Liūdnieji vokiečių bardai
„Rammstein“. Beveik trisdešimt metų egzistuojantis reiškinys. Naujausias skandalas, kai po gegužės 22 d. Vingio parke vykusio koncerto, į kurį susirinko keliasdešimt tūkstančių žiūrovų, privačiame vakarėlyje dalyvavusi gerbėja apkaltino grupę keliant orgijas, kuriose netrūksta kvaišalų ir galima seksualinė prievarta, gali padaryti šį reiškinį visuomenę poliarizuojantį, tačiau vargu ar grupės populiarumas išblės. Kodėl „Rammstein“ muzika tokia populiari Lietuvoje? Ką lietuviai joje randa? Ar tai susiję su jų įstabia scenografija, savotišku humoru ir melodingumu? O gal tai viso labo prasto vokiečių kalbos mokėjimo lakmuso popierėlis (Lietuvoje tik 8 % ją moka)? Galbūt galima rasti kokių nors giluminių priežasčių? „Rammstein“ laikinajai ugniai Vingio parke užgesus, pabandžiau tai apmąstyti.
Jei apie grupę būčiau sužinojęs tik po šiųmečio koncerto, turbūt net nebūtų kilusi mintis pasidomėti jų kūryba – jei kaltinimai ir nepasitvirtins, per tris dešimtmečius sukurta daug turinio, kurį norėtųsi atmatyti ar atklausyti. Tačiau mano, kaip ir nemažos dalies lietuvių, pažintis su grupe prasidėjo vaikystėje. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau „Du Riescht So Gut“ ir „Engel“ per televizijos kanalą „Viva“ ir iškart užsimaniau kasetės. Didžiulį įspūdį paliko pirmoji daina, jos priedainį būdamas pirmokas buvau išmokęs atmintinai. Nors negalėjau suprasti, apie ką jie dainuoja, – rodėsi, uždeganti muzika ir tiek. Jei ir supratau vieną kitą žodį, seksualinė potekstė gotikinės estetikos vaizdo klipe su ištaigiu dvaru, mišku ir vilkais vaikui liko nesuprantama. Kai pramokau vokiečių kalbos, kurį laiką dėl to, kad didelę dalį vaikystės praleidau klausydamasis „Rammstein“, jaučiau gėdą. Visgi vėliau į tai pradėjau žvelgti filosofiškiau ir poetiškiau – kaip į pasaulio pažinimą ir kontempliaciją, kiek trūko, kad „Rammstein“ dainuojamoji poezija atlieptų mano dvasinį pasaulį.
Negirdėjusiems – tai buvusioje Rytų Vokietijoje susibūręs šešių narių kolektyvas, vadovaujamas charizmatiškojo vokalisto ir tekstų autoriaus bei poeto Tillio Lindemanno (taip pat yra išleidęs dvi poezijos knygas). Grupė nuo pirmų dienų pelnė maištininkų, skandalistų ir scenos chuliganų etiketę. Kartais lyginama su slovėnų taip pat industrinės muzikos grupe „Laibach“, kitados, manoma, padariusia įtaką. „Rammstein“ – reikšminga Neue Deutsche Härte (leisiu sau išversti – naujojo vokiečių sunkio) dalis, šio roko stiliaus įžiebėja. Kitos šio stiliaus grupės ir atlikėjai (pvz., Joachimas Wittas) už Vokietijos ribų žinomi minimaliai. Tačiau, nepaisant skandalistų kaukės, pravartu atkreipti dėmesį, kad, kaip ir nemažos dalies eiliuotų tekstų atveju, „Rammstein“ kūryba prasidėjo nuo dainų apie nelaimingą meilę – tai liudija jų pirmo albumo pavadinimas „Herzeleid“, to neneigia ir pats tekstakūrys Lindemannas bei gitaristas Richardas Kruspė. Vokalistas savo pirmagimę septynerius metus augino kaip vienišas tėvas, interviu prisipažino, kad turėjo sudėtingus santykius tiek su motina, tiek su tėvu, gerbiamu komunistinės Vokietijos vaikų poetu, asmeniniai santykiai nesisekė ir rašant pirmą albumą. Ir čia šie bardai pasirenka apdainuoti širdies skausmą ir liūdesį ne sentimentaliai ir ne perspaustai linksmai, o piktai ir makabriškai, lyg prabiltų iš flamandų menininko Hieronymo Boscho paveikslų. Nelaimingų žmogiškų santykių tema būdinga ne tik pirmam albumui – suskaičiuota, kad „Rammstein“ kūryboje dažniausiai vartojami daiktavardžiai yra „meilė“ ir „širdis“. Tiesa, visiškai nešabloniškuose ir net tabu kontekstuose. Čia „Rammstein“ primena skaudžiai apviltuosius, kurie pasirinko griežtai atsimesti nuo idealų. Jie apdainuoja vidinę tamsą, ir ilgesys juntamas ne viename kūrinyje (pavyzdžiui, „Sehnsucht“), todėl jie man visų pirma liūdnieji. Pasąmoninė tamsa, baimės, kurias daugelis slepiame, neigiame, o „Rammstein“ duria – jos čia, šalia. Gal dėl to pasirodymuose grupė garsėja ir kaip profesionalūs pirotechnikai, scenoje žaidžiantys su ugnimi tiesiogine šio žodžio prasme. Ugnies daug ir vaizdo klipuose – tartum tai kraupiai tamsai apšviesti.
