Kažkas su manimi ne taip

 

Ukrainiečių rašytojo Andrijaus Liubkos (g. 1987) pernai išleista esė knyga „Kažkas su manimi ne taip“ – tai nuotykių ir nuotaikų, tikrų istorijų ir autobiografinės fikcijos knyga, universalus patarėjas ir kelionių maršrutų atlasas. Absurdiški, bet pamokantys, kartais melancholiški, bet dažniau juokingi trumpučiai pasakojimai.

Lietuviškai yra išleistas Liubkos romanas „Karbidas“ (2021), skelbta ištrauka iš romano „MUR: mažasis ukrainietiškas romanas“ („Š. A.“, 2021.II.26; vert. D. Rinkevičienė).

 

 

Gelbėkitės, kas galit

 

Po teisybei, ketinau padirbėti. Na, kaip padirbėti: lėktuvas iki Niujorko skrenda pakaktinai, kad spėtum sriūbtelėti nemokamo viskio, pavalgyti, nusnūsti minutėlę, o tada, atvožęs kompiuterį, vis dėlto imtis darbo. Tik šįsyk nepavyko dėl dviejų priežasčių.

Visų pirma, lėktuvas priklausė prancūzų skrydžių bendrovei, o šie pakilus kaip aperityvą siūlo šampano. Tad kai nešina buteliu prie manęs priėjo stiuardesė, aš dėl įgimto takto ir ką tik akimirksniu atsivėrusios latentinės frankofilijos neįstengiau pasakyti jai „ne“. Po penkiolikos minučių ji vėl perėjo salonu, maloniai siūlydama pakartoti. Pirmoji taurė manąją frankofiliją apčiuopiamai sustiprino, todėl su džiaugsmu priėmiau jos pasiūlymą.

O po dviejų šampano taurių žmogus išsyk pradeda prisiminti liaudies išmintį, pirmučiausia apie darbą, kuris nėra vilkas. Galiausiai kur tas vilkas galėtų nuo manęs pasprukti tokiame aukštyje? Taigi įsijungiau klasikinę muziką salono kompiuteryje ir nekantriai laukiau pietų. Prie maisto siūlė baltojo ir raudonojo vyno, konjako, taip pat sulčių ir vandens, pastarieji, tiesą sakant, net ant žemės man nekėlė ypatingo susidomėjimo. Nėręs stačia galva į šį gurmanišką šėlsmą, apie darbą nė nebegalvojau.

Apie jį man priminė kaimynai, sėdintys gretimais. Pasimėgavę puota, jie staiga parodė nepaprastą norą bendrauti, o vienintelė potenciali pasiekiama auka, deja, buvau aš. Kadangi iš pažiūros jie seniai perkopę aštuntą dešimtį, išsisukti nepavyko: o kas, jei šitai paskutinė jų proga pabendrauti? Miela sutuoktinių pora buvo kilusi iš Libano ir panėšėjo į Rytų karalius, pamiršusius atiduoti dovanas Mesijui. Ant jų buvo tiek aukso, kad šmėkštelėjo mintis: šiedu gabena visą savo Artimųjų Rytų tėvynės aukso rezervą.

Gardžiuodamiesi gurkšnojome konjaką ir mėgavomės pokalbiu. Išsiaiškinusi, iš kur esu, ponia pasidomėjo religija Ukrainoje. Nesileisdamas į smulkmenas apie patriarchatus ir bažnyčių įvairovę, atsakiau aptakiai: esą krikščionys. Tada ji pasiteiravo, ar žinau, kuo vardu Dievas. Ji taip įdėmiai žvelgė man į akis, kad akimoju viską supratau. Sutrikęs ieškojau atsitraukimo kelių, o jaukus lėktuvas tuosyk virto narvu, iš kurio nėra galimybės pabėgti.

– Jehova, jis vardu Jehova, – pergalingai pasakė ji.

Sutikau, mat ką dar galėjau padaryti? Žinia, kitas klausimas buvo apie mano tikėjimo tvirtumą.

– Kaip sakoma, krentančiame lėktuve ateistų nėra, – nedrąsiai sumurmėjau. – Bet mūsų lėktuvas dar nekrenta, tai ir mano tikėjimas nėra dabar itin tvirtas.

Pora nerimastingai susižvalgė, tarytum pranešdami vienas kitam: šičia mūsų laukia galybė darbo. Kaip jau veikiausiai supratote, jų darbas tapo manojo kliuviniu – o tai antra ir paskutinė priežastis, kodėl pražiopsojau dedlainą.

