„Kauno literatūros savaitė“. Vyksmo refleksija

 

Jau (dar tik) trečią kartą vykstantis festivalis „Kauno literatūros savaitė“ ryškėja savo konceptualumu. Lauryno Katkaus ir Rūtos Eidukevičienės iniciatyva ir pastangomis bei su Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kauno kultūros sostinės 2022“ komandos palaikymu šis literatūros festivalis debiutavo prieš dvejus metus ir tuomet buvo tiek maloni nuostaba, tiek įsisenėjusio poreikio patenkinimas. Po metų vykęs antrasis pasirodė organizatorių kur kas labiau ištobulintas ir gyvesnis (gal ir todėl, kad jau be nuotolinio bendravimo), tačiau svarbiausia, ką iš jo atsimenu, tai kaip literatūriniai susitikimai pristabdė mano galvoje skalbiankės principu besisukantį minčių gniužulą apie karą, – trumpam lyg popietinis penkiolikos minučių snūstelėjimas be jokio sapno. Tuomet pasijutau ir kalta, ir besimėgaujanti tuo, kad į mano žvilgsnio priekinę eilę grįžo literatūra – mano tiesioginių darbų erdvė. O gal tik taip sutapo, regis, tą vėlyvąjį pavasarį daugelis po truputį atgijo po šoko ir ėmė tęsti savo kasdienį racionalų gyvenimą, kas net pravertė remiant Ukrainą. Ir nors karas tebesitęsia, šiemet gyvenam šiek tiek stabiliau.

Sugrįžkime prie festivalio.

Esu viena iš daugelio „Kauno literatūros savaitės“ kolegijos narių. Jokių privilegijų, bet man svarbu ja būti, taigi nuolat seku vyksmą ir programoje jau atpažįstu pavadinimus – „Išeiviai ir namiškiai“, „Pasimatymai“, „Nauji vėjai“, „Atviras mikrafas“, „Naktinė kavinė“. Šie pavadinimai man sufleruoja būsimų renginių formą, žanrą, suponuoja lūkestį ir nulemia pasirinkimą, dėl ko ir būtent į kurį einu. Taigi, einu į viską iš eilės. O ir dangus šiais metais nepagaili gero oro. Vargu bau pati šiluma kaip nors gerintų literatūrą, bet nuotaiką ir nusiteikimą eiti į renginį – labai.

 

III

 

Trečiadienio vakarą į Kauno menininkų namus įlekiu pavėlavusi ir randu vietą tik salės gale. Žmonių per daug, kad suskaičiuočiau, jaučiuosi beveik minioje ir per toli nuo scenos, bet scenoje vykstančio pokalbio vibracija mane įtraukia. Šių metų festivalį ką tik atidarė jo vadovės Rūtos Eidukevičienės trumpa sveikinimo kalba, esą, kiek galima atsakinėti į tą neprotingą žurnalistų klausimą „kam Kaunui reikalingas literatūros festivalis?“, tarsi neaišku, kiek Kaune yra skaitančių ir rašančių žmonių ir kiek pats miestas patenka į grožinę literatūrą. Ir scenoje – Danutė Kalinauskaitė su naujuoju romanu „Baltieji prieš juoduosius“ (Tyto alba, 2023), kuriame Kaunas atlieka ryškų vaidmenį. Tiesa, Danutė galėtų kalbėti ar rašyti apie absoliučiai bet ką – Kauną, šachmatus ar sumuštinių valgymą, nes esmė ta, kaip ji kalba ir kaip rašo, – aš kaskart kaip katinas susiraityčiau ant jos kelių ir užmurkčiau. Jau tas kalbos grakštumas ir nesuvaidintas nuoširdumas. Štai ir dabar, skaitydama ištrauką iš savo romano, ima nevalingai juoktis ir sustoti negali, nes jai pačiai juokingas, komiškas, gal apgailėtinas atrodo jos aprašytas personažas. Ir salė juokiasi kartu, net iki graudulio dėl kažkur eilučių klostėse slypinčios melancholijos. Atrodo, kad kalbindama Danutę Žydronė Kolevinskienė atliko veik nematomą darbą, tačiau tiesa tokia, kad kartais moderatorius privalo tapti nematomas, tyliai ar garsiai rūpintis, kad kalbėtų tie, kurių klausytis žmonės susirinko. Ir šįsyk nežinau, ar galėjo būti geriau, nei buvo.

