Trumpam grįžus

 

Pirmas dalykas, kurį pajunti, yra šaltis. Kai dingsta vaizdas, atvėsta beveik iškart. Jausmas, tarsi nertumeisi iš odos. Kūnas nuo galvos iki kojų aplipęs gličia, iš neaišku ko padaryta želė, kuri jau nebėra dalis tavęs. Kažkodėl visos žarnos atsijungia tik po to – šitai visada užklumpa nepasiruošus ir priverčia susiraukti. Kurį laiką negali pajudėti, turi laukti, kol bent dalis želė nuliurlės į kažkokią talpyklą, kur ją lyg išvalys, lyg paruoš naujam naudojimui. Tiksliai apie šitą procesą nieko nežinojau ir labai nenorėjau gilintis. Kažkas šiame procese yra giliai atgrasaus.

Įkvepiu oro. Degėsių kvapą ir kartumą burnoje pajuntu tuo pat metu. Girdžiu, kaip įsijungia kondicionierius ir jo ūžimas palengva permuša tą šleikštų gurgėjimą. Pasukioju sustingusį kaklą ir apsidairau po patalpą. Klaustrofobiškai mažai vietos. Nepasakyčiau, kad jos daug reikėtų, bet labiau primena vietą, kurioje uždaro, nei tą, kurią išnuomoja. Vienas langas, kėdė, stalas, lova, kelios dėžės ir spintelės, dušas, veidrodis ir – kažkodėl – lova, kurioje niekad nemiegojau. Viską dengia storas dulkių sluoksnis, suteikiantis viskam tokios keistos ramybės pojūtį. Mirtinos ramybės. Vadinti namais neapsiverčia liežuvis, bet gal dėl to, kad senokai jo nejudinau.

Gurgėjimas pagaliau nutyla, vadinasi, galima lįsti iš šito lavonmaišio. Rankos ir kojos sustingusios, klauso sunkiai. Sako, kad užtenka išeiti kartą per savaitę norint išvengti galūnių apmirimo, bet abejoju, kad tai tiesa. Tiesa, pats paskutinį kartą išėjęs buvau lygiai prieš dvidešimt dienų – dar viena ir būčiau buvęs išmestas priverstiniam pasivaikščiojimui. Taip jau yra nutikę. Vis dėlto anksčiau reikėdavo atsijungti kasdien mažiausiai valandai. Dabar galima tempti beveik mėnesį. Vis dėlto progresas.

Galiausiai išsivadavęs iš savo antrosios odos dedu koją ant dulkių kilimo ir nerangiai einu prie veidrodžio po savęs palikdamas šlapius pėdų atspaudus. Kaskart nustembu save pamatęs – čia tikrai mano kūnas? Susiraukšlėjęs, raudonomis dėmėmis išmuštas beveik beformis mėsos maišas, nuo kurio varva gleivės. Atrodau kaip naujagimis. O gal tiesiog apgailėtinai. Noriu į dušą.

Vėsus vanduo visada verčia pasijusti geriau. Norėtųsi šiek tiek taip pabūti, bet vanduo bėga lygiai 7 minutes – dabar tokia norma. Pripratau nusiprausti kaip įmanoma greičiau, kad likusį laiką galėčiau tiesiog pastovėti po tekančiu vandeniu ir negalvoti apie nieką, kol išsijungs. Kažkada, dabar jau labai seniai, buvau prie jūros. Tiksliai neatsimenu jokių detalių, išskyrus tą jausmą, kai visu kūnu pasineri į šaltą sūrų vandenį. Ne tas pats, tikrai ne, bet bent primena.

Tebevarvėdamas einu į kampą, kuris lyg ir atlieka virtuvės funkciją, – viena spintelė ir keli plastikiniai buteliukai jame. Juodi, neskaitant etiketės per visą aukštį, su visa eile sudėtinių dalių ir vartojimo instrukcija, kuri, mano galva, gana paprasta: atkimšti, stengtis išgerti kuo greičiau ir per daug negalvoti apie skonį. Šįkart paragauju, lyg kažko tikėdamasis, – nieko naujo, skonis kaip vėmalų, koks ir visada. Šitas skystis turėtų būti pritaikytas specialiai man, pagal tikslius apskaičiavimus, ko reikia šitam nudėvėtam kūnui ir persotintoms smegenims. Skonį galėjo apskaičiuoti ir geresnį, bet be jo turbūt nenueičiau ir pusės kelio į vieną pusę, todėl per daug nesiskundžiu.

