„Keistos vestuvės“
Prieš devyniasdešimt penkerius metus, dar gerokai prieš dabartines diskusijas Lietuvoje apie gėjų partnerystę, – 1928 metų liepos 4 dieną, – Vilniaus laikraštyje „Сьцяг Працы“ („Darbo vėliava“), kurį leido gudų kairieji, P. Asako slapyvardžiu buvo išspausdinta istorija „Keistos vestuvės“. Šiuo slapyvardžiu publikavosi Piotra Miatla (1890–1936), turėjęs kitą pseudonimą – P. Čabor. Apysakoje gudų autorius įsivaizdavo, „kaip vyras veda vyrą“, galiausiai jie susilaukia vaiko. Taip rašytojas tyčiojosi iš polonofilų gudų, išgąsdindamas Vilnių tuomet pirmomis gėjų vestuvėmis, nors tik kūryboje, ir pavadindamas „keistomis vestuvėmis“.
Šiuolaikiniai gudai ir lietuviai neįsivaizduoja gėjų vestuvių, o štai mūsų pirmtakai tai leido, viską įsivaizdavo ir drąsiai kūrė įvaizdžius. Žinoma, rašytojo pasitelktas triukas šiandien, be jokios abejonės, būtų pavadintas homofobija, kaip ir pasakojime slypinčios pašaipos. Miatla „keistas vestuves“ tarp Todaro ir Franuko naudoja kaip pasityčiojimą iš politinių oponentų, kaip paslėptą įžeidimą tam tikrai neprincipingai gudų daliai, kuri ieško kompromiso ir už pinigus gali girti tiek bolševikus, tiek lenkus. Rašytojas paprastai ir taip taikliai perteikė lenkų cenzūros ir despotizmo atmosferą, kurioje tuo metu gyveno ir gudai, ir lietuviai, kad Todaro ir Franuko vestuvių fenomenas visiems atrodė nieko keisto.
Žinoma, Miatla nėra pirmasis gudų arba Vilniaus veikėjas, prabilęs apie gėjų vestuves, juolab pradėjęs už tai kovoti, tačiau jis yra vienas iš tų, kurie nepabijojo fantazuoti ir artikuliuoti kolektyvines baimes. Ši tema iki šiol tebėra tabu, pasitelkiama – tiek opozicijos, tiek valdžios – oponentams nuginkluoti ir marginalizuoti, o tai dažnai daroma ne taip subtiliai, su humoru ir iki galo kaip prieš beveik šimtą metų.
Dabar, XXI amžiuje, kai vyras su vyru iš tikrųjų susituokia, tekstas „Keistos vestuvės“ praranda neigiamą atspalvį, grįžtame prie fantazijos, troškimo ar tiesiog praktikos, kuri tapo ir tampa pasenusi, artikuliacijos. Tokie tekstai liudija lyties požiūrio aktualumą, yra turtinga vietinė lyčių istorijos medžiaga ir išsklaido kaltinimus dėl išskirtinai vakarietiškos lyties kilmės.
Gudijos istorijoje ir literatūroje gausu tekstų, istorijų ir faktų, kurie sudaro vietos lyčių istorijos pagrindą. O įdomi rašytojo Piotros Miatlos figūra – dar vienas to įrodymas.
Be šios istorijos, P. Čabor slapyvardžiu jis paliko iš dalies spausdintus, iš dalies rankraštinius savo lyriškus, įnoringus ir estetinius pasakojimus. Apsakymų rankraštis saugomas Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje ir tyliai prašosi būti išspausdintas su visu kitu laikraščiuose išsibarsčiusiu literatūriniu paveldu.
Kaip publicistas ir rašytojas, Miatla XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Vilniuje buvo garsus, bet dar labiau išgarsėjo kaip aktyvus politinės kairės veikėjas (Vakarų Gudijos komunistų partijos ir Gudijos valstiečių darbininkų draugijos narys). Jis buvo plačiai publikuojamas laikraštyje „Сьцяг Працы“, kuris dėl cenzūros per dvejus metus 15 kartų pakeitė pavadinimą. Platino ir vertė marksistinę literatūrą.
Taigi užmirštų, nežinomų ar mažai žinomų Gudijos ir Vilniaus autorių literatūrinis ir socialinis paveldas išlieka neįkainojamas lobis, dažnai dar nepublikuotas, paslėptas archyvuose ar bibliotekose, kur žmonės rečiau lankosi. O pats tekstas ir rašytojo figūra rodo, kad tarpukario Vilniuje jau buvo paliesta tema, kuri pastaraisiais metais drasko visuomenę ir Lietuvos Seimą. Atrodo, kad buvęs Vilnius buvo daug drąsesnis. Belieka tikėtis, kad praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio gudų rašytojo fantazijos pagaliau išsipildys ir gėjų santuokos nustos būti siaubu ir keistomis vestuvėmis.