„Na kaip?“ – po renginio klausiu festivalio meno vadovo Lauryno Katkaus. Geriausias jo atsakymas – iš laimės šviečiantis veidas, kuris taip švies iki pat festivalio galo.

Išeinantys iš salės rašytojai, dėstytojai, redaktoriai, kritikai ir kiti festivalio bičiuliai kviečiami dar pasilikti ir atšvęsti atidarymą, pasivaišinti taure vyno ar vandens bei užkandžiais. Vaišės labai gražiai paruoštos ir skanios, bet ne jos esmė, o tai, kad čia vyksta tiesioginė literatūros sociologija. Stebiu besišypsančiųjų grupeles aplink stalus ir nuolat jose vykstančias rokiruotes. Visi pažįstami ir turi ką aptarti, visi susiję universiteto arba knygų reikalais: „Kaip tu gerai rašai“; „O tu rašyk!“; „Mums reiktų sugalvoti kokią bendrą veiklą“; „Matau ir seku tavo darbus“; „Aš jums papasakosiu…“; „Gal galėtum…“; „Atleiskite, turiu važiuoti į oro uostą pasitikti to rašytojo italo.“ Ir juokiasi, dėkoja, linksi. Čia dabar pajuntu tą pačią literatūrinę bendruomenę, kurią juntu PDR’uose ar „Šiaurės vasarose“. Išeidama esu labai laiminga ir noriu su visais apsikabinti.

 

IV

 

Po įspūdžių pilno atidaromojo vakaro ketvirtadienio renginį „Pasimatymai“ su italų rašytoju Paolo Giordano norėčiau praleisti. Prieš kelias savaites iš Lauryno sužinojusi, kad šis rašytojas atvyks į Lietuvą, tiesą sakant, pirmą kartą apskritai į Baltijos šalis, iš bibliotekos pasiėmiau jo romaną „Užgrobti dangų“ (Alma littera, 2021), bet taip ir grąžinau nė nepradėjusi skaityti. Gal kokių stereotipų savo galvoje paklaidinta, nusprendžiau, neva bus popsas, o gal mačiau, kad nebespėju per kitus „privalomus“ skaitinius. Visgi, jau taip sutampa, kad tą vakarą turiu pasimatymą su šiuo metu Kaune gyvenančiu italu (ne rašytoju) ir, norėdama išsisukti nuo būtinybės kalbėtis apie šį bei tą ir nieką, pakviečiu jį į renginį. Juolab kad renginys dvikalbis – lietuviškai ir itališkai. Šiaip man atrodo gražu, kad visi „Literatūros savaitės“ svečiai iš užsienio kalbinami ne tarptautine anglų, o jų gimtąja kalba, dalyvaujant profesionaliems vertėjams.

Vos įėjusi į Kauno kultūros centro didžiąją salę, apsidžiaugiu, kad atėjau. Salė veik pilna puošnių žmonių inteligencijos išvagotais veidais ir visame kame tvyro preciziška estetika – nuo sceninės kompozicijos ir apšvietimo iki rašytojo, vertėjos ir moderatorių verbalinės ir neverbalinės laikysenos scenoje. Su manimi atėjęs italas sako, kad šis rašytojas labai žymus Italijoje, ir tą akimirką didžiuojuosi, kad turim tokį festivalį. Vertėjos beveik nejaučiu, atrodo, lyg visi lietuviškai kalba, išskyrus tuos momentus, kai šalia manęs sėdintis italas (ne rašytojas) „pirma laiko“ nusijuokia iš šmaikščių Paolo atsakymų. Puikiai dera ir vienas kitą papildantys moderatoriai – Rytis Zemkauskas vakarui suteikia lengvo paprastumo nuotaiką, o Virginija Cibarauskė išlaiko aukštus literatūros kritikos standartus. Matosi, kad atsakingai ruoštasi pokalbiui, štai ir dabar Virginija nuožmiai klausia rašytojo, bandančio išsisukti nuo konkretaus atsakymo, ar būtų galima vadinti autobiografiniais jo romanus, gvildenančius jautrias ir net nepatogias temas – nevaisingumą, traumines patirtis, meilę ir nuo vaikystės trunkančią draugystę. Skaitymų metu, sekdama scenos ekrane teksto vertimą, pasigailiu, kad knygos neskaičiau. Ypač dėl to, kai sužinau, kad knygoje moteriškosios lyties pasakotoja nė kiek neprimena mūsų lietuvių (vyrų) romanuose stereotipinės moters eskizo. „Mes neturim tokios tradicijos“, – paklausta, kodėl lietuvių literatūroje yra taip, kaip yra, atsako Virginija. Italų rašytojas stebisi ir teigia, kad juk, išskyrus nedidelę žmogaus anatomijos dalį, tarp vyrų ir moterų nėra jokių skirtumų. „Gal kitą kartą į Lietuvą atvyks jau ne Paolo, o Paula?“ – švelniai provokuoja Rytis. Paolo nesutrinka, sako, kad kai jam buvo trylika ir teko operuoti apendiksą, po operacijos jo tėvas, ligoninėje dirbantis ginekologu, paguldė jį į savo skyrių, tai teko registruoti jį kaip Paulą, nes vyrų į ginekologinį neguldo. Nokautas mizoginijai ir homofobijai.