– Ar pageidautumėte būti išganytas? – dalykiškai pasidomėjo ponas, siurbčiodamas antrą porciją konjako.

„Kaip galima mėgti alkoholį ir būti Jehovos liudytoju?“ – sukosi man galvoje. O kad jau mano kaimynai nepasižymėjo diplomatija, tai ir aš nusprendžiau klausinėti be užuolankų.

– O kodėl manote, kad Jehovos liudytojams negalima gerti? Juk Jehova sukūrė viską: ir mus, ir pasaulį, ir konjaką. Jei pasirinktumėte išganymą, gautumėte amžinąjį gyvenimą, kupiną malonumų, kuriuos mums dovanoja Kūrėjas. Gerk, kiek tinkamas, džiaukis ir šlovink Jehovą, štai ir viskas, – agitavo mane senukas.

Mintyse konstatavau, kad ši religija, bent jau libanietiškoji jos interpretacija, nėra be pagrindo. Tačiau balsu tariau:

– Nesu tikras, kad tai bus rojus: jau po antros dienos „gerk į valias“ man atšoktų noras ne tik šlovinti Kūrėją, bet ir gyventi.

– Tai išlavinimo ir įpročio reikalas, – pasakė ponia ir nusikvatojo.

Šiedu net ėmė man patikti. Bet ligi tol, kol iš krepšio išnėrė angliškasis žurnalo „Pabuskite“ variantas, dėl kurio mane išsyk apėmė miegas.

Taigi griebiausi geresnės taktikos: ėmiau žiovauti, užuot atsakęs, linkčiojau galva, o tam tikru momentu atsiprašęs mažumą atlošiau kėdės atlošą ir užsimerkiau. Gana greit iš tiesų nugarmėjau miegan, sapnavau, kad po mirties visi žmonės atsiduria bare. Dievas, besišypsantis barmenas, paskelbia, kad šiandien gėrimai įstaigos sąskaita. Gatvėje, ties įėjimu į barą, lankytojų tyko Jehovos liudytojai, nešini žurnalais, todėl išeiti iš ten visai nesinori.

Atsisveikindama Niujorko oro uoste, ponia įteikė man krūvelę žurnalų ir paprašė skleisti Gerąją Naujieną tarp draugų.

– Išsigelbėti gali kiekvienas – taip jiems ir perduok, – ji padrąsinamai paplekšnojo man per petį.

Perduodu.

 

Kaip aš buvau Liubka Derešu

 

Kuo tik nebuvau: ir kivirčų literatūrinėse svetainėse priežastimi (kas čia – Andrijus ar Liubka?!), ir panašus į Gogolį, ir „nesantuokiniu Andruchovyčiaus sūnumi“, bet kartą gyvenimas man iš tiesų iškrėtė pokštą – dvi su puse valandos teko pabūti Liubka Derešu¹.

Šitai nutiko vienoje kaimyninėje šalyje – buvau pakviestas į literatūros festivalį. Kalbama apie 2013 metus, tada buvau trijų poezijos knygų ir apsakymų rinkinio „Kileris“ autorius (kodėl šitai svarbu pabrėžti, suprasite šiek tiek vėliau). Taigi, atvykau į literatūros festivalį. Pirmą dieną dalyvavau kažkokioje aktualioje diskusijoje (kaip jos ten paprastai vadinamos? „Žodis – ar gali jis pakeisti pasaulį?“ – tebūnie taip), o kitą dieną turėjau laisvą, mat mano poetinis pasirodymas buvo suplanuotas tik trečią dieną. Po diskusijos prie manęs priėjo pusamžių sutuoktinių pora – paaiškėjo, kad jiedu atstovauja vietos ukrainiečių diasporai ir norėtų mane pasikviesti į svečius pietų. Esą tai bus nepaprasta garbė, jie ta proga subursią siaurą ratą gerų draugų, tad gali būti gan nemenka puota. Nežinau, koks kipšas mane peštelėjo, bet sutikau.