Minėtasis skandalas šiai grupei anaiptol nėra pirmas. Jau nuo pirmo savo albumo muzikantai įgijo prieštaringą reputaciją – dėl paties pavadinimo (nors ir su pertekline m, pernelyg akivaizdi aliuzija į Ramštaino aviakatastrofą), pirmo albumo viršelio (spauda kaltino, kad jie išsirikiavę kaip iš nacių laikų „aukščiausiosios rasės“ propagandos) ir dainos, kurioje iš piktadario perspektyvos apdainuojamas prievartautojas. O egzotikos ir nesusipratimų galėjo pridėti ir tai, kad ši grupė brendo Rytų Vokietijoje. Kol aplinkiniai piktinosi ir kritikavo, muzikantai galėjo šypsoti į ūsą – naujam muzikos projektui, pasirinkusiam dainuoti vokiškai, reikėjo šokiruoti, ir jie, matyt, sąmoningai taikė tokią metodiką. Pasiteisinusią.
„Rammstein“ – savotiški naujausiųjų laikų populiarieji psichologai-filosofai. Galbūt tai suburia daugybę ištikimų gerbėjų. O gal tiesiog kūrinių melodingumas ir sąskambiai, įsakmus vokalisto balsas, kuriuo jis tarytum įsako miniai paklusti, ir Larso von Triero filmus primenantys vaizdo klipai? Šiuo klausimu neradau jokios analizės – belieka spėlioti, nors turbūt dėl abiejų priežasčių. „Rammstein“ savo nuoširdumu ir šokiruojančiu atvirumu dažnai priešinasi populiariosios kultūros kanonams, kur žmogaus tuštybė ir gyvuliškumas slepiami po blizgučiais ir cukraus sluoksniu. Kai kurie „Rammstein“ tekstai yra tarytum nuvilto, vienišo ir daug nesitikinčio žmogaus haiku. Sukurta begalė kūrinių, kur ilgiausiais tekstais beriami melagingi pažadai ir banalūs komplimentai, kad būtų suviliota „meilės nakčiai“. O „Rammstein“ tokias situacijas apdainuoja netuščiažodžiaudami ir nemėgindami imituoti ritualinių šokių: „Lenkis, man vienodai, koks tavo veidas.“ Yra ir dar paprastesnė „Rein raus“ – iki anatomiškumo redukuota poezija apie kūniško geismo laikinumą. Dainos herojus neapsimetinėja mylįs ir nė nesiruošia užtrukti, nes turi skubėti. Belieka vi̇̀ltis, kad nesudaužys širdžių taip kaip Don Žuanas, Kazanova ar Faustas, ką ir kalbėti apie tūkstančius moderniųjų vienos nakties riterių.