Einu prie lango, kurio dabar nedengia žaliuzės, nors žiūrėti nelabai yra į ką. Didžiąją vaizdo dalį užima kitas namas – lygiai toks pat kaip ir šitas. Jis taip arti, kad, atrodo, jei žmogus priešais atidarytų langą, galėtume paspausti vienas kitam ranką. Bet visur, kiek matau, aklinai užtrauktos žaliuzės – tokios pat balsvos spalvos kaip ir pastatas. Iš viršaus šitas rajonas turbūt atrodo kaip milžiniškų medinių kaladėlių labirintas.

Kadangi daugiau nėra į ką žiūrėti, o nuo dangaus ryškumo skauda akis, paeiliui nužiūriu visus langų kvadratus. Kaip viskas gali būti taip vienoda? Jau ruošiuosi suktis, bet tolimiausiame kampe žvilgsnis už kažko užkimba. Pats kampinis langas, kurį vos įžiūriu, kažkoks kitoks. Jame kažkokia forma, kurios ten lyg ir neturėtų būti. Kažkas… rožinis? Kaip gėlė ar balerina. Prisimerkęs bandau įsižiūrėti, bet per toli. Keista. Čia niekas niekad nepuošia langų – nėra prasmės. Čia niekas iš tikrųjų negyvena. Pasidarė įdomu, bet negaliu vėluoti, todėl nusprendžiu, kad pažiūrėsiu iš lauko.

Pastaruoju metu vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių vis dar reikia išeiti, yra vizitai pas gydytoją. Jie būna lygiai kas tris mėnesius ir likus dvylikai valandų akių lygyje atsiranda įkyri raudona lentelė, atgal skaičiuojanti laiką. Kai ji pasiekia nulį, atjungia automatiškai, tiesiog išmeta, kad ir ką tuo metu veiktum. Kartais iš skrydžio, kartais iš… iš bet kur. Vėl nepastebėjau, kaip lyg niekur nieko praėjo trys mėnesiai, susimąstau imdamas nuo lovos trejų metų senumo džinsus ir išblukusius marškinėlius su grupe, kurios paskutinis narys mirė gal prieš dešimtmetį. Lygiai tą patį rengiausi praėjusį kartą, bet koks skirtumas, niekam nerūpi.

Prieš išeidamas pasižiūriu į aparatą, iš kurio šiandien galiausiai išlindau. Apskritas masyvus laikiklis dabar guli palei žemę, o balkšvos spalvos, hm, įmautė kabo tuščia ir beformė. Kaskart pagalvoju, kad ji man primena kažką kita, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl vengiu išeiti. Lėtai mirksinčios žalios lemputės rodo, kad su sistema viskas gerai ir ji pasiruošusi priimti atgal, vos tik grįšiu. Keistas jausmas eiti į lauką. Atpratau būti Čia.

Leidžiantis laiptais mano žingsniai aidi mirtinoj tyloj. Matau į šonus besišakojančias eiles visiškai vienodų durų, tik su skirtingais skaičiais, kaip viešbutyje. Žinau, kad už jų visų yra žmonės, todėl stengiuosi kelti kuo mažiau garso. Jeigu kuris staiga išeitų pro duris, turbūt nusiridenčiau laiptais. Bet tai labai mažai tikėtina. Visi dabar Ten.

Tokie paprasti pavadinimai prilipo nuo pačių pradžių – Čia ir Ten. Nors esama skirtingų gamintojų, modelių, serverių ir versijų, kurios net ne visos sujungtos, yra tik vienas būdas tam nusakyti: Ten arba Čia. Ten yra toks pat kaip Čia, tik… labiau. Tik geriau, įtikinamiau ir… labiau. Nemoku paaiškinti – kartą pabuvęs iškart supranti, kad viskas dabar Ten. Čia neliko beveik nieko. Daugelį atėjus laikui tenka paprasčiausiai išmesti – kaip mane. Kaip ir aš, niekas turbūt savo noru ir negrįžtų. Kita vertus, grįžti Čia vis mažiau prasmės. Ten tiesiog geriau.

Išėjus į lauką pirmiausia pasitinka vos pakeliamas karštis. Degėsių kvapas ir pelenų skonis dabar jau erzina nosį ir gerklę. Degti čia nėra kam, tiesiog visas oras toks. Visas šitas rajonas toks pat – vienas kelias ir namas palei namą iš abiejų pusių iki pat horizonto. Apie medžius ar dar ką nors negali būti nė kalbos. Ši vieta skirta tokiems kaip aš, kuriems tiesiog reikia kažkur laikyti kūną, tad galima apsieiti ir be pagražinimų. O ir pasiklysti neįmanoma: eidamas į dešinę pateksi į kliniką, pasukęs į kairę prieisi stotį, jeigu turi, kur važiuoti. Aš neturiu nuo pat atsikraustymo.

