Skambutis

 

Cristianas Crusatas Schretzmeijeris (g. 1983) – ispanų ir olandų kilmės ispaniškai kuriantis rašytojas, vertėjas, dėstytojas. Amsterdamo universitete yra apsigynęs lyginamosios literatūros daktaro disertaciją. Dėsto ispanų kalbą ir literatūrą.

Crusato apsakymų knyga „Trumpa kelionių ir dykumos teorija“ (Breve teoría del viaje y el desierto, 2011) buvo apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Jo esė, vertimai ir straipsniai apie literatūrą publikuoti įvairiuose Ispanijos ir Lotynų Amerikos žurnaluose.

Čia spausdinamas apsakymas Timbre – iš rinkinio „Vienišas sandoris“ (Solitario empeño, 2015).

 

 

Man atvykus į Briuselį, žiniasklaidoje netilo kalbos apie europietiškos svajonės pabaigą. Išaugo nepasitikėjimas, pavyzdžiui, smurtas viešajame transporte, kuris visada įsiplieksdavo, kai vienas keleivis pareikalaudavo, kad kitas pritildytų muziką savo MP3 grotuve ar mobiliajame telefone. Vieną dieną, grįždamas iš nuomojamos studijos Ikselio rajone apžiūros, pamačiau dvi gaujas iš daugiau nei trijų dešimčių jaunuolių, ant biržos pastato laiptų besisvaidančias „Jupiler“ alaus buteliais. Jie įgarmėjo į traškučių kioską ir ten, siaurame majonezo, šviežių daržovių ir frikadelių limbe, praliejo kraują. Butų, kuriuos apžiūrinėjau, savininkai vis uždavinėdavo kvailiausių klausimų; vienas senukas net klausinėjo apie mano seksualinio gyvenimo dažnumą ir (šmaikštaudamas) ar merginos, kurias parsivesdavau namo, „galvotos, taip sakant, diskretiškos“. Metų metus kaip koks komiksų kalinys priklausiau nuo šykščių nuomotojų ir išpūstų nuomos kainų. Laimei, per vakarienę, į kurią buvau pakviestas, susipažinau su Elina. Švedė. Po susibūrimo palydėjau ją namo. Nors šeimininkas mus pasodino šalia, nes abu buvome vertėjai, susibičiuliavome tik dėl stipraus abejingumo kitiems. Elina vertė kandidato į Nobelio premiją, egiptiečių ar turkų poeto, ankstyvąją kūrybą; kreipiausi į ją „jūs“, nors nebuvau tikras, ar ji jau perkopė keturiasdešimt. Ji man pasakė, kad planuoja kuriam laikui persikelti į Artimuosius Rytus, todėl pasiūlė man apsigyventi jos bute, kol bus išvykusi. „Tai, kas įvyko tarp mūsų, – pasakė ji man kitą dieną, kai aš siekiau savo batų, o ji užsimetė chalatą, bet viena krūtis liko apnuoginta, – žinoma, nesuteikia teisės mane tujinti.“ Belgija buvo gana chaotiška ir nevaldoma šalis.

Mainais už tai turėjau rūpintis kate – Elina man perdavė veterinaro nurodymus – ir sąskaitomis už elektrą bei vandenį. Taip pat sutikau apmokėti valymo išlaidas, o tai reiškė, kad reikės mokėti už du filipinietės Teresitos apsilankymus per mėnesį. „Ji neturi leidimo gyventi šalyje. Nenoriu atimti iš jos vieno iš nedaugelio darbų. Ji labai maloni ir labai katalikiška, – pasakė Elina, ir jos akys išsiplėtė, tarsi ši mintis jai būtų nesuvokiama, – ir viską, ką uždirba, siunčia savo šeimai į… Manilą, – ar tai Filipinų sostinė? Ji turi raktus nuo namų.“

Atsidėjęs vertimo darbui sugebėdavau išvengti Teresitos, ji ateidavo valyti maždaug trečią ar ketvirtą popiet. Kažkodėl dėl to jaučiausi nejaukiai, tarsi duodamas išmaldą elgetai ir stengdamasis nežiūrėti į jo žaizdas. Anksčiau niekada nesamdydavau namų tvarkytojos, tiesiog mano finansinė padėtis to neleido. Palikdavau kelis banknotus ant virtuvės stalo ir išeidavau pasivaikščioti, pasižiūrėti „Ancienne Belgique“ programos ar iki viešosios bibliotekos, kur už užsienio poezijos skyriaus grupelė olandų pardavinėjo falsifikuotą kokainą.