Jau kitą dieną svetingasis ponas ukrainietis, spinduliuojantis laime, atvažiavo manęs į viešbutį. Dar pagalvojau: kokius stebuklus daro poezija, kaip gera būti poetu! Po dvidešimties minučių mudu jau buvome jų nedidelėje, bet puošnioje dviaukštėje viloje miesto pakraštyje. Prieangyje mane pasitiko dešimties žmonių būrys, jie paeiliui prisistatinėjo, o aš savo ruožtu akimirksniu užmiršdavau jų vardus. Jie atrodė laimingi, nuotaikos būta pakilios. Mane pakvietė į erdvią svetainę su langais iki grindų. Stalas atrodė karališkai. „Kaip gera būti poetu“, – darsyk šmėstelėjo galvoje. Susėdome – visi dvylika, tarsi per Paskutinę vakarienę. Tada dar nesuvokiau, kad tai blogas ženklas.

Jau sakydamas pirmąjį tostą šeimininkas negailėjo man pagyrų, pirmiausia pabrėždamas stebuklą, kad toks jaunas žmogus geba rašyti tokius gilius romanus. „Juk, – niekaip negalėjo liautis, – šis vaikinas, sėdintis priešais mus, pirmąjį romaną parašė šešiolikos, ir tai išsyk tapo patrankos šūviu. Akimirksniu užgriuvo populiarumas ir kritikų susižavėjimas! Ir nuo tuosyk jis rašo po romaną kasmet, ir visi jie tampa bestseleriais, ir visi verčiami į visas pasaulio kalbas, jis – tikras jaunimo dievukas ir žmogus, kurį vyresnieji laiko pavyzdžiu kitiems. Didžiuojuosi, kad esama tokių ukrainiečių ir kad šitas žmogus dabar sėdi prie mūsų stalo. Į sveikatą! Geriame į brangaus, ne – į brangiausio – svečio sveikatą!“

Tada ir suvokiau, kodėl šeimininkas visą laiką kreipėsi į mane „Liubkai“ arba „Liubko“. Ankstėliau neatkreipiau dėmesio, mat šitaip esu vadinamas nuo mokyklos laikų. O tąkart tapo aišku – gaspadorius yra įsitikinęs, kad užu jo stalo sėdi Liubka Derešas. Suvokęs šį siaubingą faktą užsiverčiau taurelę tarsi paskutinį sykį gyvenime.

– O aš kažkur skaičiau, kad jūs išvis nevartojate alkoholio, tik pieną ir natūralias sultis, – vienas šeimininko bičiulių palinko man prie ausies.

– Visa tai viešieji ryšiai, įvaizdžio dalis, – atsakiau, lyg vaikščiočiau basomis per įkaitusius akmenis. – Blaivas žmogus nesugeba parašyti romano. O ir kam jam šitai?

Svečias pritariamai linktelėjo ir nepuolė virškinti gautos informacijos. O aš sukau galvą, kaip išsisukti. Pasakyti, kad nesu Liubka Derešas, atrodė neįmanoma. Pirma, nenorėjau nuvilti ar net nuliūdinti svečių. Antra, buvo truputį baisu – galiu gaut į sprandą, o ne šiaip būti išvytas lauk. Trečia, vaišių būta tokių, kad net Marija Matios² dvi valandas galėtų apsimesti Liubomiru Derešu. Praslinkus valandėlei, kai po kelių taurelių įtampa atslūgo, įsidrąsinau ir pasakiau tostą:

– Rašyti romanus – man tarsi kvėpuoti. Tiesiog matau naują pasaulį, smulkiai jį įsivaizduoju, jis gyvena manyje, o tada belieka aprašyti. Po teisybei, savo pirmąjį romaną parašiau ne šešiolikos, o dvylikos, tiesiog niekam nenorėjau jo rodyti. Romanas – tai kaip sapnas, kurį susapnavai. Iš sąmonės miglos išnyra personažai ir įvykiai, užgimsta siužetinės kolizijos ir peripetijos, prasideda naujas gyvenimas. Juk pasakojimas turi būti gyvas, tikras. Tik tada šios knygos gali suburti tokius nuostabius žmones, kokie šiandien susirinko prie šito stalo. Geriu už jus! Ačiū jums, mano naujieji brangieji draugai!

Po dviejų valandų atėjo metas išgerti, kad kelelis nedulkėtų, ir iš lėto judėti – dar turėjau patekti į ekskursiją po miestą, kurią dalyviams suorganizavo festivalis. Niekas nenorėjo atsisveikinti. Jautėmės it viena didelė šeima. Rašytojas ir jo skaitytojai. Romanistas ir jo talento gerbėjai. Išlydimas vietoj suvenyrų buvau apdovanotas pilnu krepšiu vietinio alkoholio ir delikatesų. Man palinkėjo įkvėpimo rašant būsimus romanus.