Besukdamas link klinikos staiga pamačiau atsidarančias duris name priešais. Keista. Nėkart anksčiau pakeliui nebuvau sutikęs kito žmogaus. Taip ir likau sustingęs pakelta koja, kai tarpduryje pasirodė mergina, kuri, atrodo, nustebo ne mažiau nei aš. Kurį laiką taip ir žiūrėjom vienas į kitą nepratardami nė žodžio. Galvojau, ar nereikėtų pasisveikinti, bet galiausiai ji nusisuko ir ėmė eiti – aišku, kad kaip tik ta kryptimi, kur reikėjo ir man. Neliko nieko kito, kaip sekti. Pasistengiau išlaikyti atstumą.

Nesuprantu, kodėl staiga pradėjau taip jaudintis. Nieko čia tokio. Abu einam į kliniką, sutapo laikas, nieko ypatingo. Bet po tokios pertraukos matyti kitą žmogų buvo taip neįprasta, kad negalėjau atitraukti akių nuo jos nugaros. Juodi, gana trumpi plaukai, lengva, bet truputį nerangi eisena, džinsai, marškinėliai ir sportbačiai – visai kaip mano, tik stilingesni ir naujesni. Gal reikia ką nors pasakyti? Pasisveikinti? Pašaukti? Pašvilpti? Žiauriai karšta, kodėl staiga taip muša prakaitas?

Man taip besvarstant ji staiga sustoja ir atsisuka. Kurį laiką iš inercijos einu toliau, nežinodamas, ką daryti, kol galiausiai prieinu prie jos ir sustoju priešais. Ji žiūri tiesiai į mane. Aš žiūriu į ją. Aplink jokio garso. Nei vėjo, nei paukščių, nei balsų. Tik dusinantis karštis ir spengianti tyla. Ir mes. Kaip gali būti taip tylu?

– Labas, – galiausiai išspaudžiu pro gumulą gerklėj.

– Panašu, kad mums ten pat, – absoliučiai teisingai pastebėjo ji vietoj pasisveikinimo.

– Panašu, – patvirtinu. – Čia daugiau nelabai yra kur eiti, – pridedu akivaizdžiausią dalyką, kokį įstengiu sugalvoti.

– Mm, – tokio įvertinimo sulaukia mano pastaba. Apsvarstau penkiolika skirtingų variantų pokalbiui pratęsti, bet nė vieno neišsirenku.

– Aš Eva, – galiausiai pasako ji.

Prisistatyti – apie šitą, aišku, nepagalvojau.

– Adas, – beliko atsakyti man. – Nemačiau tavęs anksčiau, – kažkodėl pridėjau, nors nepasakyčiau, kad būčiau matęs nors vieną žmogų, išskyrus gydytoją ar jo asistentę.

– Ne taip seniai atsikrausčiau ir retai išeinu, – pabandė nusišypsoti ji, bet lyg kažkaip liūdnai.

– Mm, – dabar numykiau aš, nesugalvojęs nieko geresnio.

– Mums reiktų eiti, – pasakė ji nusisukdama.

Dabar ėjom šalia vienas kito. Po poros nerangių, į pokalbį rištis nelabai norinčių sakinių galiausiai radom bendrą temą – gyvenimas prieš atsikraustant čia. Pasirodo, ji čia perpus trumpiau nei aš – maždaug pusantrų metų. Prieš tai gyveno kitam mieste, dviejų kambarių bute, prižiūrėjo gyvūnus, bet pritrūko pinigų ir viskas atsibodo, todėl nusprendė atsikraustyti čia. Aš tegalėjau pasakyti, kad dirbau korporacijoje, biure, kuris nelabai kažkuo skyrėsi nuo aplinkos čia – vienodi kvadratėliai ir kompiuterių sistemos juose, be jokių pagražinimų ar vaizduotės, kuri net ir gamina vieną iš dalių agregato, kuriame visi leidžiam dienas. Bet jai buvo pažįstama grupė ant mano marškinėlių, o tai buvo įdomiau, ir pokalbis kažkaip prasidėjo.