Kartkartėmis gaudavau iš Elinos elektroninį laišką, ji teiraudavosi apie katę. Gyvūnas gerai maitinosi ir visą laiką miegojo, bet vis tiek išliko man abejingas. Informavau ją apie jos vardu gaunamus laiškus iš Briuselio savivaldybės, kuriuos, jai leidus, atplėšdavau. Nors buvome pasirašę sutartį (man reikėjo adreso profesinei veiklai; taip sužinojau Elinos amžių – iš jos paso fotokopijos, jai buvo trisdešimt devyneri, dešimčia metų vyresnė už mane), savivaldybė norėjo patikrinti, ar name tikrai gyvena sutartį sudarę žmonės.

„Kol kas jų neįsileisk“, – griežtai paliepė Elina kitame elektroniniame laiške.

(Ji nusprendė mane tujinti.)

„Man neišeiti į lauką ir visą dieną sėdėt namie?“ – atrašiau jai.

„Butas taip pat yra mano vyro vardu, – paaiškino ji kitame laiške. (Nenustebau.) – Teoriškai jis čia tebegyvena. Jo vardas yra Kesas. Prašau daryti taip, kaip liepiu.“

Neatrašiau. Įsivaizdavau jos vyrą kaip vieną iš kostiumuotųjų, kurie kiekvieną penktadienį kartu su kitais ministerijos įstaigos darbuotojais užpildydavo prašmatnių barų terasas (o sekmadieniais vilkėdamas velvetines kelnes virdavo makaronus. Ji vis dar jį įsimylėjusi, kad ir kur jis būtų).

Žinoma, neužsidariau Elinos bute, bet mane apimdavo nerimas kaskart išgirdus durų skambutį. Nusprendžiau perkelti savo rašomąjį stalą toliau nuo svetainės langų. Tuo metu verčiau XIX a. lenkų autorių, dažniausiai naktimis, nuo dešimtos vakaro iki ketvirtos ryto. Prieš eidamas miegoti išeidavau į vidinį kiemelį ir mano širdis pradėdavo daužytis, stebint, kaip katė laiminga sau vaikšto trečio aukšto balkono turėklu. Stovėdama nepasiekiamoje vietoje, penkių metrų aukštyje, ji įžūliai žvelgdavo į mane.

Tai užsitęsė. Iš pradžių jie skambino į duris vidurdienį. Kitą sykį po kelių dienų skambino popiet, nors nebuvau įsitikinęs, kas skambina: ar tai savivaldybės pareigūnai, ar kas nors iš Elinos pažįstamų, ar – kodėl gi ne – paštininkas. Netrukus pradėjo skambinti į duris kiekvieną rytą tarp aštuntos ir devintos, kai dar gulėdavau lovoje. Elektroniniu laišku pasiskundžiau Elinai; ji pažadėjo susisiekti su savivaldybe. Kol kas nusprendžiau dirbti buto gale esančioje virtuvėje, kurios langai žvelgė į tamsų mūrinį vidinį kiemą.

Vieną dieną, patraukęs kompiuterį į šalį ir ruošdamas pietus, mąsčiau apie lenkų rašytojo keistą polinkį į kuriamų personažų varginančias, nesibaigiančias kopuliacijas. Staiga, valgydamas, išgirdau iš prieškambario sklindantį šiugždesį. Pagalvojau, kad pareigūnai bando išlaužti duris. Susitvardžiau ir porą kartų kostelėjau (kad įsidrąsinčiau?). Žvilgtelėjęs į laiptų viršų, išvydau porą basų kojų ir mažytį moters kūną. Visiškai pamiršau, kokia buvo diena. Ji sustojo prie katės kraiko dėžės ir parodė į mane ta pačia ranka, kurioje laikė porą balerinukių be raištelių. Ėmė juoktis, kita ranka užsidengė burną ir tarė:

– Mano vardas Teresita, – padėjo batelius ant grindų ir ištiesė man ranką. Ji kalbėjo angliškai. – Ar ne juokinga? Taip, mano vardas Teresita.