„Rammstein“ dėl totalitarinės estetikos ir smurto kupinų tekstų ne kartą kaltinti atstovavimu kraštutinei dešinei. Tam nepadeda nė pačių „Rammstein“ narių pasiteisinimai – savo politines pažiūras jie yra paskelbę dainoje „Links 2 3 4“ („Kairėn 2 3 4“; beje, kūrinį dažnai atlieka koncertuose, pramarširavo ir Vingio parke). Taip pat 2019 m. išleistoje dainoje „Deutschland“, kurios makabriškame epiniame vaizdo klipe, vaizduojančiame Vokietijos istoriją nuo Germania Magna iki Rytų ir Vakarų Vokietijos padalijimo laikų, pačios Vokietijos vaidmeniui pasirinkta juodaodė aktorė. Dainoje „Rammstein“ prisipažįsta negalį Vokietijos mylėti už tai, ką ši yra padariusi („meine Liebe kann ich nicht dir geben“). Dar su kaltinimais grupė bandė kovoti pasibučiuodami scenoje koncerto Rusijoje metu, išskleisdami vaivorykštinę vėliavą koncertuodami Lenkijoje ar pamojuodami Ukrainos vėliava koncerto Ciuriche metu. Populiarusis slovėnų filosofas Slavojus Žižekas nekart atkakliai gynė „Rammstein“, kad jie imituodami totalitarinius ritualus (militaristine apranga, estetika, ugnimi, dainavimo maniera) desakralizavo totalitarizmą – esą analogiškai pasielgęs Charlie Chaplinas garsiojoje komedijoje „Didysis diktatorius“ įkūnydamas diktatoriaus Adenoido Hinkelio personažą. Anot Žižeko, „Rammstein“ savo įvaizdžiu kaip tik leidžia atsiimti kadaise totalitarizmo pasisavintus elementus ir jais džiaugtis. Kita vertus, galbūt tas noras provokuoti subtiliomis aliuzijomis į nacizmą kyla iš gyvenimo už geležinės uždangos patirties. Noro būti pastebėtiems. Juk Rytų Vokietijos gyventojų istorija daug skaudesnė nei vakarinės dalies, kur tautai, vos tik ši išsiblaivė po nacistinių pagirių, buvo sudarytos sąlygos gyventi oriai, likti Europos dalimi. Rytinė dalis ir liko okupuota sovietų (nors ir išlaikant visiškai formalų suverenitetą), tauta buvo nutildyta štazių – tarytum kolektyvinė bausmė už visa pikta, ką padarė jų tėvai ir seneliai.
Ar Nietzschė klausytųsi „Rammstein“?
„Rammstein“ dramaturgija įkūnija dionisiškas bakchanalijas, kuriose liejasi smurtas, nevaldomi troškimai, juslingumas – žmogaus vidinė tamsa, apie kurią kalba pasaulis ir kuria domėjosi ir visada domėsis daugybė žmonių, nes su ja neįmanoma nesusidurti. Drama būti žmogumi: daugiau nei du tūkstančius metų gyvulį iš žmogaus bandė išginti platonikai, budistai, krikščionys ir kiti moralizuotojai, tačiau geriausiu atveju pavyko tik visa nustumti į pasąmonę. Atgrasiausią žmogaus gyvuliškumą ir nūdien galime patirti skaitydami kriminalines naujienas, Rusijos karo Ukrainoje kroniką. Galbūt teisus buvo Nietzschė, konstatuodamas, kad esame „nelogiškos, todėl ir neteisingos būtybės“. Ne šekspyriškoji, bet žmogaus dionisiškojo ir apoloniškojo prado tragedija, apie kurią jis rašė knygoje „Tragedijos gimimas“. Bet jei tai tragedija, nors ir postmoderni ir nereflektuota, vadinasi, ir čia bus galima patirti ką nors panašaus į katarsį. Gal tai atsakymas, kodėl dalį mūsų tokia muzika traukia?
