Premjerė, kuri taip ir netapo politike

Tiems, kurie šį pirmadienį žiūrėjo LRT laidą „Forumas“, pro akis veikiausiai negalėjo prasprūsti vienos iš dalyvių kūno kalba. Laida buvo skirta aptarti politinę situaciją konservatoriams nusprendus inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Laidos viešnia, kurios kūno kalbą čia turiu omeny, buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Visu savo kūnu tąvakar laidos dalyvė bylojo, kad jai nepatogu būti studijoje, kad ji to nenori ir gal net mano, jog ir neverta. Tos prieš save demonstratyviai laikomos sunertos rankos ir šnairavimą į kitus laidos dalyvius primenantis žvilgsnis įkūnijo visą „mes jums visiems per geri“ konservatorių laikyseną. Radvilė priminė Jupiterį, priverstą prie vieno stalo sėdėti su jaučiu.

Ingrida Šimonytė pademonstravo, kad nors jos startas politikoje buvo geras, politike tapti jai taip ir nepavyko. Jei oksimoronas „demokratinis technokratizmas“ turėtų prasmę, tai jį gerai iliustruotų pirmieji I. Šimonytės metai politikoje. Kadaise ji kvietė rinkėjus „susitarti“, kokios valstybės – didelės, minimalios ar krikdemiškai vidutinės – norime. Išties susitarimas ir konsensusas yra svarbios politikos dedamosios. Tačiau kiek susitarimų pasiekė I. Šimonytė? Progą įgyvendinti savo krikdemiškos gerovės valstybės, orientuotos ne į visus, o į tam tikras prioritetines visuomenės grupes, viziją ji gavo. Tačiau ar pavyko premjerei įtikinti visuomenę, partijos ir koalicijos kolegas bent vienu svarbiu klausimu? Sprendimai vis dažniau buvo priimami stengiantis visus pastatyti prieš įvykusį faktą (mokesčių reforma, atrodo, taip ir liksianti neįgyvendinta, – geras to pavyzdys). Technokratizmas galiausiai nusvėrė demokratiją ir visuomenei buvo pasakyta, kad jei kas nors nepatinka, per kitus rinkimus bus galima išsirinkti geresnę valdžią. Kitokią politiką ir kitokį, liaudžiai priimtinesnį konservatizmą su žmogišku veidu žadėjusi I. Šimonytė ne tik netapo politike, bet dar ir perėmė TS-LKD „geriausius genus“ – pasipūtimą, aroganciją ir mesianizmą, pridengtą šventeiviškumu ir moralizmu.

Galbūt I. Šimonytė šiaip jau yra geras žmogus. Galbūt jai netgi tikrai rūpi visos valstybės ir visuomenės problemos. Tačiau, perfrazuojant vieną gerai žinomą posakį, geras žmogus nėra politiko apibrėžimas. Man I. Šimonytė visuomet priminė asmenį, kuris puikiai išmano kokį nors klausimą techniniu aspektu (veikiausiai čia visų pirma omeny turėtina ekonomika) ir žino, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Pamenate tuos visus filmus, kuriuose superherojui koks nors aukščiausio rango karo vadas duoda „dar penkias minutes“ pasauliui išgelbėti, priešingu atveju į priešo laivą, kuriame yra ir superherojus, bus paleista visa ugnis? Šitas iki kaulų smegenų racionalus ir neįkvepiantis filmo herojus ir yra I. Šimonytė.

Tačiau politika yra susijusi ne tik su žinojimu ir technika. Politika yra valdymo menas ir lygiai kaip mene nėra taisyklių, kurios pasakytų, kaip nutapyti objektyviai gražų paveikslą, taip ir politikoje nėra recepto, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. O jei ir yra, tuomet politiką galėtume lyginti su atlikimo menu. Tačiau ir čia politikas kaip ir muzikantas geras yra ne tuomet, kai moka tiesiog pagroti iš natų sąsiuvinio, o kai improvizuoja, kai groja taip, kad galime kalbėti apie autorinį atlikimą. Politika taip pat yra ir aplinkybių, dažnai nepalankių, suvaldymo bei palankaus meto veikti ir priimti reikiamus sprendimus pajautimo menas. Žinoma, premjerė darbą pradėjo nepavydėtinomis aplinkybėmis. Pandemija, Baltarusijos sukelta migracijos krizė, karas Ukrainoje, pragyvenimo sąnaudų krizė, infliacija ir, atrodo, stojanti ekonomika – visi šie veiksniai nepalengvino premjerės darbo. O kur dar reakcingieji krikdemai partijos viduje ir Laisvės partijos libertarai koalicijoje. Jei eini į tokią mėsmalę, teks būti lanksčiai. Tačiau I. Šimonytė pasirinko drauge su visu kabinetu atlaikyti visas audras. Tokia pozicija leidžia išlaikyti rimtį ir atrodyti solidžiai, tačiau kritinėse situacijose statiškumas ir nelankstumas priveda prie griūties. Čekiukai už kelis tūkstančius savivaldoje baigia išversti anksčiau tvirtai lyg uola stovėjusią Vyriausybę su ministre pirmininke priešaky.