 

V

 

Penktadienio pavakario „Atradimų“ Kudirkos bibliotekoje su čekų rašytojais Bianca Bellová ir Vratislavu Kadlecu, kalbinamais Ingos Vidugirytės, laukiau dėl Biancos. Jos siurrealistinis, o gal net ir realistinis romanas „Ežeras“ (Sofoklis, 2020) apie išdžiūvusią Aralo jūrą ir toksinais apnuodytą gamtą man iš tiesų buvo atradimas, visų pirma dėl literatūrinės švarios, neperkrautos kalbos ir paliktos laisvės man pačiai suprasti, kas čia vyksta. Skaitydama romaną vedžiau paralelę tarp dvilypės katastrofos – nykstančio ežero ir nykstančio žmogiškumo, būtent apie tai noriu paklausti autorės. Atsako taip, kaip ir rašo: ji mylinti visus savo skaitytojus vienodai ir leidžianti jiems patiems interpretuoti taip, kaip jie interpretuoja. Nejau tikėjausi, kad atsakys kitaip.

Kita šio renginio ašis – dar būsimas (tikiuosi) atradimas Vratislavas. Klausau jo gyvo skaitymo lyg radijo teatro, beveik nedirsčiodama į vertimą ekrane ir per žiūrovų galvas nematydama jo paties. Kaip įdomu, nes jo apsakymų vertimai į lietuvių kalbą dar tik pasirodys.

Paskui iš bibliotekos einam į kultūrkę.

Šiais metais jungtinis renginys – „Nauji vėjai“ ir „Atviras mikrafas“ – po pertraukos sugrįžta į Kauno kultūros centro terasą, ten, kur ir turėtų būti: lauke, bet ir po stogu, yra šiam vakarui įrengtas mini baras, erdvė prisirinkusi jaunimėlio, o scenos fone – Kultūros centro langų spalvingi vitražai tautiniais motyvais. Neringos Butnoriūtės estetiškai vairuojamoje pirmoje vakaro dalyje savo kūrybą skaito kultūros institucijų ar asmenybių pasiūlyti jaunieji (patirtimi, ne amžiumi, nors tai dažnai sutampa) autoriai. Ne tik skaito, Neringa kiekvieną pristato išsamiau nei vardu pavarde ir pakalbina. Nors šiemet naujų vėjų tik penki, visiškai pakanka. Maloniai nustebina Andriaus Patiomkino (to paties, kurį mes žinome, kaip puikų vertėją) prozos tekstas. Galvoju, gal yra kur nors publikuotas, norėčiau perskaityti, nes šurmulys neleidžia gerai įsigilinti į mintį. Štai ir už mūsų nugarų kažkam kažką be atokvėpio kalba vienas Kauno dramos teatro aktorius, atėjęs pažiūrėti tik į vieno žmogaus pasirodymą, – iškart nutyla anam užkilus ant scenos, o nusileidus – iškart išeina, net nesulaukęs pirmos dalies pabaigos. Nespėju paprašyti truputį tyliau, tik pavymui bambu: palauk, ateisiu aš į tavo spektaklį.

