Vasara jau čia

 

María Gainza. Regos nervas. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alexandra Bondarev. V.: Rara, 2022. 161 p.

Modernistinis pasakojimas, labai koncentruotas, taupus. Poliklinikoje pamatyta Rothko reprodukcija įterpia net dvi pastraipas iš kito laiko ir erdvės. Tapybos sąveikavimu kiek primena Donnos Tart „Dagilį“, tik daug mažiau realizmo. Grožinė literatūra taip pat virtusi intertekstu: „Nepažįstu nė vieno žmogaus, kada nors norėjusio tapti rašytoju ir neskyrusio bent kelių eilučių jūrai. Man labiausiai įstrigusios – dėl kažkokios mistinės priežasties visos parašytos moterų. Marguerite Duras: „Nuo tada, kai atvykau prie jūros, nebežinau nieko“; Marina Cvetajeva: „Nemyliu jūros – jūra be kontrapunkto“; Sylvia Plath: „Jis traukia jūrą kaip sunkus nusikaltėlis.“

 

Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius. Romanas. V.: Tyto alba, 2023. 203 p.

Ačiū Dievui, kad egzistuoja rašymo blokai – antraip daugelis rašytojų leistų inertiškas ir net grafomaniškas knygas. Skaitai ir jauti, kad metaforos, stilius negalėjo būti „padirbti“ per dvejus ar trejus metus. Knyga itin sociali, ji nejučia komunikuoja su tuo, kas ne taip jau seniai parašyta netoliese: protagonistės pokalbiai su mama primena dialogus su senele Amigorena iš Undinės Radzevičiūtės „Žuvų ir drakonų“. Yra ir Giedros Radvilavičiūtės intertekstas – psichiatras ardo savo megztinio rankovę, klausydamasis pacientės. Nemeilė imperinei rusų kultūrai išreikšta beveik tokiu pat intensyvumu kaip ir Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorėje“. Tik tiek, kad „Baltieji prieš juoduosius“ niekada nesulauks jokios panašios rinkodaros Lietuvoje ir visiškai neparuošta eksportui į užsienį.

 

Lietuvos menininkės: vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Sudarytoja Agnė Narušytė. Tekstų autorės: Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė. V.: Kitos knygos, 2022. 440 p.

Dėl knygos jau kilo šioks toks skandalėlis: vienoms menininkėms nepatiko, kad jos atskirtos nuo vyrų, kitoms – kad neįtrauktos. Feisbuke madinga retoriškai piktintis: tad kelinta feminizmo banga čia pas mus dabar Lietuvoje? Bet tokia retorika demonstruoja tik privilegijuotą išmanymą, ne įsitraukimą. Vis dėlto perskaičiau susidomėjusi: man asmeniškai naudingiau, kad tokia knyga yra, negu kad jos nebūtų. Atradimu tapo Černė Percikovičiūtė (1911–1942) ir jos paveikslas „Žydė korporantė“ (knygoje nėra, bet radau internete). Įdomybių radau ir straipsniuose apie šiuolaikines menininkes, man tarsi ir žinomas.

 

Saulius Šaltenis. Akis į akį: Klaipėda 1923. Kinematografinė istorija. V.: Vaga, 2023. 175 p.

Epigrafas, dėl kurio turinys iš karto tampa aiškus: „Vieno vyro meilė moteriai gali pakeisti valstybės likimą.“ O atvirkščiai nebūna?.. Ne, femme fatale raudonais bateliais yra geibi, kai reikia išreikšti bejėgystę ir globos poreikį (kinematografiškai žaviai sukniumba), bet moka pamosikuoti peiliu, jeigu kabinėjasi blogasis veikėjas (suprantama, ne lietuvis). Priešingai negu daugelis prozininkų (verčiau sakyti – trokštančiųjų jais būti), Saulius Šaltenis geba įdomiai pasakoti ir komponuoti; jo sakinys nėra alogiškais asociacijų ryšiais paremta marmalynė. Kokybiška beletristika, nors kinematografinis aspektas man per ryškus. Kiek priminė Bernardo Gailiaus „Kraujo kvapą“. Progiškumas irgi erzina – atvarte įspausta 1923/100. Tačiau simpatiškas retro šriftas viršelyje, primenantis senąją „Populiariosios bibliotekos“ knygų seriją.

 

Kalmenas Zingmanas. Ant sraigtinių laiptų. Romanas. Iš jidiš k. vertė Goda Volbikaitė. V.: Hubris, 2023. 121 p.

Tarpukario romanas, parašytas jidiš kalba ir labai gerai paaiškinantis, kaip tuo metu jautėsi žydai. Vaizduojamas žydų pogromas Lietuvoje dar Pirmojo pasaulinio karo metais (autobiografiškas Kalmenui Zingmanui). Visgi pagrindinė veikėja – emancipuota moteris Nechomė. Kultūrinis fonas – ne tik tradicinės žydų šventės, bet ir visas kairuoliškumo spektras, judėjimų specifika. Gal skaitytojams jis taps aiškesnis antisemitizmo kontekste.