Taksi, vežančiame mane atgalios, į viešbutį, pagalvojau, kad poetu būti gerai, bet romanistu – vis dėlto geriau. Po dvejų metų išleidau savo pirmą romaną „Karbidas“…

 

Kaip aš perskaičiau „Ulisą“

 

„Pažvelkit, anava eina tas, kuris perskaitė jį visą!“ – veikiausiai maždaug taip apie mane šnekėtų gatvėse. Juk nuo šiolei priklausau nedideliam žmonių, įvaldžiusių vieną didžiausių XX a. modernistinės literatūros šedevrų – legendinį airių rašytojo Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“, – klubui.

Kitados, prieš maždaug penkiolika metų, esu pradėjęs šį romaną skaityti (dar ir rusų kalba), tačiau greitai pasidaviau ir perskaičiau tik paskutinį skyrių, ir tai tik dėl to, kad universiteto dėstytojas entuziastingai kalbėjo apie tą skyrių, kukliai jį pavadindamas „erotišku“. Galbūt tai buvo geresnis sprendimas, nes dabar suprantu, kad „Ulisas“ reikalauja daug labiau apgalvoto, brandaus skaitymo.

Dideliam mano džiaugsmui, šis romanas dabar yra išverstas ir į ukrainiečių kalbą. Prieš keletą metų „Ulisą“ išleido Županskio leidykla. Tekstą išvertė Oleksandras Terechas (deja, jis mirė, taip ir nespėjęs užbaigti darbo ir pamatyti išleisto romano) ir Oleksandras Makrovolskis. Iškart pabrėšiu, kad „Ulisas“ ukrainietiškai skamba įstabiai, vertėjai puikiai pasidarbavo. Leidinyje pateikiama išsami ir aktuali pratarmė, o knygos pabaigoje yra skaitytojui padedančios informacinės medžiagos.

O dabar – apie patį skaitymą. Jei ne karantinas, tai prieš dvejus metus nusipirktas „Ulisas“ lig šiolei dulkėtų lentynoje laukdamas savosios eilės. Aš baugščiai žvilgčiojau į šią knygą, visą laiką manydamas, kad jai reikia ypatingos progos, dingsties visiškai pasinerti į tekstą. Izoliacijos režimas tapo tinkamu metu perskaityti mažne 750 romano puslapių. Skaitydamas sugaišau dvi savaites. Bet romanas nebuvo paprastas, nors vienądien pavyko įveikti kone šimtą puslapių. Atidėjęs visus reikalus, skaitydavau nuo ryto iki pusryčių, tada sąžiningai skirdavau kelias valandas popiet, o vakare su juo užmigdavau (jis skatina gilų miegą). Kartais imdavau manyti, kad tai „Ulisas“ skaito mane, o ne priešingai.

„Ulisas“ – tai lyg „Juodas kvadratas“ tapyboje: daugybė žmonių laiko šį tekstą neįveikiamu kliedesiu, o literatūros gurmanai vadina iškiliausiu šedevru. Renkuosi nesikliauti niekieno nuomone, apsiėmiau susidaryti savą įspūdį, o tai ir buvo pagrindinė mano motyvacija. Ir turiu pripažinti, kad pastabos apie „Uliso“ neįveikiamumą yra gerokai perdėtos; tai iš tiesų didi proza, o modernistiniai triukai ir eksperimentai yra ne kliuvinys, o šio teksto razinos. Nepaisant visų pretenzijų, romano kompozicija itin darni: įvykiai klostosi Dubline nuo 1904 m. birželio 16 d. ryto iki gilios nakties.

Dieną trunkantis pagrindinio veikėjo keliavimas per miestą yra tarsi kelionė per Egėjo jūrą, kurioje jo laukia nuostabūs vaizdai, tykantys pavojai, girtaujanti ir dainas traukianti laivo įgula, nepalieka geidulingos mintys, o visame šiame chaose staiga iškyla gyvenimo didybė, sužimba miriadai minčių ir išnyksta prisiminimai. Bet svarbiausia – kaip mums tai pasakojama. „Ulisas“ – tai žodžių darybos siautėjimas, atsitiktinumų šokis, tekstas, kuriame sąmonės srautas kaitaliojasi su telegrafiniais trumpiniais, o gatvės triukšmas staiga įsiveržia į minčių srautą, veidų koliažas baigiasi veidrodyje, popieriaus šiugždesys redakcijoje aidi laidotuvių raudoje – viešnamyje ištrinamos ribos tarp tikrovės ir haliucinacijų, o paslėpti siužetiniai rimai veda į niekur, naudojami kilniausiam tikslui – dėl pramogos.