Pasakiau jai, kas esu. Nekantraudama ji nuėjo į virtuvę ir pradėjo raustis dėžėje, kurios anksčiau nepastebėjau, pilnoje valymo priemonių. Ji neaiškiai nusiviepė ir įsistebeilijo į „Coca-Cola“ laikrodį virš mikrobangų krosnelės. Be penkiolikos dvi. Susidomėjęs sėdomis už stalo stebėjau ją, baigdamas savo sumuštinį su vištiena.

– Penkiolika minučių, – sušnabždėjo ji.

Tada iš rankinės išsitraukė servetėlę, bananą ir pustuštį vandens buteliuką. Stryktelėjo ant kėdės kitoje stalo pusėje. Jos kojos kyburiavo, nesiekdamos žemės.

– Galite pasiimti iš šaldytuvo, ko tik norite, – pasiūliau. – Limonado, alaus, jogurto… Taip pat turiu arbatos, – niekas iš šių žodžių nebuvo tiesa.

Ji nusijuokė purtydama galvą.

– Tiks ir bananas. Mėgstu kiekvieną popietę suvalgyti bananą, – pasakė ji.

Paėmiau iš stalčiaus šakutę ir peilį ir supjausčiau sumuštinio likučius:

– Daug darbo? – paklausiau.

– Daug darbo, mažai darbo… Daug darbo, mažai darbo, – melodingai atsakė ji su šypsena.

Atsistojęs pagriebiau obuolį ir įnikau lupti.

– Gal kitą savaitę grįš Elina, – tariau.

– Meilutė. O, ji tokia miela, ponia Elina… – ji gurkštelėjo ir pažvelgė į katę, kuri sudominta šurmulio ką tik pasirodė virtuvėje.

Gyvūnas išlenkė nugarą ir įnirtingai kratė uodegą, tarsi ką tik į išangę būtų gavęs elektros iškrovą. Tada be jokio įspėjimo pribėgo prie manęs ir šoko į glėbį. Maniau, kad mane puola, bet ji tiesiog liko stovėti ant kelių. Smakru pasirėmė į stalo kraštą. Teresita pabaigė bananą ir ėmė ploti katučių.

– Tai pirmas kartas, – bandžiau paaiškinti. – Iki šiol niekada anksčiau…

– Ar jums patinka katės? – paklausė ji, šluostydamasi juoko ašaras.

– Jos puikiai palaiko draugiją, bet yra labai nepriklausomos, – tuo mano žinios apie šiuos gyvūnus ir baigėsi.

– Ar neprieštaraujate, jei parūkysiu?

Ji prisidegė ir žiūrėjo į mane, o mane apsupo tirštas hašišo dūmų debesis.

– Suktinukė, – tariau jai šypsodamasis.

– Kaip sakote?

– Ar jums patinka katės?

– Ne, ne, ne, – atsakė ji su pasibjaurėjimu. – Jos nešvarios ir šlapinasi visur. – Iliustruodama „visur“ mostu ji išbarstė ant stalo suktinės pelenus.

Ji pašoko nuo kėdės ir pasičiupo „Chouffe“ alaus bokalą, jį panaudojo kaip peleninę. Jos kojos buvo pačios mažiausios, kokias man teko regėti.

– Ar visada valgote vienas? – paklausė.

– Vienas?

– Tik jūs. Arba tik jūs ir katė, arba tik jūs ir jis, – pasakė ji, rodydama į kompiuterį, bet jo neliesdama, tarsi tai būtų sprogstamasis užtaisas.

– Taip.

Ji kyštelėjo liežuvį katei ir nusišypsojo man:

– Negerai valgyti vienam. Tai nesveika.

– Man taip patinka, – atsakiau automatiškai, – man patinka ramybė.

– Bet žmonės, kurie valgo vieni, tampa niūrūs ir šalti, – smarkiai užsitraukusi užgesino suktinę „Chouffe“ bokalo dugne. – Reikia gerbti maistą.