 

Dalia Leinartė. Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje. V.: Aukso žuvys, 2022. 295 p.

Nepanašu į Tomo Vaisetos ar Norberto Černiausko beletristiką, todėl skaityti nuobodžiau, bet yra ir šmaikščių epizodų. Pavyzdžiui, jei tarpukariu sutuokė Juozas Tumas ir yra išlikęs dokumentas su jo parašu – tai labai svarus įrodymas ištuokos byloje, svaresnis už visus kitus. Vyrai nevengdavo apkaltinti žmonų „kurvavimu“, toji leksika išlikusi dokumentuose. Kurioziškos turto (tiksliau, daiktų, net rūbų, basučių ir kosmetikos) dalybos. Ankstyvuoju sovietmečiu santuoka galėjo būti anuliuojama, jeigu nuotaka neduoda žadėtos pasogos dalies – paršelio. Gausūs faktai atskleidžia tikslų šeimos gyvenimo sovietmečiu pjūvį. Ištekėdavo labai jaunos, prigimdydavo vaikų, šiuos augindavo kiti, nes pačioms trukdydavo studijuoti. Propaganda siūlydavo internatines mokyklas, juk komunizme viskas, net vaikai, turi būti bendra (skyrių apie internatus perskaičiau itin asmeniškai). Dėl sutuoktinių smurto tekdavo skirtis. Tai taip liūdina, perskaitai ir galvoji, koks inertiškas yra žmogaus gyvenimas – paklūstama absurdiškiausiems valdžios ar Bažnyčios imperatyvams.

 

 

Unė Kaunaitė. 2084. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 279 p.

Su studijų drauge kalbėjome, kad visi dabar rašo distopijas. Ji tik atsiduso: „Verčiau rašytų utopijas…“ Pritariu. Sumanymas tarsi turėtų virsti George’o Orwello intertekstu, bet trūksta panoraminio žvilgsnio ar bent sukeistintos kalbos (ne pavienių išgalvotų terminų, bet pačios meninės kalbos). Įdomu, kad įtraukiami pandemijos atgarsiai. Kaip filosofinė problema nagrinėjama savižudybė, bet ji ne tiek analizuojama, kiek (nuviliančiai) sentimentalizuojama. Šiek tiek primena Sauliaus Stomos romaną „Skylė, dėžė ir Meilės kalnas“, šiek tiek – Jaroslavo Melniko distopijas.

 

Marius Marcinkevičius. Superbobutės 2: didžioji apgaulė. K.: Misteris Pinkmanas, 2022. 220 p.

„Metuose“ skaičiau Gintarės Adomaitytės atsiliepimą apie pirmąją dalį – kaip nejautriai knyga vaizduoja senatvę. Gintarė teisi, bet pateisinu ir autorių – tikslinė auditorija nepasižymi jautrumu, tarpusavyje bendrauja kaip tik tokiais stereotipais –
spėju, tokiu būdu socializuojasi. Dukra nusivylė, neradusi simpatiškiausio pirmosios dalies personažo – silkės; bet jai labai greitai juokingos tapo ir matrioškos, ir Leninas, ir visa kita Rusijos trolinimo atributika. Turiu apie tai nuomonę, bet jos nesakysiu.

 

Kārlis Vērdiņš. Vidaus tvarkos taisyklės. Sudarė Audrius Musteikis. Iš latvių k. vertė Erika Drungytė, Laimantas Jonušys, Audrius Musteikis, Artūras Valionis, Arvydas Valionis. V.: Asociacija „Slinktys“, 2022. 172 p.

Spalį „Šiaurės Atėnuose“ spausdinome Audriaus Musteikio pokalbį su Kārliu Vērdiņiu: tada labai susidomėjau, daug kas, ką jis sakė, atrodė labai aktualu. Poeziją priėmiau ne iš karto, bet palaipsniui įvertinau. Kelis tekstus perskaičiau dukrai. Tikriausiai nesuprato, bet man suprasti, skaitant balsu, tapo lengviau. Smagiausias eilėraštis – „Mano tėvai“, su smagia gėjiška potekste: „mūsų abiejų tėvai galiūnai / didžiąsias problemas išsprendžia su huskvarna / mažąsias paprastu pjūklu įveikia // mūsų tėvai racionalizatoriai / grietinėlę suplaka grąžtu / iš faneros surenčia namelį / prilituoja patys vištos kojelę [...] pažiūrėję ilgą indų filmą / jie atsileido diržus / ir sukūrė mus“ (vertė Audrius Musteikis, p. 131).

Marina Abramović. Eiti kiaurai sienas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Kitos knygos, 2018. 421 p.