Kelią įveikėm nepastebimai ir po keleto vienodų namų eilių atsidūrėm prie pastato, kuris iš aplinkos išsiskyrė tik tuo, kad buvo baltas. Prieš užeidama ji atsisuko į mane ir paklausė, ar palauksiu jos prieš einant atgal. Pažadėjau palaukti ir ji nuėjo koridorium į dešinę. Man neliko nieko kito, kaip tik eiti į priešingą pusę. Vadinamoji klinika yra nedidelis pastatas, kurio išorė ir vidus balti, tik viduje daugiau metalinių detalių. Kvapą viduje galima nusakyti tik taip, kad užuodęs iškart supranti patalpą esant sterilią. Prie stalo manęs jau laukė moteris, kurią žinojau esant gydytojo asistentę. Ji paragino vilktis marškinėlius, paėmė kažką panašaus į šalmą, iš kurio kyšojo keliolika čiuptuvus primenančių laidų su elektrodais, ir nieko nelaukusi ėmė šiuos prie manęs lipdyti. Grįžusi prie kompiuterio ji paspaudė mygtuką ir maždaug minutę žiūrėjo kažkur į tolį, kol ekrane keitėsi skaičiai ir kreivės. Didžioji dalis kreivių buvo žalios, keletas oranžinių, viena kita, regis, raudona, bet ji jomis nė kiek nesidomėjo. Turbūt šią procedūrą ji atlieka keliasdešimt kartų per dieną, o analizuoti atvejus ne jos darbas. Pasigirdus signalui, ji priėjo prie manęs, greit viską atjungė ir parodė į duris koridoriaus gale. Pasibeldžiau.

– Prašom, – pasakė žemas balsas už jų.

Man atsisėdus baltu chalatu vilkintis gydytojas į mane net nepažiūrėjo. Buvo susitelkęs į kompiuterio ekraną, kuris apie mane turbūt galėjo pasakyti daug daugiau nei aš.

– Bėgot iki čia? – paklausė jis.

– Ne?.. – ne iš karto supratau.

– Pulsas aukštas, spaudimas pakilęs, bet ėjot lyg ne taip toli, – toliau su ekranu kalbėjosi gydytojas.

– Pakeliui kai ką sutikau, atėjom kartu, – galiausiai radau paaiškinimą.

Tai išgirdęs jis pirmąkart pakėlė akis ir pažiūrėjo į mane su lengvu susidomėjimu. Nežinojau, ką dar pridėti, tai tiesiog spoksojau į jį. Galiausiai jo veide atsirado šypsenėlė, bet jos reikšmė man liko neaiški.

– Supratau, – tepasakė ir grįžo prie duomenų ekrane. – Neatrodo, kad vitaminai, kuriuos skyriau, būtų labai padėję. Geriat juos? – galiausiai vėl paklausė ekrano.

– Kai tenka. Nėra labai skanūs, – pasakiau tiesą.

– Mm, – šįkart pasakė daktaras. – Pridėsiu kitų, kai anie pasibaigs, sudėtį atnaujins automatiškai. Bet…

Gydytojas užsižiūrėjo į kažką ekrane, kas jam turbūt kažką sakė, bet ko jis neskubėjo pasakyti man.

– Bet man ne viskas čia patinka. Parašysiu siuntimą į centrą. Ten ištirs tiksliau. Bus už dviejų savaičių, praneš, kaip ir dėl šio apsilankymo. Kol kas tiek, – pasakė vėl atsisukdamas ir su ta pačia keista šypsenėle.

Padėkojau, nors nebuvau tikras už ką. Nelabai norėjau važiuoti į centrą, bet kol kas apie tai galvoti nenorėjau. Pro stiklines duris pamačiau, kad lauke manęs jau laukia Eva. Ji buvo atsirėmusi į sieną ir, lygiai kaip ir asistentė, žiūrėjo į niekur. Kita vertus, tiesiog nebuvo į ką: absoliučiai vienodi pastatai neturėjo nieko, kas galėtų patraukti dėmesį. Pamatyti vabzdį šitam fone turbūt būtų panašu į stebuklą.

– Viskas gerai? – paklausė ji išgirdusi mane išeinant.

– Nieko naujo, – truputį pamelavau. Bet gal dabar neverta kalbėti apie būsimą kelionę, nors dėl nieko į centrą paprastai lyg ir nesiunčia.

– Palydėsi? – su šypsena paklausė ji.

– Mielai, – sutikau. – Kad nepasiklystum, – pridėjau ir abu pradėjom kažkaip truputį idiotiškai šypsotis.