– Kas taip sako? – suklusau aš.

Ji nutilo, o paskui sušuko:

– Lygiai dvi! Imkimės darbo!

Ji įsispyrė į savo balerinukes ir pradėjo lakstyti po visą butą. Virtuvės kriauklėje prisipylė porą kibirų karšto vandens ir dingo vonios kambaryje, o paskui – svetainėje. Pro matinį durų stiklą Teresitos judesiai atrodė nežemiški. Grįžau prie vertimo: lenkų autoriaus kūrinyje užstrigau ties savotišku Svajonių namų aprašymu. Pasienio miestelyje, kurį vasarį sniegas dengia lyg apsiaustas, apsigyvena rusė Natalija, pavarde Golanova. Ji pasamdo kelis vyrus, kad šie sutvarkytų nuomojamą būstą; tai vieninteliai miestelio bedarbiai: invalidai, būrelis suomių, – niekas nežino, iš kur jie atsirado, – ir keli mirštantys nuo plaučių vėžio. Visi kiti gyventojai dienas leidžia kasykloje. Vieną popietę du girti kalnakasiai padeda pakabinti užrašą ant švarios, renovuotos sienos: „Natalijos Golanovos svajonių namai“. Švilpimas, plojimai, nuostaba. Sklinda gandai, kad Natalija turi skardų balsą, išmano mediciną ir gali valdyti orus. Šių gandų užtenka, kad kai kurie kalnakasiai griebtųsi už tarpkojo laukdami neišvengiamo malonumo. Tačiau moterys neįleidžiamos į Natalijos Golanovos svajonių namus (visi kambariai vienviečiai). Užrašas ant durų skelbia, kad lovos yra naujausias mados klyksmas tiesiai iš Sankt Peterburgo, užtikrinantis puikų poilsį. Tai tiesa, raminamai spyruokliuojantys čiužiniai užtikrina nepaprastą poilsį. Nepraėjus nė dviem mėnesiams vyrai kiekvieną sekmadienį susirenka Natalijos Golanovos svajonių namuose. Prie paradinių durų jie dalijasi savo sapnais, kurių dauguma tėra pasakojimai apie lytinį aktą, kurio metu lieknas Natalijos kūnas padeda jiems nuspėti Lenkijos ir Rusijos imperijos likimą pagal naujausias psichofiziologines teorijas.

Prisiminiau, kad sapnavau Eliną, kurios kūno formų negalėjau tiksliai prisiminti. O tai visuomet sukelia nepasitenkinimą.

Tuomet į virtuvę įsiveržė Teresita. Ant kairės rankos ji mūvėjo rožinę guminę pirštinę, todėl putlūs jos pirštai atrodė kaip deformuotos varpos. Pažvelgė į mane kaip į nesveiką vaiką, žaidžiantį su pistoletu.

– Ar ko reikia? – paklausiau.

– Kažkas skambina į duris, – tarė ji.

Galvoje akimirką pasidarė tuščia. „Žmonės, kurie valgo vieni, tampa niūrūs ir šalti“, – pakartojau sau.

– Mes neatidarysime durų, – netyčia įtraukiau ir ją.

– Ar norite, kad aš atidaryčiau?

– Jei taip padarysite, mes sulauksime rimtų nemalonumų.

Paaiškinau jai apie laiškus, pareigūnus ir savivaldybės kontrolę. Ji instinktyviai žengė porą žingsnių atatupsta ir atsistojo po šildytuvo anga. Perbraukė nykščiu per lūpas, svarstydama, ką daryti ar kaip į tai reaguoti. Vėl buvo basa.

Pripyliau stiklinę vandens ir padaviau jai. Ji išgėrė ją, žiūrėdama tiesiai, tarsi jos ragenos būtų išsausėjusios arba ji sirgtų hipertiroze. Ji pareiškė: „Man nepatinka“, bet neįvardino kas.

Antrą kartą suskambo skambutis.

– Ar galėtumėt pavaišinti mane cigarete, Teresita?

Prisidegiau. Užtraukus porą dūmų, ji pačiupo ją iš manęs ir užsirūkė, susidėjusi rankas ant šonų.