Roko sociologas Raineris Sontheimeris teigia, kad Nietzschė būtų teigiamai įvertinęs „Rammstein“. Kiti įžvelgia dar akivaizdesnius panašumus tarp Sigmundo Freudo psichoseksualinės teorijos ir antihumanistinės grupės pasaulėjautos. Juk „Rammstein“ galima vadinti tradicinės moralės kritikais, kaip ir Nietzschę. Lindemannas yra sakęs, kad būtų tik į gera, jei daugiau žmonių kliautųsi savo troškimais, aistromis, o ne visa tai slopintų. Tą požiūrį jis neretai praktiškai atvaizduoja ir vaizdo klipuose, ypač solinių kūrinių. Ir Nietzschė anuomet teigė, kad moralė – „priverstinis melas, kuriuo apgauname žvėrį mumyse“. Tačiau čia prasideda takoskyra. Nietzschei „žmogus – tai tarsi lynas tarp gyvulio ir antžmogio, tai lynas virš bedugnės“. O „Rammstein“ poezijoje antžmogio nėra. Laisvas nuo moralės žmogus – toks požiūris lyg ir turėtų suponuoti linksmą gyvenimą be rūpesčių, tačiau nieko panašaus į gyvenimo pilnatvę negalime aptikti „Rammstein“ muzikoje – arba tais malonumais persisotinama („Keine Lust“), arba juntama tuštuma ir gilus liūdesys („Armee der Tristen“). Tiesa, ir „Rammstein“ lyrinis subjektas patiria įstabių akimirkų, ypač žvelgiant retrospektyviai („Zeit“), o laikiną nusiraminimą gali rasti nakties gylyje („Schwarz“). Apie nakties gilumą ir tai, kad ji traukia vienišas sielas, rašė ir Nietzschė.
Priminimas apie laiką
„Rammstein“ Lietuvoje koncertavo jau ketvirtą sykį ir šįkart, kaip minėta straipsnio pradžioje, pagarsėjo ne tik dėl pirotechnikos ir šviesų šou, inscenizacijų humoro, teatrališkumo. Populiarumą nusako tai, kad visi bilietai buvo iššluoti dar prieš atvažiuojant į Vilnių pirmam „Rammstein“ koncerto įrangą gabenančiam vilkikui. Apie koncertą išsamiai yra parašę Lietuvos naujienų portalai, tad nesikartosiu ir apsiribosiu apžvelgdamas pagrindinius naujojo albumo „Zeit“ akcentus ir jau spėjusius išgarsėti kūrinius. Laikinumas – pagrindinė šio grupės albumo tema. Albumas dalį gerbėjų turėjo nustebinti savo rimtimi. Pasak AGATA, klausomiausių albumų sąraše Lietuvoje jis užėmė dešimtą vietą. Muzikos apžvalgininkų nuomone, dar niūresni nei įprastai tonai, susimąstymas apie bėgantį laiką – tai galėjo įkvėpti albumo rašymo metu pasaulį šienavusi pandemija (koroniada) ir neregėto masto karantinai. O dabar gyvenimo trapumą (kartu ir baugią žmogaus prigimties tamsą) išryškina Rusijos karas Ukrainoje.
Albumas prasideda melancholišku kūriniu „Armee der Tristen“. Energingas pakilus ritmas priešinamas su labai melancholiškais sintezatoriaus garsais. Čia būtų galima įžvelgti kairiąją estetiką, tik partija kaip ir nežada šviesaus rytojaus, o tik liūdėjimą kartu, stojant į gretas. Neišvengiama armija, kai pasaulyje tiek liūdinčių. Į kompaniją kviečiami visi prislėgtieji, atstumti ir gyvenantys paraštėse, tačiau, kitaip nei prieš du tūkstantmečius, joks atpildas ar laimė nežadama – priešingai, kviečiama petys petin žygiuoti prieš laimę (gegen Glück).
Antra daina „Zeit“ lyriškiausia ir švelniausia, tai tarytum lėta gyvenimo peržiūra ir bergždžias troškimas sustabdyti vieną ar kitą patirtą gyvenimo epizodą, vėl išgyventi akimirką – akivaizdi aliuzija į Goethės „Faustą“ ir Mefistofelio gundymą ištarti „Sustok, akimirka žavinga“ (Verweile doch). Tai tarytum inversija prieš beveik du dešimtmečius įrašyto kūrinio „Dalai Lama“, kuris skatino gyventi, iš gyvenimo pasiimant kuo daugiau, be skrupulų ir perdėto atsargumo, kas kaip tik gali būti pražūtinga, nes „turime gyventi, kol mirsime“. „Zick zack“ – viena greitesnių ir smagesnių albumo dainų. Satyrinė, išjuokianti žmogaus tuštybę ir jaunystės kultą. Analogija tarp plastinių operacijų skalpelio ir žirklių skleidžiamo ir laikrodžio tiksėjimo garsų. Laikinumo motyvas išlieka. „Rammstein“ netikėtai priartėja prie daugybės pranašų ir filosofų, mokiusių apie gyvenimo laikinumą. „Angst“ apdainuojama iš nežinomybės kylanti baimė ir jos eskalacija, panaudojant juodojo žmogaus simbolį iš maro laikus siekiančio vokiečių folkloro. Nors daina energinga ir triukšminga, verta apmąstyti lietuvišką patarlę „baimės akys plačios“.