Toliau kalbėjomės apie ankstesnį gyvenimą, kurį buvau gerokai primiršęs. Apie Ten ji nėkart neužsiminė, todėl ir neklausiau. Tai buvo keista, vis galvojau, ar galėjom būti susitikę, bet Ten žmonės neatpažįstami. Dažnai neatskirsi jų nuo dirbtinio intelekto programų, bet, atvirai pasakius, tai ne taip ir svarbu. Keista, kad viskas gali atrodyti taip tikroviška, nors nebūtinai yra taip jau detalu. Užtenka matyti, girdėti, užuosti ir jausti, ir gali patikėti beveik bet kuo. Įtikinama, tik ne taip įdomu, kaip iš pradžių pasirodo. Naujumas irgi greit išgaruoja. Bet vis tiek norisi grįžti. Smegenys pripranta labai greit. Labai. Ir jokio skausmo, jokio diskomforto, jokio pavojaus, jokios baimės – kol grįžti. Tada prisimeni. Kaip tik todėl ir nesinori. Ilgainiui pradedi tikėtis, kad gal greit ateis toks laikas, kai nebereikės.

Vėl nepastebėjau, kaip visą kelią kalbėdami grįžom atgal ir sustojom prie durų.

Turėjau paklausti.

– Tai ar norėsi susitikti… turiu omeny, Ten?

Nuskambėjo kažkaip nejaukiai, o jos veidas iškart apsiniaukė. Atrodė, kad ji žiūri į mane labai jau atidžiai ir rimtai. Beveik dramatiškai.

– Ne, – galiausiai pasakė. – Bet galim susitikti Čia. Rytoj vakare. Ką manai?

Vėl pajutau, koks tvankus ir karštas šitas oras. Pradėjau galvoti, ką reikės veikti, bet sustabdžiau save – atrodo, pačiu laiku. Vietoj atsakymo tiesiog linktelėjau prakaituoti vėl pradėjusią galvą, bet, atrodo, jai to užteko. Nieko daugiau nepasakiusi ji apsisuko ir dingo už durų. Kurį laiką taip pastovėjęs nuėjau ir aš.

Atidaręs duris pirmiausia pamačiau tą aparatą, į kurį grįžęs paprastai šoku nieko nelaukęs. Bet šįkart dvejojau. Priėjau prie spintelės ir išsitraukiau dar vieną buteliuką, vildamasis, kad su nauju receptu jo skonis kažkiek pasitaisys. Bet kol kas atrodė, kad su laiku jis tik blogėja.

Pirmą kartą per trejus metus nuvaliau dulkių kailį nuo kampe sukrautų dėžių ir jas atidariau. Jose buvo viskas, kas liko iš ankstesnio gyvenimo, kurį tik šiandien prisiminiau. Visa kita seniai pardaviau, kad galėčiau įsikelti į šitą kambarį. Ilgai žiūrinėjau visokius raštelius, atvirukus, suvenyrus ir tokias beveik šiukšles, kurias išsaugojau kaip vienokių ar kitokių įvykių atminimą. Kažkodėl tada norėjau jas pasilikti kaip fizinį vieno ar kito įvykio įrodymą, ypač iš kelionių. Turbūt tai dariau kažką nujausdamas, nes apie daugelį tų įvykių seniai negalvojau.

Kol peržiūrėjau visas dėžes, atėjo vakaras ir staiga pasijutau mirtinai pavargęs. Akys pradėjo lipti, nors, atrodo, nieko neveikiau. Tiesa, seniai tiek laiko nebuvau praleidęs Čia. Staiga prisiminiau ir Evą, dėl kurios ir pradėjau kraustyti tas dėžes – kad būtų apie ką kalbėtis. Ar gali būti, kad ji pasiūlė susitikti tik kitą dieną, nes žinojo apie šitą nuovargį? Dar kartą pažiūrėjau į aparatą ir kurį laiką svarsčiau, bet galiausiai pasukau link lovos.

Atsigulęs pagalvojau, kad visai patogu, nors ir neįprasta. Bet tada supratau, kad liekant Čia žaliuzes reikia užtraukti ranka. Senoviškai. Nenoromis atsikėliau ir dar kartą apžiūrėjau namą priešais. Visi kvadratėliai uždengti, visur tamsu. Visi kiti Ten. Išskyrus vieną langą, tą pačiame kampe. Apie jį buvau visai pamiršęs, bet dabar mačiau aiškiai ir galėjau įžiūrėti formą. Kaip neoninė iškaba lange švietė rožinis flamingas.

 

 

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.