Kita vertus, ne šiuo konkrečiu atveju, bet apskritai tai toks negailestingas renginio žanras, kai publikos šurmulys duoda suprasti, kurie tekstai ar jų išraiška silpnesni. Visa tai labai primena „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ rengiamus „Poetišką naktį: jaunųjų poezijos skaitymus“ ir „Pravirą mikrofoną“ ir labiausiai – dėl patogiai sėdinčiųjų vertinimo pašnibždomis „čia apie ką tas tekstas?“, „o! šitas geras“ ir garsių chebryčių šūksnių bei plojimų lydint savus. Tiktai tekstai čia nebūtinai į poeziją taikančio žanro ir galbūt sunkiau išlaikyti publikos susidomėjimą skaitant pjesę ar prozą.

Šiemet šiame vakare apslopęs ir slemo dominavimas, net ir antroje dalyje, kurioje prie pagrindinio pulto išdykauja slemeris Jovaras Kelpšas. Prie atviro mikrofono autorių daugiau, jie laisvi, autoritetų nerekomenduoti, patys sau drąsūs, tiesa, ne visi – dalis užsiregistravusiųjų renginyje net nepasirodo. Sutemus darosi šalta, bet noriu išlaukti iki galo. Žvilgsniu sekioju, kaip po erdvę nuolatos migruoja ir akimirkas gaudo festivalio akis – fotografas Jonas Petronis, dėvintis vienais marškinėliais. Paskui laikinai patikėjęs savo fotoaparatą pirmam iškėlusiam ranką po klausimo „ar kas moka fotografuoti?“, lipa į sceną ir (kas galėjo pamanyti!) skaito eiliuotus tekstukus buitinių santykių temomis. Gal išspausdintos publikacijos ir nebus, bet publika jam ploja ir krizena, akivaizdžiai pažįsta situacijas iš teksto arba patį Joną (kas gi jo VDU’ne nepažįsta!). Žiūrovai Jonui skiria antrą vietą, bet man jis favoritas, ypač dėl jo darbo ir įdėtų pastangų gražiai fiksuoti festivalio žmones.

 

VI

 

Šeštadienio ryte pramiegu bukinistų ir nepriklausomų leidyklų mugę „Knygų laisvė“ Studentų skvere, gaila, bet knygos ir taip netelpa namuose, tik skaityk. Bet šiandien neskaitau, nes popietę ir vėl įgriūnu į Kudirkos biblioteką, kur mano buvęs dėstytojas, o dabar jau kolega Ramūnas Čičelis du poetus – „namiškę“ Daivą Čepauskaitę ir „išeivį“ Aistį Žekevičių – kalbina apie kauniškumą, miestą ir distanciją. Ir koks gi aš išeivis, sako Aistis, ir koks gi čia atstumas, vos devyniasdešimt keli kilometrai. Klausydamasi pokalbio svarstau, kiek aš pati galiu šią distanciją pajausti – esu iš Kauno ir čia dirbu, ir būtent šioje bibliotekoje nemažą laiko tarpą esu dirbusi, sėdėdavau daugmaž ten pat, kur sėdžiu dabar. Gramzdinuosi į filosofavimo pelkę, kol netoliese sėdintis Laurynas žiūrovo teise tiesiai šviesiai paklausia, kuo skiriasi rašytojai kauniečiai nuo vilniečių. Ir čia aš suklūstu, nes kartais labai aiškiai matau tą, regis, neišsprendžiamą takoskyrą tarp Kauno ir Vilniaus autorių – lyg du priešingus polius, vienas į kitą žiūrinčius per atstumą. Kauno rašytojai, bent ta oficialioji Rašytojų sąjungos dalis Kaune išties atrodo uždaroka ir konservatyvi – maždaug taip savo nuomonę dėsto Daiva ir tuojau pat priduria, kad iš tiesų juk kauniečiai rašo ne tik Kauno skaitytojams, bet ir visiems žmonėms, kaip bet kurio kito miesto rašytojai. Jos atsakymas sušildo mano požiūrį į abu polius ir apskritai į visus rašančiuosius, kad ir kur jie gyventų.

Beveik po poros valandų pasimatysime su rašančiuoju latviu, ir koks gi čia atstumas.