Rasi, neverta šio romano skaityti skrupulingai sekant siužetą ir gilinantis į absoliučiai visas užuominas, aliuzijas ir žaidimus; atvirkščiai – kad išsigelbėtum, reikia tiesiog plaukti pasroviui, srovė pati išneš skaitytoją į paskutinius puslapius. Jei egzistuotų diktofonas, įrašantis mūsų tos dienos mintis, bet sykiu išsaugantis įraše visą triukšmą ir aplinkinių balsus, – tai ir būtų mūsų asmeninis „Ulisas“, romanas apie pasąmonės labirintą, besiveržiantį ištrūkti į sąmonę.

Joyce’o stiliumi šį romaną aprašyčiau taip: iš pradžių skaitai įdėmiai dukart perskaitydamas pastraipas galvoji dieve tai genialu linksma kodėl anksčiau neskaičiau joyce’as gyveno vienu laiku su semenka³ jau metas pasistiprinti kas čia dar skambina na nieko sau vertėjas šaunuolis kaip išvis tai galima suprasti originalo kalba eini sau gatve įdomu kada baigsis karantinas būtų jėga gauti vizą ir nusidanginti į dubliną galbūt jei autorius rašydamas gėrė tai ir aš galiu skaityti girtas greičiau ši knyga pasibaigtų oho kaip gražu čia įdomiausias skyrius gašlus erotomanas nagi kiek tokia citata surinks feisbuke patiktukų neprošal būtų pasižiūrėti ekranizacijas jau šešiašimtasis puslapis ryt įveiksiu pagaliau paskui dar atsiliepimą rašyti o ne šitas skyrius dar geresnis vis dėlto reikia perskaityti odisėją senas airis girtuoklis separatistas turiu jo paminklo trieste nuotrauką molė tikra kūtvėla na gerai labanakt.

Žodžiu, „Ulisas“ – tai neabejotinas šedevras. Tik vargu ar norėsiu jį perskaityti dar kartą per artimiausius dešimt-mečius.

 

Vogti trešnes

 

Ne paslaptis, kad žmogaus būdą labiausiai gadina trys dalykai: pinigai, valdžia ir šlovė. Bet esama ir ketvirtojo, simpatiškus žmones paverčiančio piktais siaubūnais, – tai trešnės. Na, rimtai, nejau pažįstate bent vieną adekvatų trešnių medžio savininką?

Kitaip tariant, žmogus, apskritai paėmus, gali būti ir malonus, ir mandagus, ir dosnus, ir svetingas, bet vos ant medžio pradeda sirpti trešnės – jis praranda ramybę ir miegą, ant praeivių staugia tarsi vilkas, ruošia niuksus išbadėjusiems vaikigaliams, nenueina nuo lango ir yra viskuo nepatenkintas.

Dievaži, trešnės turi tam tikros mistikos, mat jei minėtume kitus medžius: slyvas, kriaušes, obelis ar net abrikosus, tai šių šeimininkai paprastai yra ramūs ir nedreba dėl kelių vaisių.

Žodžiu, jei savo sodyboje sodinčiau medį, tai tikrai ne trešnę. Kodėl kasmet dviem savaitėms turėčiau virsti bepročiu, kurio vieninteliu svarbiu reikalu tampa medžio sergėjimas nuo nepasotinamų vagišių?

O kalbant atvirai, nesodinčiau jo dėl to, kad savos trešnės man nepatinka. Antai augo šalia prosenelio trobos trešnė – aukšta, kupli it ąžuolas, o uogas vedė stambias kaip pupos, sultingas ir saldžias kaip medus. Bet aš toms trešnėms buvau abejingas. Na, kaip abejingas – kartkartėmis palesdavau, bet be entuziazmo. O kad ropščiausi į medį ir skinčiau jas į skreitą – tokio dalyko apskritai neatsimenu.

Arba nusiperku, būna, kilogramą trešnių turguje – sakytum, ir atrinktos, ir šviežios, ir nekirmėlėtos, o užsidegimo ir apetito kaip nėra – taip nėra. Guli sau šaldytuve tol, kol prisirpsta laikas jas išmesti. Kažin kokios jos prėskos…

Kitas daiktas – kai trešnių prisivagi. Kokios jos tada skanios, kokios saldžios… Mmm, dangiškas malonumas!