Ministrė pirmininkė galėjo pasakyti daugiau nebeturinti jėgų ir atsistatydinti. Tačiau kas nutinka tiems, kurie žino, kaip reikia ką nors daryti (ir netgi yra teisūs), kurių neklauso, kuriuos ignoruoja ir kurie tad yra priversti „politikuoti“? Jie netenka kantrybės. Geriausiu atveju. O blogiausiu – puola kaltinti visus, kad šie yra kvailiai ir kad arba daro taip, kaip jiems pasakyta, arba eina į pražūtį vieni, arba eina velniop. Šiaip jau dešiniesiems dažniausiai palankiam Andriui Tapinui pradėjus savivaldybių tarybų skaidrinimo akciją, premjerės reakcija priminė visų šių trijų reakcijų mišinį. Užuot prisiėmusi atsakomybę ir pažiūrėjusi į reikalą techniškai (būtent tuomet, kai to labiausiai reikėjo!), ji pasirinko laikytis anksčiau aprašytos konservatoriams būdingos pažeminto jaučio pozicijos. Prieš rinkimus žadėjusios „duoti Lietuvai daugiau jėgos“, dabar premjerė ir TS-LKD vadovybė atsakomybę nusprendė permesti visiems juos daėdusiems politinio lauko žaidėjams. Tačiau kaip visas šis atsakomybės permetimas Seimui ir rinkėjams padės pasiekti didesnio skaidrumo savivaldybėse, lieka neaišku. Valstybininkais save vadinusi partija valstybės interesus aukoja savo užgautam ego apraminti.

Praėjusį šeštadienį vieno nekilnojamojo turto vystytojo sprendimas nupjauti šimtametį Vilniaus ąžuolą Lietuvoje sukėlė neeilinę pasipiktinimo bangą. Nuomonę išsakė ir Vilniaus meras, ir pats prezidentas. Architektų biuras atsiribojo nuo projekto vystytojo, su kuriuo dirbo. Eiliniai piliečiai netgi rinkosi degti žvakučių prie nukirsto medžio, o socialiniai tinklai piktinosi: „kaip taip galima!“ Tad ąžuolai šią savaitę virto visur. Visur sukeldami isterišką triukšmą. Stebėdamas įsiskaudinusios, neva neįvertintos, nesuprastos ir kerštauti visiems pradėjusios premjerės politinį pasirodymą mintyse lyginau jos reakciją į čekiukų skandalą su visuomenės reakcija į nukirstą ąžuolą. Problema? Taip. Problema, kuri visus pramušė, nes tiek iki čekiukų, tiek iki nukirsto ąžuolo dar buvo nemažai kitų problemų, kurias reikėjo sugerti ir ištverti (pvz., nudžiūvusios liepos Gedimino prospekte ar mokesčių reforma)? Taip. Bet abiem atvejais tai nebuvo nepakeliami dalykai. Reikia ne raudų ir užgautų jausmų, o aiškumo, kaip problemos bus sprendžiamos. Šiuo atveju premjerės reakcija į vieno žiniasklaida ir socialiai atsakingu verslu užsiimančio veikėjo iškeltą „nepakeliamą skaidrumo standartą“ prilygsta visuomenės reakcijai į vieną nukirstą medį. Abiem atvejais reakcijos veikiausiai yra gana autentiškos, bet neadekvačios. Galbūt šis nejaukus atitikimas byloja, kad esame verti tokių politikų, kokius turime?

Keli ministrai, kurie negali pateikti čekiukų, nėra problema. Problema yra ydingas, atgyvenusiais aristokratiškais principais besiremiantis politikų darbo savivaldybių tarybose modelis. Duokime politikams geras algas, iš kurių jie galėtų padengti visas su darbu susijusias išlaidas. Duokime algas visiems, kad į savivaldos politiką ateiti galėtų ne tik tie, kurie turi pragyvenimo šaltinį ir dirbti nori dėl garbės, bet ir tie, kurie turi paskolas, šeimas ir kurie norėtų gyventi iš savo darbo politikoje. Papirkime politikus patys, kad jų nepapirktų stambusis verslas ar interesų grupės. Nepraleiskime pro akis mieste nukirsto medžio, tačiau matykime ir ne­legaliai kertamus miškus ir su tokiu pat ar net didesniu įkarščiu piktinkimės masiškai gamtą teršiančiu stambiuoju verslu. Politika yra resursų paskirstymo menas. Kaip ir politikai, mes turėtume mąstyti, kaip būti gerais politikos stebėtojais ir jos dalyviais. Pyktis yra resursas. Svarbu jo neiššvaistyti bet kaip.