„Ar lengva tau, kaip aktoriui, būti savimi?“ – tokį pirmąjį Sandros Bernotaitės klausimą išgirdusi latvių teatro ir jau literatūros žvaigždė Andris Kalnozolas tarsi užsideda sutrikusio kaukę. Nesu tikra, kiek viskas yra tikra, o kiek teatras – jiedu su Sandra kalbasi lyg seni pažįstami, nors susitiko tik prieš kelias valandas. Gal taip atrodo, nes abu pažįsta teatro sceną, toks tokį jaučia. Vis dėlto pats pirmas Sandros klausimas duoda gerą dramaturginį toną ir pokalbį kreipia labiau apie asmenybę negu apie Andrio knygą „Mane vadina Kalendorium“ (Odilė, 2022), atvedusią gausią šio vakaro publiką į Menininkų namus. Andris sako, kad ši knyga jam išgelbėjo gyvybę, mat buvęs giliausioje duobėje ir meldęs, kad kažkas nutiktų ir padėtų jam išlipti. Paskui atėjo nušvitimas, o tiksliau – prisiminimas apie kadais pažinotą žmogų vardu Oskaras, mokėjusį visą vardyno kalendorių. Ir tuomet jis, naudodamasis bibliotekos kompiuteriu, beveik vienu ypu parašė „Kalendorių“ – knygą apie meilę. Ir užtikrintai priduria, kad tik iš meilės galima išmokti visą kalendorių. Paskui jis atsistoja ir prisipažįsta, kad mokysis lietuvių kalbos ir kad dabar jau tai viešai pareiškęs nebeturės kur dėtis. Mes irgi mokyklose galėtume mokyti latvių kaip antros užsienio kalbos. Pamažu ima atrodyti, kad beveik viską, ką jis sako, suprantu, ir vertėja tik patikslina detales. Kai išgirstu jį sakant „kad mes visi sėdėjam p[r]ie viena ugnskura“, suprantu, kad išties sėdėjom.

Po renginio visi drauge keliaujame (simboliška!) į Teatro klubą.

Vėlyvoji „Naktinė kavinė“ Teatro klube – vienintelis mokamas šio festivalio renginys. Ir tai juntama. Žmonių mažiau nei visuose kituose, daugiausia festivalio svečiai ir bičiuliai, moderatoriai, organizatoriai, kartu atėję jų draugai ar šeimos nariai. Nežinau, kiek bilietų parduota, bet nieko naujo, kad žmonės neįpratę (gal ir nenusiteikę pratintis) mokėti už literatūrinį renginį, net jeigu jo dalis – muzika. Man vis tiek keista, kad į koncertus, spektaklius, net nišinių filmų peržiūras ar meno galerijas mes perkam bilietą, bet literatūra kažkodėl turi būti už dyką. O mes, renginių organizatoriai ir literatai, užuot vieningai nustatę bent simbolines renginių kainas, džiaugiamės, kad atėjo „18 žmonių“. Juk tai, ką šį vakarą ant scenos mums parodo reperiai Ernestas Noreika-BEETA ir MC Jabber iš Didžiosios Britanijos / Vokietijos, verta solidžių honorarų. Ernesto repavimo nebuvau girdėjusi, tiesiog stačiai pribloškia. Jis kalba daug greičiau, nei aš girdžiu, ir varo savo greitakalbę ilgai, ilgai, atrodo, visą lapą perskaito nekvėptelėjęs. Ką kalba MC Jabber, turbūt neišverstų joks vertėjas. Jeigu netyčia pametu jo teksto eigą / žodžių prasmę, be šansų, kad pavyktų pasivyti, bet tai ne problema, nes veža ritmas. Būrelyje nusprendžiam, kad šitą repo kovą vienbalsiai laimėjo Lietuva. Tuo metu sceną perima lietuviškai dainuojanti alternatyvaus roko grupė „Sinstation“ ir mūsų įsiaudrinusias sielas nuramina ir užliūliuoja jų akustinis koncertas.

Po „Naktinės kavinės“ dalis mūsiškių tradiciškai patraukia į barą „Skliautas“. Įėję į vidų, randam tirštą minią. Per pusę sienos kabančiame ekrane su kitais europiečiais (ir ne tik) bando varžytis mūsų „Čiūto tūto“, ir truputį sugrįžtam į realybę.

