Kaip manęs nepaleido „Poezijos pavasaris“
Pirmas rimtesnis mano susidūrimas su „Poezijos pavasariu“ buvo ekstremalus. 2008-aisiais studijavau paskutiniame bakalauro kurse Filologijos fakultete. Nuo rudens dirbau Lietuvos rašytojų sąjungoje. Visą pavasarį rašiau baigiamąjį darbą ir ruošiausi „Poezijos pavasariui“, kuravau festivalio užsienio svečius. Sutapo viskas tomis pačiomis dienomis: rytais laikydavau egzaminus, per pietus pasitikdavau svečius oro uoste, vakarais eidavau į renginius, po renginių – lydėdavau svečius po miesto barus.
Šiaip ne taip atlaikius darbo dienas, savaitgalį mane su poetais iš Švedijos išvežė į Šilavoto Davatkyną ir Birštoną. „Šitas festivalis – sukarinta stovykla poetams“, – verkė švedų poetai prieš septynias ištraukti iš lovų. Bet vaikštinėdami po gražiąsias Davatkyno kalveles ir apžiūrinėdami mažąsias davatkėlių trobeles švedai atsibudo ir vėl pradėjo šypsotis. Juo labiau kad gavo po šlaką naminės ir kaimiškų lašinių šmotelį jai užkąsti, o veganai (tuo metu Lietuvoje dar veik negirdėtas daiktas!) – juodos naminės duonos, taip pat vietos medaus, vietos naminio sūrio, kurių veganai nevalgė, na ir vietos poetų eilėraščių, kurių švedai nesuprato, todėl ir „Poezijos pavasario“ paukštė tąsyk prasuko ratus virš jų galvų nepastebėta. Paveikta vietos organizatorių svetingumo ir ypatingos Davatkyno energijos, atsipalaidavau ir aš. Gulėjau pievoje, skaičiavau debesis, paskui kėliausi ir ėjau prie mikrofono skaityti švedų eilėraščių vertimų.
Šitaip atgaivinti nuvykome į Birštoną. Ten vyko piknikas, tik ne šalikelėje, o ant Vytauto kalno, tad mums su švedais teko šiek tiek pajudėti. Iš paskutinių jėgų įsiropštę į piliakalnį gavome prizą – ne tik pasakojimą apie seniausią Lietuvos piliakalnį, bet ir duonos – skystuoju ir neskystuoju pavidalu. Vėliau buvo skaitymai prie Balio Sruogos paminklo. Po jų organizatoriai mus nukreipė nežinoma kryptimi. Iš paskutiniųjų vilkdami kojas patekome į laivą, kurio denyje buvo gausiai patiekta gaivinamųjų užkandžių ir gėrimų, skambėjo akordeonu atliekamos šansonos ir poros sukosi šokio žingsniu.
Man lengvai sukosi galva. Ir nenuostabu, nes ją turėjau nuolat sukioti: ant vieno peties man rymojo ką tik išsiskyrusi švedų poetė, o ant kito – lietuvių poetė, neseniai tapusi našle. Jos abi liejo ašaras ir pasakojo viena kitai savo gyvenimų vargus ir džiaugsmus. Susikalbėti jokia kalba jos negalėjo, tad gelbėjau kaip galėdama savo studentiškomis pastangomis. Retkarčiais kas nors praeidavo pro šalį su stikleliu. Pokalbis, kurio paslaptis nusinešiu į kapus, vyko ilgai, poros sukosi, poetų galvos sukosi, kažkas pradėjo ir vėl skaityti eilėraščius, garlaivis pūškuodamas plaukė Nemuno vingiu, o krantai žaliavo žaliau nei rūtų daržai. Oras buvo sodriai prisotintas kažko. Ir visi keleiviai, tarp jų ir aš, paskutinio kurso studentė ir Rašytojų sąjungos tarptautinių programų koordinatorė ant perdegimo ribos, to kažko įkvėpėme. O kai iškvėpėme, tas kažkas liko nusėdęs poetiniuose plaučiuose. Universitetą tais metais baigiau, „Poezijos pavasario“ – ne. Jis man tęsiasi iki šiol.
Šie metai – pirmieji, kai oficialiai nebedirbu festivalyje. Kaip bus keista, galvojau. O buvo visai ne keista, mane aplankė tikrų tikriausias šventės jausmas. Visų pirma – „Poezijos pavasario“ almanachas. Kaip gera buvo jį atsiversti, neieškant prasprūdusių korektūros klaidų. Galų gale, atsiverčiant visa medžiaga jau būdavo skaityta kelis kartus, ieškant tų pačių pabėgėlių raidžių. Ir kaip jos pasprunka? Skaito keletas žmonių, o vis tiek nors viena raidė nepastebėta nusiplauna. Almanachą skaičiau visą savaitę lovoje rytais ir vakarais, sulaisčiau kava, peržiūrėjau, ką naujo šiemet parašę autoriai, susižymėjau mėgstamiausius eilėraščius. Paskambino festivalio direktorė Janina Rutkauskienė ir maloniai pakvietė dalyvauti skaitymuose. Nejaugi atsisakysi, juolab kad dirbti nereikia, tik eik ir skaityk. Pasižadėjau.
O kitą dieną šeima man sako: pagaliau nebedirbi tame festivalyje, vyksime į kelionę, viskas užsakyta. Į kokią kelionę, juk pasižadėjau į skaitymus. Žinom mes tuos skaitymus, po jų tiek tave ir matysim, sako šeima ir linguoja galvas. Ką darysi – pabūsiu bloga poetė, juk kasmet kas nors į skaitymus neateina, kai kurie ir pranešti nepasivargina. Susikaupiu ir renku J. Rutkauskienės numerį – nedalyvausiu, šeima išsiveža. Atsiprašau ir jau manausi pasprukusi iš festivalio it to almanache publikuojamo eilėraščio raidė. Tačiau tuoj pat suskamba telefonas – šeimos kelionė atšaukta. Darbe jau pasiprašyta atostogų, taigi vakarą praleidžiu ieškodama paskutinės minutės kelionių pasiūlymų. Randu. Kitą rytą vaikas atsikelia karščiuodamas. Baigta, nuplaukė ir paskutinė minutė… Ką darysi – liksiu Vilniuje ir eisiu į „Poezijos pavasario“ skaitymus. Staiga apima palengvėjimas. Važiuoju su šeima (vaikui temperatūra nukrito tą patį vakarą) į žydėjimo beprotybės apimtą VU Botanikos sodą, kur vyksta renginys, sveikinuosi su likimo broliais ir sesėmis poetais. Kvepia. Tik ar vien alyvomis? Įkvepiu ir lipu ant scenos kaip į 59-ąjį „Poezijos pavasario“ autobusą. Kur jis mane nuveš? Dar nežinau, bet esu tikra – ten vėl sutiksiu švedų ar kokios kitos šalies poetų, išgirsiu pačių keisčiausių pokalbių, gausiu ne tik duonos ir lašinių, bet ir įkvėpsiu to kažko, tvyrančio ore, ką miestelių gyventojai saldžiai vadina „Poezijos pavasario“ paukštės plazdėjimu. Velniai rautų, tegul sklendžia toji paukštė virš Lietuvos miestų ir miestelių. Mums ji labai reikalinga.