Albumą vainikuoja daina „Adieu“. Melodinga, skalsi žodžių, tačiau lyrizmas ir sodrumas neužgožia sunkių akordų. Keli akordai pradžioje primena „Metallicą“, bet iškart po jų eina tipinis ramštainiškas skambesys. Pirmas posmelis skamba kaip netei̇̀stinis „Dies irae“ – esi laikinas, žmogau; visas pasaulis laikinas, mūsų laukia mirtis, net Saulė kada nors užges. Kontempliacija apie vienišumą mirties akivaizdoje ir paskutinė daina, kurią ir tegali padovanoti pasiliekantieji, dėkodami už praleistą laiką kartu. Gali būti simboliška, nes kolektyvo Vingio parke galime daugiau ir neišvysti, tačiau daina į muzikos istoriją greičiausiai įeis.
„Rammstein“ lietuviškumas
Svarstau: kodėl mes jų vis dar klausomės? Ir kodėl jie tokie populiarūs Lietuvoje? Nuoširdumas? Vaikystėje girdėtos muzikos ilgesys? Manau, svarbus kultūrinis aspektas. Sąmonėje vis dar išliekame, kaip ir rytinės dalies vokiečiai, suniveliuoti į rytų europiečius. Gyvendami į rytus nuo geležinės uždangos visi buvome priverstiniai komunizmo statytojai. Per vos tris kartas išmokyti neapkęsti tikėjimo ir senų papročių, įtikėti komunizmu, o konclageriui žlugus kuo greičiau sunaikinti nenusisekusio eksperimento likučius. Ir kas tuomet lieka žmogui po tokios patirties? Vieni bando gręžtis į kadaise atmestas tradicijas, praktikuotas tėvų ar senelių, kiti – susiręsti naujus pagrindus, mažuma – tikėti nuverstais stabais, dar viena galimybe įgyvendinti marksizmo-leninizmo idealus. Galima sakyti, „Rammstein“ kūryba apdainuoja mūsų patirčių rezultatą – pagrindą praradusį ar jo atsisakiusį, sutrikusį, vienišą ir apviltą XXI amžiaus žmogų. O vadinamasis rytų europiečio kompleksas ir toliau, nors ir vis mažesniais kvantais, išlieka perduodamas kitoms kartoms. Be abejonės, yra įvairiai „Rammstein“ muziką suprantančių, bet dėl bendros patirties galime geriau suvokti tam tikrų jų potėpių prasmę žmogaus šešėlių paveiksle.
Išaugęs paauglystę pats buvau beprimirštąs „Rammstein“, anaiptol nesu didelis atgrasios meninės estetikos gerbėjas, bet poreikis apmąstyti žmogaus tamsą atėjo su čia pat vykstančiu karu. Ir kiek netikėta grupės pozicija – „Rammstein“, turinti daugybę gerbėjų Rusijoje ir dar visai neseniai atrodžiusi kaip užsikrėtusi rusofilija, vienareikšmiškai stojo Ukrainos pusėn Rusijos kare, atšaukė planuotus koncertus, o grupės vokalistas pirmomis savaitėmis pastebėtas savanoriaujantis Berlyno stotyje priimant ukrainiečių pabėgėlius.
Pabaiga
Tikiu, ateityje „Rammstein“ žvaigždei prigesus atsiras sociologų, psichologų ar filosofų, kurie nuosekliai ištirs šios grupės fenomeną, kodėl jis toks užgimė tarp Rytų Vokietijoje gimusių ir subrendusių vokiečių bei kodėl jie traukė minias, ypač šiame regione, nelygu kadaise diktatoriai. Ir nors grupės nariai iš lėto sensta (vokalistas neseniai šventė šešiasdešimtmetį), artimiausiu metu, atrodo, šiuos liūdnuosius bardus dar matysime mūsų muzikinėje padangėje, jei ir ne Lietuvoje, jie dar ne kartą tiesiogine šio žodžio prasme pūstels ugnies Europos ir Šiaurės Amerikos arenoms.