Vaikystėje buvau sugalvojęs net kelis skirtingus būdus, kaip nulasioti kaimynų medžius. Pirmiausia reikėdavo nukreipti šeimininko ar šeimininkės dėmesį, todėl mano draugai sukeldavo sąmyšį kitame kiemo gale. Kol suklaidinti savininkai bėgdavo triukšmo link, aš sliuogdavau į medį. Laiko būdavo ne per daugiausia, tad tekdavo nulaužyti žemiausiai esančias šakas ir su laimikiu nešti kudašių visu greičiu.

Arba kitaip: susirandi ilgą lazdą, prie jos vielute pritvirtini kokį kabliuką, tada palei tvorą prisiartini prie medžio, savo įrankiu užkabini viršutinę šaką ir tyliai, kad nė lapelis nesušlamėtų, prisitrauki prie savęs ir apskabai.

Prasčiausias būdas, žinoma, pačiam ropštis medin. Nedaug tokių nepatikimų medžių kaip trešnė. Jos kamienas storas ir tvirtas, bet uogomis aplipusios šakos – plonos ir trapios. Kiek sykiu man yra tekę dribti iš trešnės apibrozdintam ir vaitojančiam!

Skaitydamas šitai, kas nors pasakys, kad vogti trešnes mėgstu labiau, nei jas valgyti. Ir veikiausiai bus teisus: juk vaisiai nuo svetimo medžio paskaninti adrenalinu – saldžiausiu vaikui prieskoniu.

Gėda sakyt, bet niekada nebandžiau prasimanyti kaimyno trešnių legaliai. Nė sykio į galvą neatėjo mintis užeiti pas kaimyną ir išsiderėti galimybę pusvalandį pasėdėti jo medyje, kad prisprogčiau lig valios ir nieko neerzinčiau. Ką jau kalbėti apie tai, kad nešmėstelėjo ir mintis pasiūlyti kaimynui natūrinius mainus: esą aš pririnksiu jam kibirą trešnių, bet ir savęs nenuskriausiu. Ne, man tai neįdomu.

Todėl, kad man patiko su šutve draugelių rengti antskrydžius į kaimyno medį: atlekiam tarsi skėriai, nusidraskom trešnes, ir tiek mus tematė. Paskui kur nors už kampo atsisėsti ant akmens, atgauti kvapą po gaudynių, šypsotis iš pasitenkinimo ir kimšti burnon uogas, kad net smakru varvėtų raudonos lipnios sultys.

Tada surengti varžybas tarp kazokėlių, kas toliau nuspjaus kauliuką.

Arba nuspriegs jį dviem pirštais.

Didvyriai!

 

Ir jam už tai nieko nebus

 

Ne paslaptis, kad blogiausi vairuotojai vairuoja „Mercedes-Benz Sprinter“. Įgimtas šišas, padaugintas iš naudoto vokiško autobusiuko galingumo, duoda neįtikėtinų rezultatų. Tokie ryžtasi lenkti pavojingiausiose vietose: kalnų serpantinuose, ant tiltų ar prieš pervažas. Kai iš pažiūros normalus žmogus sėda prie šitokio vairo, jį užvaldo greičio, skubos ir paniekinamo (nes vairuotojo sėdynė yra aukštai) žvilgsnio į visus aplinkinius demonas.

Tąkart „Sprinterio“ vairuotojas vijosi greitosios pagalbos automobilį. Iš šalies šitai atrodė įstabiai ir priminė atitinkamo filmo filmavimą: vaikydama į pašales kitus automobilius, lekia balta mašina su raudonu kryžiumi, o ją vejasi didesnis ir senesnis, bet taip pat baltas autobusiukas. Rodės, tuoj driokstelės šūviai – ir Bruce’as Willisas, peršokęs nuo vieno stogo ant kito, išgelbės žmoniją nuo eilinės katastrofos.