 

VII

 

Sekmadieninį brančą „Puspiečius offline“ praleidžiu. Nesu tikra, ar suprantu konceptą, matyt, čia tik rytiniams paukščiams. Bet pasiryžtu atlaikyti iki galo, tad pavakarę leidžiu Kauno kameriniame teatre – čia dar du festivalio „Pasimatymai“ su lietuvių nuotykine literatūra ir skandinaviškuoju detektyvu. Patogios teatro kėdės ir prietema yra pats tas nuo intensyvaus festivalio jau kiek pailsusiems žiūrovams. Panašus erdvės pojūtis buvo Kultūros centro salėje, tik ši vieta labiau kamerinė, jaukesnė. Tarpų tarp užsėstų kėdžių daugiau, bet tikrai nekritiškai. Su kai kuriais žmonėmis po keleto dienų nuolatinio matymosi renginiuose jau norisi sveikintis.

Juodos spalvos scena kaip tik tinka kalbėti apie šnipų romanus ir detektyvus, ir nors nesu šio žanro gerbėja, užkimbu ant užmesto kabliuko pirmųjų „Sekmadieninio pasimatymo“ dalyvių – rašytojų Bernardo Gailiaus, Antano Šileikos ir juodu kalbinančio Ernesto Parulskio, jau kelerius metus vedančio LRT radijo laidą detektyvinių istorijų mėgėjams „Nenušaunami siužetai“, neabejotino šios temos profesionalo. Bent jau Bernardo istorinį trilerį „Kraujo kvapas“ (Aukso žuvys, 2022) tikrai skaitysiu. Jie aptaria pesimistišką nuotykinės literatūros situaciją Lietuvoje, geros žanrinės literatūros trūkumą ir trūkumą ją rašančiųjų ir optimistiškai anonsuoja, kas iš šių dviejų autorių kūrybos bus išleista artimiausiu metu. Vardindami mėgstamiausius ar jų pačių kūrybai daugiausiai įtakos padariusius užsienio autorius, pasiūlo rekomendaciją ir festivaliui – ką būtinai reikėtų pakviesti kitais metais. „Bus padaryta! Tik reikės, kad užstatytum savo butą“, – iš salės į Ernesto rekomendaciją atsako Laurynas. Tačiau mintis jau paleista į erdvę, o festivalis auga.

Į antrą ir jau paskutinį šių metų festivalio „Pasimatymą“ atvyksta Kati Hiekkapelto, kaip teigia jos knygas lietuvių kalba leidžianti leidykla „Sofoklis“, viena labiausiai pripažintų šiuolaikinių detektyvų rašytojų Suomijoje. Iš pažiūros rašytoja atrodo be galo miela, mačiau ją vakar kukliai besišypsančią renginiuose, sako, kad ir savo detektyvuose vengia itin žiaurių aprašymų. Ją kalbinantis Audrius Ožalas klausia, kaip taip yra, kad ramiose skandinavų šalyse detektyvo tradicija tokia stipri. Ji sako, kad Skandinavijos šalių įvaizdis tėra įvaizdis, jie turi daug ilgų ir tamsių vakarų arba kad bent policininkai turėtų ką veikti, atsako pusiau juokais. Mums sunkiai suvokiama, kad rašytojas galėtų kreiptis į policijos nuovadą su prašymu pakonsultuoti dėl kriminalinio romano rašymo, bet Kati sako, kad ji taip padarė, ir jai policija paskyrė konsultantą. Iš šmaikščių Audriaus klausimų ir dar šmaikštesnių Kati atsakymų ima juoktis net renginio iš suomių kalbos vertėja ir įsijuokia taip, kad gera nuotaika (bekalbant apie kriminalinį romaną!) užkrečia visą salę. „Dabar žinosime, ką reiškia nuotaikingas vertimas“, – jai dėkodamas sako Laurynas. O man jos nuoširdus ir nevalingas juokas taip primena Danutės juoką, prieš keletą dienų jai skaitant savo tekstą. Ekleziastiškasis ratas užsidaro. Laurynas, įkvėptas vakarykščių repo kovų, pats išrepuoja festivalio statistiką ir magiškus skaičius – ateinančiųjų metų festivalio datą. Užgęstant scenos šviesai matom, kaip jo veidas tebešviečia laime.

Po festivalio dar ilgai galvoju: tiek daug žmonių, rašytojų iš Kauno ir ne Kauno, lietuvių, ne lietuvių, įvairiausių žanrų tekstų, knygų. Po pusantros savaitės parašau šį tekstą. Na, kaipgi kam?

Na kaipgi kam.