Nuo pat pirmųjų puslapių neįmanoma nepastebėti nuoskaudų tėvams (psichoanalizės pėdsakai matosi knygoje „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“). Abramović nėra mano herojė, sunkiai suprantu jos priklausomybę nuo komunistinėje Jugoslavijoje privilegijuotos motinos, santykius su vyrais, polinkį į ezoterinius kraštutinumus. Kodėl neturime savo Abramović? Todėl, kad buvo geležinė uždanga, niekas negalėjo keliauti. Užtat jau turime „Auksinių liūtų“ už meninį bendradarbiavimą.

 

Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 173 p.

Regis, daugelį esukų girdėjau per „Mažąją studiją“ ar skaičiau „Metuose“, bet, kartu sudėjus, jie vis vien turbūt yra labiau proza negu esė. Gal dėl vaizdingumo, savotiško kalbos pakilumo, kaimynų ir prašalaičių virsmo charakteringais personažais. Nemažai apie savo tekstus autorė yra paaiškinusi katalikiškose laidose: bent jau knygą ėmiau į rankas įgavusi šiokias tokias išankstines nuostatas (pozityvias, bet su abejone dėl teologinės sistemos). Priimi faktą, kad rašoma gyvenant tvirtame religiniame pasaulėvaizdyje: jis logiškai ir emociškai pagrindžiamas, bet įtikina ne visus. Gal dėl to silpniausios knygos vietos atrodo tos, kur mėginama švelniai moralizuoti (kad ir iš gerų paskatų).

 

Tove Ditlevsen. Kopenhagos trilogija. Iš danų k. vertė Aurelija Bivainytė. V.: Tyto alba, 2022. 367 p.

Pasirodo, ši knyga, nors parašyta septintojo dešimtmečio pabaigoje, tik neseniai atrasta kaip įdomybė ir išpopuliarėjo pasaulyje (gal dėl priklausomybės ir skandinaviško feminizmo temos). Patys danai autorę ne itin vertino, daugmaž kaip mes vertiname, tarkime, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Vaizduojamas tarpukaris, daniškas socializmas, nelabai kuo nuo mūsų besiskiriantys šeimos papročiai – tik tiek, kad visa tai vyksta kur kas labiau industrinėje urbanistinėje visuomenėje. Moters rašytojos emancipacija dar ne itin sąmoninga, labiau primena skendimo judesius, siekiant išgyventi. Pasakojimas apie narkomaniją tikroviškas, tik menkai psichologizuotas – kodėl taip daroma.

 

Poezijos pavasaris 2023. Sudarė Kornelijus Platelis, svečių kūrybą atrinko Indrė Valantinaitė, CD sudarė Mindaugas Nastaravičius. V.: Rašytojų klubas, 2023. 384 p.

Kiekvienąkart skaitau godžiai – lyg bet kurį naują literatūrinį žurnalą. Nežinau, kokius kriterijus taikė Kornelijus, veikiausiai leido atsiųsti jau publikuotus tekstus; bet nustebau, tarp jų radusi ir tokių, kurie buvo atsiųsti mums ir laukė eilėje, kol parengsime spaudai. Dėmesio, pradedantieji ir nepatyrusieji: jums reikia žinoti apie tekstų publikavimo etiką. Jeigu tekstas jau skelbtas (knygoje, internete, kultūrinėje spaudoje), antroji publikacija kultūriniame leidinyje neturi prasmės, todėl taip įprastai nedaroma, o jei daroma – laikoma nesąžiningumu. Taip pat tie patys eilėraščiai nesiunčiami į visas iš eilės redakcijas, o tik į vieną – jei toji patvirtina, kad nespausdins, galima siųsti kitur ir laukti atsakymo iš ten. Šiaip gana kvailai atrodo ir atvejai, kai autorius rengia knygą, bet prieš tai nusprendžia pasipublikuoti ir išsiuntinėja redakcijoms skirtingus eilėraščius iš rankraščio. Savaitgalį imi vartyti kultūrinę spaudą ir pamatai, kad to paties autoriaus eilėraščiai – ir ten, ir ten, ir ten. Ne visada kuo platesnės teritorijos pasižymėjimas lemia sėkmę – veikiau atvirkščiai. Nekokia nuomonė apie autorių nevalingai susiformuoja: dažniausiai mažiau yra daugiau. Almanache patiko Simono Bernoto eilėraščiai, įdomus Alinos Borzenkaitės balsas. Giedriaus Alkausko kitokumo irgi neįmanoma nepastebėti. Zitą Mažeikaitę ir anksčiau mylėjau. Iš svečių ne bet kaip (išsiskiria iš kitų) atrodo estė Doris Kareva (vertė Agnė Bernotaitė) ir škotas Stephenas Wattsas (vertė Kornelijus Platelis).