Maždaug taip šią situaciją matė mano keleivis, jaunas čekas, atsidūręs ant galinės mano blablakaro⁴ sėdynės. Jo emocijos liejosi per kraštus, ir jis labai krimtosi, kad nespėjo telefonu nufilmuoti tos trumputės scenos. Turėtų kuo pasigirti grįžęs į savo Brno: „Žiūrėkit, kas tuose Laukiniuose Rytuose dedasi! Ten verta vykti, nes pigu, o egzotiški nuotykiai tyko kiekviename žingsnyje!“

Bet labiausiai jį nustebino mano apatija. Nulis reakcijos į tokį neįtikėtiną įvykį! Mėginau jam paaiškinti, kad, kaip ir kiti vairuotojai, tiesiog pasitraukiau į kelkraštį ir praleidau greitukę, besiskinančią kelią su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu. Bet čeką domino kitkas: kodėl greitąją vijosi kitas automobilis? Jo garbanotoje galvoje niekaip nesiklijavo, kad tatai būta visai ne gaudynių: tiesiog „Sprinterio“ vairuotojas prisikabino prie greitosios, kad aplenktų ilgą kamštį kelyje.

Vieną akimirką net ėmiau teisinti tą vairuotoją. Gal greitojoje vežamas jo artimasis, todėl jis lydi iki ligoninės, nori būti kartu, kad turėtų galimybę laiku padėti. Arba jis ką nors veža į traukinį ar lėktuvą ir dėl greitosios gali negaišti laiko nesibaigiančioje spūstyje. Galiausiai juridiniu požiūriu tas vairuotojas veikiausiai nenusižengė, juk jis netrukdė greitukei, o tik važiavo paskui.

„Ir jam už tai nieko nebus?“ – šokiruotas čekas nervino mane savo klausimais daug labiau nei tas asilas „Sprinteryje“. Mat šis buvo tiesiog apsukresnis – pasinaudojo kitų vairuotojų padorumu ir paklusnumu įstatymams, pasinaudojo tais, kurie žaibiškai užleido kelią greitajai pagalbai. Tačiau jaunasis čekas nedidelį įprastą įvykį iškėlė į moralinės dilemos lygį ir skyrė klausimą ne tiek man, kiek visai mūsų visuomenei: kaip jūs galite taip gyventi?!

Kitą kelionės dalį praleidome kalbėdamiesi apie „normalumus“ ir BVP. Nes jaunuolis iš Brno studijuoja ekonomiką ir aistringai apie ją kalba. Pavyzdžiui, apie tai, kad jei vairuotojai tankiai matys, kaip kas nors juos lenkia paskui greitąją, tai liausis jai užleidinėję kelią. Kad praleisti greitukę – tai „normalu“ ir liudija apie pasitikėjimą, mat vairuotojai tiki, kad elgiasi teisingai, ir niekas kitas jų padorumu nepasinaudos. Kad laisvoje visuomenėje būtent padorumas yra ekonominio pakilimo pagrindas. Juk kai pasitikiu kitais, tai perku jų prekes ir paslaugas, investuoju į jų verslą, suteikiu kreditus, drauge pradedu naujus projektus. Todėl kaip tik nuo pasitikėjimo ir saugumo jausmo prasideda realus ekonominis augimas. Jis traukia ne vien vidinius, bet ir išorinius investuotojus.

Nežinau, ar tas čekas buvo teisus, o tas „Sprinterio“ vairuotojas buvo blogas žmogus. Noriu tik pabrėžti, kad čekas klydo, mat mane lygiai taip pat pribloškė tos gaudynės. Stebėjausi tuo, kad iš kelių dešimčių vairuotojų, lėtai šliaužiančių kamštyje, tik vienas pasirodė esąs sukčius. Nors jam už tai ir nieko nebus. Bet tik vienas iš maždaug keturių dešimčių – ko ne priežastis optimizmui?

Karpatų auksas

 

Podraug su klestėjimu į Karpatų kaimus prasiskverbia ir atsinaujinimo demonas. Sukaupę pinigų, šeimininkai skuba atlikti „euroremontą“ – vietoj autentiškumo, medžio ir savo paprastumu gražių daiktų atsiranda plastikinis šlamštas.

Kasmet į Karpatų regioną atvyksta vis daugiau turistų, ir pamažu depresyvus kalnų užkampis atgyja. Vieni renka ir pardavinėja grybus ir mėlynes, kiti prekiauja suvenyrais, treti verčiasi kaip vedliai aukštikalnių maršrutais. Uždarbiaujantys užsienyje siunčia zlotų, eurų ir kronų, už kuriuos statomos sodybos, viešbučiai, krautuvės ir užeigos. Versliausi siūlo pramogų turistams ištisus metus, ne tik žiemą ir vasarą: žvejybą upeliuose, vaistažolių rinkimą arbatai, keliones keturračiais, dažasvydį, stovyklas didmiesčių vaikams, folkloro festivalius ir kita. Krymo praradimas tik sustiprino ir pagreitino turistinį Karpatų pakilimą. Nūnai net tolimiausiuose huculų kaimuose gausu žmonių, o ties Čornohoros kalnagūbriu, tarp Hoverlos ir Pip Ivano, susidaro spūstys. Deja, kartu su masinio turizmo plėtra Karpatai pamažu praranda pirminį veidą.

