvirtumo šakas, kitas švelniai tvarstau drobės atraižom, kad padėčiau išlaikyti sirpius, prie žemės svyrančius vaisius. Ar ne panašiai su tekstais?

Susibūrimai ir keitimaisi daigais su bičiulėmis – kasmetinis pavasario ritualas. Menininkės ir rašytojos iš mašinų bagažinių atsargiai lyg kūdikių vyges kelia dėžes ir lovelius – juose iš aguonos grūdelių dydžio sėklų išauginti stiebiasi šokoladiniai žaibai ir amazonės, pjerai, kardinolai mazariniai, nuostabiosios malonės. Šiemet pomidorų „fliancų“ gavo ir poetas – iškeitė juos į vynuogių sodinukus. Pasak jo, pomidorai – proza, o vynuogės – jau visa poezija. Kai pagalvoji – koks skirtumas, juk ir vieni, ir kiti tekstai gimsta sunkiai.

Pamenu kito poeto nuostabą ir įsiskaudinimą, kai jo postringavimus apie nuolatinį negebėjimą produktyviai dirbti ir rašyti leidau sau priskirti tai pačiai tinginystei. Po šios mano prielaidos pasipylė ilga filosofiniais išvedžiojimais pagrįsta tirada, kad tinginystės kaip tokios kūrėjas išvis svarstyti neturėtų. Tarsi ji neegzistuotų išrinktųjų kastoje. Iš tikrųjų egzistuoja – dar ir kaip, – tik dažnai būna įvardijama įmantresniais epitetais. Tada, regis, net dvasios ir psichikos negalios yra mažesnė bėda nei elementari tinginystė. Vienas iš didžiausių žmogiškųjų demonų, kuris, deja, neįrašomas į ligos istoriją.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Daug metų iš eilės stebiu savo miško barsukus – lankau jų olų daugiabutį prie pelkių, sutinku tursenančius miško takeliais. Barsukas, sako, labai darbštus gyvūnas, be to, gana socialus – priima į savo išraustus urvus lapes ir net vandenines žiurkes. Tik su lapėm jam nelabai – anos netvarkingos, turbūt irgi tinginės. O, va, vandeninę žiurkę, gyvenančią barsuko oloje, yra filmavę gamtininkai – buvo priimta gyventi kartu, bet turėjo įnešti savo indėlį – statybinių medžiagų ir maisto. Kuo baigėsi šis serialas, gamtininkai nesužinojo, nes barsukas ėmėsi slėpti įtartiną objektą savo oloje – įtaisytą kamerą. Kaip ir aš nesužinosiu, ką barsukas galvoja apie mane – ar esu jam priešas, ar tiesiog kitos rūšies gyvybė iš kitos „matricos“, – juk keletą kartų sutikęs miške ant tako jis tiesiog manęs nepastebėjo ir jei nebūčiau sujudėjusi, būtų pratursenęs kaip pro tikrą eglę. Prieš kelias savaites lankydama barsukų daugiabutį patyriau tai, ką turbūt jie patiria kaskart, kai stypsantis ant tako ir nejudantis subjektas (tąkart buvau įnikusi į naršymą telefone) staiga pasirodo esąs gyvas padaras. Prie olų, kur paprastai būdavo tuščia ir tik iš neseniai išvalytų urvų ir ant smėlio paliktų pėdų būdavo galima spręsti, kad šeimininkų vis dėlto esama, dabar pamačiau tris dryžuotuosius, ramiai laiką leidžiančius pelkės spanguolynuose, – tokia štai atgijusi taksiderminė ekspozicija iš Ivanausko muziejaus. Patyriau tai, kas įvardijama „širdies nusiritimu į kulnus“. Kad kažkas vis dėlto ne taip, barsukai suprato tik tada, kai su ta nusiritusia širdim apsisukau eiti atgal. Spėjau pamatyti, kaip du dryžuotieji per daug neskubėdami nuliuoksėjo į urvą. Trečias – tik po kokios minutės. Būtent apie jį galvoju iki šiol – galbūt laukė, kol pavojus – aš – praeis, o gal visai manęs tokiu nelaikė? Gal tai tas pats barsukas, kurį nuolat sutinku ant tako, – nes kiekgi galima bėgioti vieniems nuo kitų. Gal ateis diena, kai susitikę miške prasilenksim kaip savi.

Pavasarį visada ieškau kaulų. Kaulai man yra visa ko esmė, tai, kas pirmiausia nutirpus sniegui išdygsta iš žemės. Prie žemės nesiliečiu iki pavasario ekvinokcijos – lygiadienio, iki tol žemę jaučiu kaip priklausančią tiems, kas į ją atgulė. Darže per Sekmines iš žemės išsiropštė kumščio dydžio rupūžė, miliauskaitiška persefonė, anot Gedos – žemės paukštė. Visada taip: liesdama žemę, pirmiausia prisimenu juos, mirusius.

Pavasarį upės pagaliau atiduoda skenduolius ir vieni po kitų išeina silpnieji: tiek kūnu – anie žiemą dar šiaip taip prakvėpavo, prakrutėjo, tiek dvasia – šiems tiesiog tampa pernelyg sunku čia būti.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Išėjimai, net jei jie visai nesusiję su tavimi, visada smigteli, – kai prie namo, kurį visada pravažiuoji vykdama į sodybą, pamatai sustojusį visureigį ir vyrą su moterimi, kažką nešančius iš trobos. O juk dar prieš metus kitus visada užmesdavai žvilgsnį į ūkį šalia miško – kelis avilius, šuns būdą su amsinčiu šunėku ir taku nuo durų iki ūkinio pastato gūrinančią bobulytę. Dabar tai, kas priklausė jai, pasiims vaikai ar giminės – išmes ar išsaugos?

