Neužmiršiu!
Maždaug prieš šimtmetį šie miniatiūriniai paveiksliukai su Gedimino pilies bokštu turėjo gelbėti lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Net ne tai, ne gelbėti ar šiaip padėti engiamiems vilniečiams lietuviams, bet iškovoti miestą tiesiogine šio žodžio prasme. Bandau tai įsivaizduoti: popieriniai paveiksliukai prieš sparnuotus legendinius lenkų husarus. Panašius į arkangelą Mykolą, dangaus kareivijų vyriausiąjį strategą.
Paveiksliukai, tiesa, gražūs, vykusiai sumaketuoti, art deco šriftas, turbūt kokio gero dailininko Kaune darbas. Primena pašto ženklus. Visos labdaros bei rinkliavos anais laikais leisdavo tokio tipo aukų lakštus. Skirtingo nominalo. Šis paveiksliukas kuklus, jo vertė tik penki centai. Buvo brangesnių, kitokios išvaizdos. Specialiai nesidomėjau. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybai Vilniuje ar Mergelės Marijos auksinėms karūnoms Aušros vartuose irgi buvo išleisti panašūs aukų ženkliukai. Originaliosios karūnos per karą dingo, gal išgabentos į Lenkiją, iš anos bažnyčios irgi nelabai kas likę, o Vilnius štai tebestovi. Iškovotas, susigrąžintas, išgelbėtas, vis švenčiantis savo jubiliejų. Vadinasi, padėjo popieriukai?
Raidės VGF ant šio ženklo reiškia Vilniaus geležinį fondą. Tai buvo padalinys 1925 metais Kaune įsteigtos Vilniaus vadavimo sąjungos. Kodėl fondas geležinis, nežinia. Greičiausiai užuomina į geležinį vilką. O gal ir į geležinę tautos valią neatiduoti savo sostinės. Vilniaus vadavimo sąjungą kūrė garsūs politikai, mokslo ir meno žmonės, dvasininkai. Įtakinga ir turtinga organizacija ilgainiui turėjo per 70 savo skyrių ir keliasdešimt tūkstančių narių, net užsienyje. Milžinišku tiražu leido dvisavaitinį žurnalą „Mūsų Vilnius“. Po visą Lietuvą buvo rengiamos Vilniaus dienos, sodinami Vilniaus medžiai, mokyklose vedamos Vilniaus vadavimo pamokos, platinamas Vilniaus pasas, kuriame net vaikai galėjo lipdyti aukų ženkliukus ir pasijusti Vilniaus vaduotojais. Viskas staiga nutrūko, kai 1938 metų pavasarį Lenkija paskelbė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius ir grasindama ginti savo interesus bet kokiomis priemonėmis. Ultimatumas buvo priimtas. Vilniaus vadavimo sąjunga ir Geležinis fondas turėjo užsidaryti.
Dar sykį, tik kaip paprastas laikraštis, „Mūsų Vilnius“ išėjo 1939 metų spalio 11-ąją, jau vykstant karui, vokiečiams ir rusams prarijus Lenkijos valstybę, o mums džiūgaujant, kad Sovietų Sąjunga atiduoda Vilnių ir Vilniaus kraštą mainais į savo karines įgulas Lietuvos teritorijoje. „Vilniau! Sveikiname tave iš visos lietuviškos širdies! Vienybėje ir laisvėje eisime šviesiais keliais į ateitį!“ – pirmame laikraščio puslapyje krykštauja vienas iš redaktorių, žurnalistas, fotografas ir poetas Petras Babickas. Kas žino, ar jis pats nuoširdžiai tuo tikėjo, neblogai pažinodamas bolševikų sistemą, bet po penkerių metų, artėjant Raudonajai armijai, vis dėlto jau nerizikavo laukti šviesios ateities: perplaukė Nemuną ir nėrė tolyn. Keliauti mėgo ir buvo pratęs. Pasimirė Rio de Žaneire, išsvajotame literatūrinio herojaus Ostapo Benderio mieste. Smagu, kad sulaukė Kovo 11-osios.
Nenoriu nei plačiau aptarinėti, nei vertinti mūsų prieškarinės Vilniaus kampanijos, visų tų šūkių „Už Aušros Vartus, Gedimino pilį, Vytauto grabą!“ arba „Į Vilnių, ilgesių šventovę, žygiuok kaip dainos ir kardai!“. Anais laikais būčiau tikrai įsigijęs žalią, simpatišką Vilniaus pasą ir pildęs jį aukų ženkleliais. Panašiai kaip Babickas tada kalbėjo ir mąstė Mykolas Biržiška, Kazys Pakštas, vyskupas Reinys, Antanas Miškinis, net Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugybė kitų šviesių asmenybių. Aišku, kai kas ir kritikavo ar šaipėsi, kai kas (pavyzdžiui, Herbačiauskas ir Šalkauskis) to paties „Mūsų Vilniaus“ puslapiuose išmintingai klausė, ką mes veiksime Vilniuje su lenkų ir žydų dauguma mieste ir keliais procentais lietuvių. Herbačiauskas išvadintas lenkų agentu. Šalkauskio pastabos (dėl autoriaus vardo) niekaip nekomentuotos.
Tam tikra prasme Vilniaus krašto klausimas dvidešimt metų ir pas mus, ir kitur Europoje buvo tarsi lakmuso popierėlis: pasakyk, kam priklauso ta teritorija, ir bus aišku, kas tu esi. Lygiai kaip dabar Krymo pusiasalis. Lietuva anuomet vis dėlto buvo silpnoji, nuskriaustoji konflikto pusė. Su visais to fakto padariniais bei atgarsiais. Jeigu reikia – ir su Kristaus palaiminimu mažutėliams. Tiems, kurie užverda popierines kovas. Nedreba prieš arkistrategą Mykolą. Buvo ir dar, matyt, bus ir daugiau panašių mūsų kovų. Esame maži. Kad ir kiek pūstumeisi viena ar kita proga.
Istorikų nuomone, ne visai patrauklus, kartais komiškai atrodęs dviejų dešimtmečių Vilniaus vajus („Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“) smarkiai prisidėjo prie to, kad, užėmęs rytines Lenkijos dalis, Stalinas neturėjo pasirinkimo, ką daryti su Vilniumi. Kita vertus, Vilniaus klausimas buvo jam ir didysis jaukas pasigauti į savo tinklus visą Lietuvą. Ir dar galima prielaida, kad Vilnius dabar būtų Baltarusijos miestas, jeigu ne generolo Żeligowskio žygis ir begėdiška krašto aneksija, trukusi anuos du dešimtmečius.
Maniau šalia raginimo nepamiršti Vilniaus rašysiąs apie tai, kas man pačiam nepasimiršta šiame mieste. Bet vis tiek išlindo istorijos dalykai. Labai painios ir margos istorijos. Vilnius ir yra tokios istorijos miestas nuo pat savo atsiradimo. Ištikimybė ir meilė jam brangiai kainuoja. Žiūri pro „Mažosios studijos“ langus, kokia nuostabi ir sava Pilies gatvė, o tau už nugaros ima krenkšti šiuose namuose nusenęs, gal čia ir pasimiręs vyskupas sufraganas Kazimieras Michalkevičius. Drąsus žmogus. Kilimo nuo Ukmergės krašto. Kalbėjęs lenkiškai. Tarnavęs Vilniui. Su lietuviais – nelabai mandagus.
Tokia šio miesto aura. Mylėti jį su visu jo turiniu – skausminga procedūra. Bet kuriais laikais.