Bene prieš trejetą metų Rachive susidūriau su tuo pirmą kartą. Prieš kopdami į Pip Ivaną, apsistojome suremontuotame Rachivo viešbutyje miesto centre. Nuo restorano „Roof“ terasos ant viešbučio stogo atsivėrė nepaprasta Karpatų panorama. Priėjusiai padavėjai pasakiau, kad man nereikia meniu, nes jau seniai išsirinkau – noriu banošo su brinza ir virtinių su mėlynėmis.

– Dovanokite, tokių neturime, – atsakė ponia ir vis dėlto padavė man meniu.

Ten išties nebuvo banošo, brinzos, grybų ir mėlynių, nebuvo net upėtakio. Jau neminint Karpatų arbatos – siūlė tik „Greenfield“ ir „Lipton“. Be medaus, žinoma. Tačiau senas huculiškas vaisius citrina į meniu įtrauktas. Ten buvo ir sušių, ir mėsainių su gruzdintomis bulvytėmis, ir „Buffalo“ sparnelių. Ir, be abejo, landžioji pica. Nustebęs paklausinėjau padavėjos apie valgiaraštį.

– Suprantate, jūs kartą per metus atvažiuojate ir pageidaujate ko nors autentiško, o vietiniai neis į restoraną, kad suvalgytų banošo ar mėlynių, jie ir namuose jų turi. Jiems reikia ko nors egzotiško. Ir kad būtų galima nufotografuoti, pasigirti prieš kitus, – teisinosi ji.

Liežuvis nesivertė priekaištauti. Ūkininkai pagaliau užsidirba šiokio tokio pinigo, atsiranda darbo vietų, o po begalinio skurdo atsiveria verslo perspektyvos. Ir kiekvienas nori savaip išleisti sunkiai uždirbtus banknotus.

Vietoj medinių tvorų ir žiogrių išdygsta akmeninės ir kaldintos. Spalvotų trinkelių takas pakeičia dešimtmečius tryptą keliuką. Senieji langai tampa pirmosiomis aukomis – medinių trobesių gyventojai į pasaulį dabar žvelgia pro plastikinius dvigubo stiklo paketus (ir net čia beskonybės demonas įkalba pirkti baltus, o ne rudus rėmus). Ant senųjų graikų katalikų bažnyčių, kurios po Sąjungos žlugimo taip ir nebuvo grąžintos seniesiems savininkams, užsodina svogūniškus stačiatikių kupolus su žvaigždutėmis.

Kėdės pakelės užkandinėse – plastikinės arba pagamintos kokių nors populiarių ar masinės gamybos prekių ženklų, bet ne vietinių. Druskinės ant stalų – ir tos nebe medinės, o stiklinės kiniškos, prabangiai atrodančios. Apie muziką apskritai patylėsiu. Apkaltus lamperijomis ir dailylentėmis priestatus tegu apibūdina tas, kas sugebės parinkti cenzūrinių žodžių.

Turtingesni siūlo turistams geresnes sąlygas. Baldus iš „Ikea“, itališką santechniką, prašmatnius indus ir firmines pagalves, kurios niekam niekada nesukels alergijos. Avių vilnos pledai – tik dekoratyviniai. Senas rankų darbo kilimas ant sienos – specialiai asmenukėms.

Išvarginti nepritekliaus ir skurdo, naujieji Karpatų verslininkai skuba atsikratyti visko, kas sena, ir apsirūpinti nauju. Pirmenybė teikiama blizgučiams ir spalvoms, ypač populiari aukso spalva – pasiturėjimo ir išorinio blizgesio simbolis. Užuolaidos – auksinės, čiaupas – paauksuotas, linoleumas švyti auksu. Šitoks kambarys ir kvepia ypatingai – svajone. Kiniška svajone.

Smagu, kad pagaliau pildosi materialinės kalnėnų svajonės. Apmaudu, kad jos tokios atgrasios.

 

Iš: Андрій Любка. Щось зі мною не так. Meridian Czernowitz, 2022

Vertė Donata Rinkevičienė