Prieš keletą metų Dusetose, prie vieno iš netoli Sartų esančių namų, aptikom dešimtis didelių šiukšlių maišų su išmėžtu buvusių šeimininkų turtu. Tarp statybinių atliekų pramaišiui su nuplėštais tapetais ir kitom šiukšlėm radom paveikslų, indų, knygų. Be juokingo servizo su Kovo aštuntosios atspaudais, pasiėmiau Janinos Degutytės poezijos rinkinį – tiksliau, tik jo pusę, nes 130 puslapių buvo tiesiog išplėšti. Knygas vaikiška rankute kažkas išpaišęs tuo pačiu braižu – negrabūs gėlių, namų ir žmonių pavidalų kontūrai (kokius piešia dar pasaulį tik abstrakčiai mokantys vaizduoti mažamečiai) lyg vaiduokliai išmarginę puslapius. Ant knygos atvarto kažkas iš suaugusiųjų bandęs savo parašą – keliasdešimt vienodų, pedantiškai išraitytų signatūrų. Kas tie žmonės, kurių daiktai dabar mano namuose? Gyvi ar mirę?

Kaulų dingimas, kaip ir radimas, – metafizinis reiškinys. Rastų kaulų stengiuosi nelaikyti namuose, kabinu išorėje, ant namų sienos arba ant „kaulų medžio“ – senos nudžiūvusios obels. Taip kaulai yra laisvi ir panorėję gali išeiti bet kada. Esu kaulus vogusi. Negyvenamos apleistos sodybos kieme radau avino ragus – didelius ir įmantrius, atrodančius kaip karūna. Intuityviai jaučiau, kad darau blogai, nors gal tų ragų gyvenime niekam neprireiktų. Vis dėlto kad avino ragai turėjo likti ten, kur juos radau, – nukritę nuo apgriuvusio kluono sienos, kur jie kadaise buvo užkabinti mirusio šeimininko, – tapo aišku iš karto, kai juos parsivežiau. Nepraėjus nė kelioms dienoms, ragai tiesiog dingo, nors buvo tvirtai pamauti ant riešutmedžio baslio.

Šiemet po žiemos radau nuo medžio nukritusį ir smarkiai apgraužtą stirnino šlaunikaulį, kadais rastą senoje kirtavietėje. Ten pat rasta stirnino galva išėjo dar seniau – nors greičiausiai ją nusinešė usūriniai šunys, noriu galvoti, kad galvai tiesiog atsirado kita – geresnė – vieta. Tiesa, kitą dieną po senosios dingimo miške radau naują. Kol kas ją tebeturiu, bet nesisavinu – juk net tie kaulai, kurie tiesiogine šio žodžio prasme yra mano, kažkada man nebepriklausys.

Pavasarį Vilniaus Bernardinų kapinėse kaip išprotėjusios žydėjo scylės, tarsi pranašaudamos gausų per metus išeisiančiųjų skaičių. Reginio pasižiūrėti ėjo visas miestas, kuris jau irgi nebe mano – kad ir tas keistas butaforinis, tarsi lego konstruktorius, rajonas paupy. Ten gyvenantys moterys ir net vyrai veide turi daug plastiko, kad net fizionomistikos žyniai nuleistų rankas: tokie veidai tampa nebeįskaitomi, jie nepriklauso nei ugnies, nei žemės sferai, o kiborgų generacijai, kuri su laiku taps vienoda, senėjimas kaip reiškinys išnyks, gal net bus galima gyventi amžinai. Tik ar tai nėra dar siaubingesnis scenarijus – amžina švilpiko diena troškioje butaforinėje distopijoje.

Gal todėl taip norisi kišti rankas į žemę, nes ji tikra. Mažutėlis lopas tau priklausančios teritorijos šioje planetoje. Galima sakyti, mikronas galingoje, bet pamažėl save naikinančioje sistemoje. Joje – keletas persenusių obelų, trys senos eglės, pušis ir pora šimtamečių liepų, kurių niekada neleisi kirsti, nors jos stovi visai šalia namo ir pagal tavo miestą tvarkančių vertelgų suoprotį turėtų kelti mirtiną grėsmę.

Nugriaudėjus pirmajam pavasario griaustiniui, pradedu maudytis ežere – pirmus kartus vanduo tvilko kaip verdantis, išlipus iš vandens, oda kurį laiką būna nejautri, todėl rankšluosčiu šluostai tarsi kitą – ne savo – kūną. Pamažėl jautrumas grįžta ir jautiesi tarsi naujai gimęs. Naujai gimęs po žiemos, dar vienam gyvybės ciklui, nors kaskart pavasarį vis sunkiau pakelti tai, kas tavo odoje su metais gausina savo parašus. Bet lieki paviršiuje su dar vienos vasaros banalybe – džiaugtis gyvenimu, siurbti jo šviesą ir gyvastį. Užsidaro masinančios pragaro žiotys ir tamsa kuriam laikui pasitraukia.

Makabriškai kvatojasi gegutės patelė – ne, ne banalus „kukū“ yra šio paukščio giesmė (kukuoja tik patinai), o pragariškas kvatojimas, užkalbėjimas, užkeikimas.

Neri į ežerą. Susirenki kaulus.