Dvi replikos

Įvyko pirmieji Meno kritikos apdovanojimai. Sausį, primenu, įvyko pirmieji Nacionaliniai literatūros apdovanojimai – pamažu visi įkrutame į tą formatą, hidra daugina galvas. Šiaip jau buvo visai įdomu, kad ir ilgokai užtruko – visi kalbėtojai buvo pasiruošę, kalbėjo ir nuoširdžiai, ir netuščiai. Patiko, kad apdovanoti jaunesnės kartos autoriai, ne senieji autoritetai. Paskatinimas (solidus piniginis prizas – 900 eurų), man rodos, suveiks. Kad renginio vedėjui Domui Raibiui nepatinka VLKK ir Donelaitis, kaip ir aišku. Bet kad kai kurių laureačių kalbos logika labai jau šlubuoja (ir tai – švelniai tariant), nepastebėti neįmanoma. Todėl sujungti meno ir literatūros apdovanojimų jokiomis formomis turbūt niekada nepavyks – net šiame renginyje jautėsi heito. (Nepamenu nė vieno renginio, kuriame literatai stumtų ant menotyrininkų; vadinasi, nuoskaudos turbūt vienakryptės.) Menotyros patriarcho Alfonso Andriuškevičiaus pavardė nuskambėjo kelis kartus; ir vis dėlto jis yra kalbai itin reiklus filologas. Kas dar spėjo pabūti jo mokine (-iu), išsiskiria raštingumu.

Premijas gavo net dvi autorės, spausdinusios savo tekstus „Šatėnuose“: Jelena Šalaj ir Aurelija Maknytė. Labai įstrigo Monikos Krikštopaitytės frazė: šiandien kritika yra ir bi-, ir trans-. Meno kritikas dažnai yra ir rašytojas, ir menininkas, ir akademikas. Nagi tikrai – vien jau pristatant komisijos narius ar nominantus, piktybiškai kartojosi žodis „rašytojas“. Ar tik nebus tai heito kalbos sistemai ir literatūros kanonams priežastis?..

●

Filmo „Paradas“ kadras

Tačiau tokie kameriniai apdovanojimai, žinoma, man daug jaukesni už pompastišką „Sidabrinę gervę“. Tik tiek, kad sėkmingai artėjama link Holivudo pretenzijų į blizgesį. Išraiškos formos vis labiau darosi masinės, o jau lyčių stereotipai… Tikriausiai prisimenate, kad dėl nominacijų kilo šaršalas – analogija su Metų knygos rinkimais. Suprantama, jeigu lopai batus, esi fanatiškai įtikėjęs, kad niekas kitas to už tave tiesiog negali daryti geriau. Su vertinimais daugmaž sutinku, visos komisijos išmintingesnės už pažemintuosius ir nuskriaustuosius. „Per arti“ triumfavo vertai, Titas Laucius („Paradas“) puikus scenaristas, apie aktorius ne ką nusimanau, bet apgraibom jaučiu, kad Rasos Samuolytės Nacionalinė vėluoja.

„Auksinę gervę“ gavęs Juozas Budraitis patarė jauniems žmonėms, kurie renkasi aktorystę, turėti atsarginį variantą – jis ir pats būtų galėjęs dirbti prokuroru (cha, jų trūksta!). Bet nedirbo. Deja, geriausieji intuityviai neturi atsarginių išėjimų. Maksimalus nesaugumas juos traukia kaip ugnis drugelius.