– Galite pasilikti tiek, kiek norite, jei nuo to jums bus geriau.

– Elina leidžia taip elgtis? – pasipiktinusi paklausė ji, užgesindama ką tik pridegtą cigaretę ir vis labiau ant manęs širsdama. – Kodėl gyvenate šiame bute?

Priėjau prie jos nuraminti. Apglėbiau per pečius ir stengiausi perteikti meilę bei pasitikėjimą. Kiek Teresitai metų: trisdešimt penkeri, penkiasdešimt penkeri? Ar ji turi vaikų? Pradėjau nekęsti Elinos ir įsivaizdavau elektroninio laiško antraštę, kuria jai pareikšiu, kad atsisakau mokėti už valymą.

– Ponas Kesas toks meilutis, – ji ištarė kažką panašaus į kičą. – Ar pažįstate jį? Kartais jis man paskambina ir mes ilgai kalbamės.

Man jau įgriso.

– Šiandien užteks ir nesirūpinkite dėl pinigų. – Iš piniginės išsitraukiau keletą banknotų. – Galite pasilikti, kiek norite, jie čia jums netrukdys.

Ji nuskubėjo ir užsidarė vonios kambaryje su savo krepšiu. Kelias minutes tvyrojo tyla. Per tą laiką įbėriau į dubenėlį kačių ėdalo. Tada išsigandęs pabeldžiau į vonios duris. Ji atidarė duris nežiūrėdama į mane, apsivilkusi gatvės drabužiais, su sportbačiais ir blizgiu lankeliu plaukuose. Skruostai įraudę, tarsi būtų išėjusi iš kokio garsaus teniso klubo rūbinės. Ji paėmė pinigus, kuriuos buvau palikęs ant virtuvės stalo, ir paslėpė juos po palaidine.

– Eime su manimi, – paliepė ji.

Nuėjau su ja prie laukujų durų. Ji mostu liepė man atidaryti duris. Kai tai padariau, paragino mane nueiti už kampo ir patikrinti, ar netoliese nėra savivaldybės pareigūnų. Nuėjau gatve iki metro stoties ir tada pasukau atgal. Priešais namą, aikštėje, kurioje buvo įsikūręs nežinomos ir ką tik nepriklausomybę atgavusios Azijos šalies konsulatas, kunigas ginčijosi su juodaodžiu elgeta, kuris suko ratus riedučiais. Atrodė, kad įvyks kova, kol kunigas išvydo mus.

Teresita paklausė, ar gali man užduoti klausimą. Radau ją sėdinčią ant šaligatvio krašto.

– Ar jums ne gėda?

Norėjau jos paklausti, apie ką ji kalbasi su Kesu. Nebuvo laiko. Kai jau ketinau jos klausti apie pokalbių su Elinos vyru pobūdį – ar ji būrė jam taro kortomis, sudarinėjo jo žvaigždėlapį, ar skaitė trumpus religinius pamokslus, – ji čiupo savo „firminį“ rankinuką, nusigręžė nuo aikštelės ir labai greitai nukulniavo gatve palei sieną. Kai jos figūrą prarijo Briuselio metro eskalatoriai, pažvelgiau į kitą aikštės pusę ir pamačiau link manęs traukiančius kunigą ir juodaodį vyrą. Jiems artinantis pastebėjau, kad kunigas iš tikrųjų yra dar vienas elgeta su suplyšusia sutana, tarsi nužengęs iš postpanko parodijos. Jie pasileido bėgti, tad aš nėriau atgal į butą ir nervingai užtrenkiau duris. Praėjo vos kelios sekundės, ir tiedu ėmė skambinti į duris. Išjungęs telefonspynę susikoncentravau į skardų metalinį garsą, sklindantį iš gatvės. Vienas iš tųdviejų šūktelėjo „Bū!“ (tarsi norėdamas išgąsdinti bejėgį vaiką) ir atsirūgo. Po kelių sekundžių prasiveržęs juoko pliūpsnis reiškė, kad elgetos pasitraukia, kaip ir visa kita, kas man nerūpėjo tos niūrios, šaltos vienatvės laikotarpiu.

 

Vertė Simonas Bernotas