Hunai prie vartų

Kartais atrodytų, kad žmonės pavargo nuo nesibaigiančių žinių apie karą, diskusijų apie vokiečių brigados ir lietuvių divizijos perspektyvas, pasipriešinimą, gynybą ir iššūkius nacionaliniam saugumui ir vis labiau renkasi gamtinius ar kultūrinius prieglobsčius. Kiekgi galima kalbėti apie karą?

1935 metų pabaigoje Londone prancūzų rašytojas André Maurois pusryčiavo Winstono Churchillio draugijoje ir šį įvykį aprašė po karo išleistame tekste „Prancūzijos tragedija“:

Pakilus nuo stalo jis paėmė mane po ranka ir nusivedė į nedidelę svetainę.

– Šiandien, pone Maurois, – ūmai tarė jis, – reikia rašyti nebe romanus. Ne!.. Ir nebe biografijas!.. Ne!

Pažvelgiau į jį kiek sunerimęs.

– Reikia kas dieną parašyti po straipsnį, – toliau kalbėjo jis, – ir kasdien vis apie tą patį… reikia visais įmanomais būdais tvirtinti viena: prancūzų aviacija, kuri buvo geriausia pasaulyje, nusirito į ketvirtąją ar penktąją vietą… O vokiečių aviacija, kuri apskritai neegzistavo, ima jau pirmauti pasaulyje. Tik tiek… ir daugiau nieko… Jei jūs imsite šaukti apie tai ir Prancūzija jūsų balsą išgirs, būsite nuveikęs daugiau negu aprašinėdamas moters meilę ir vyro ambicijas.

Maurois paprieštaravus, kad aviacijos temos jis neišmano, kad jo niekas neklausytų, tad liksiąs prie romanų ir biografijų, Churchillis atsakė: „Šiuo metu vokiečių aviacijos grėsmė – tai vienintelė tema, kuri turėtų rūpėti kiekvienam prancūzui… Nes jūsų šaliai ši grėsmė gali tapti lemtinga… Kultūra, literatūra – visa tai, be abejo, puiku, pone Maurois, tačiau kultūra, neremiama jėgos, greitai nustoja gyvavusi“ (Andrė Morua, Esė, iš prancūzų kalbos vertė Jonas Mikelinskas, Vilnius: Mintis, 1991, p. 41).

Jau antrus metus besitęsiančio karo Ukrainoje, kurio baigtis vis dar nėra aiški, patirtis europiečius turėtų išmokyti, kad padėtis iš esmės pasikeitė, o saugumas ir vokiečių brigada ar amerikiečių junginiai prie NATO sienų yra svarbiau negu kultūra. Kultūra yra laimingų žmonių prieglobstis, bet, kaip sakė Tukididas, „laimė priklauso nuo noro būti laisvam, o laisvė priklauso nuo noro būti drąsiam“.

Šiais metais baigdamas susitikimą Maskvoje su Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pareiškė: „Ateina tokie pokyčiai, kokių nebuvo šimtą metų. Ir mes šiuos pokyčius valdome kartu.“ – „Sutinku“, – palinksėjo Putinas. Žodžiai apie „pokyčius, kokių nebuvo šimtą metų“, yra dažnai vartojami Kinijoje augančiai šios galybei ir neva menkstančiai JAV ir Vakarų šalių jėgai apibūdinti. Vizitas Maskvoje gana aiškiai parodė, kad Kinija palaiko Rusiją kare prieš Ukrainą, kad Rusijos ir Kinijos draugystė yra strateginė, kad JAV ir Kinijos konfrontacija tęsis ilgai ir kad pasaulis (neperdedant) toliau grimzta į XXI amžiuje dar nematytą krizę.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo ieškoma prasmių ir reikšmių, kurios įprasmintų didžiulius karių, dalyvavusių šiame konflikte, praradimus. Daugelyje Didžiojo karo paminklų įvairiomis estetinėmis formomis buvo perteikiamas įspėjimas ir tikslas – „niekada daugiau“. Bet tas „niekada“ truko vos dvidešimt metų. Po Antrojo pasaulinio karo Holokausto tyrinėtojai suformavo skambų moralinį šūkį „Niekada daugiau!“. Brutali Rusijos agresija ir rusų kareivių nusikaltimai Ukrainoje parodė, kad valstybiniu lygmeniu suformuoti oficialieji karo aukų atminimo įamžinimo standartai, nuolatinis kalbėjimas apie Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą, apie patirtas kančias ir raginimas „niekada“ neužmiršti praeities neveikia. Kaip rašė Hegelis, iš istorijos mes išmokome, kad nieko iš jos nepasimokėme. Jokia atminimo politika ir priminimas apie buvusius karus nepadės išvengti būsimų karų ir karo baisumų.

Šiandien galima konstatuoti, kad Jungtinių Tautų sistema atgyveno – Rusija, sulaužiusi visas chartijas ir susitarimus, vieningai nepasmerkiama kaip agresorė ir, manau, dar pamatysime šios nebeveiksmingos organizacijos, kuri buvo kuriama kaip taikos ir stabilumo garantas, žlugimą. Karo Europoje fone praranda prasmę visokios žmogaus teisių gynimo ar „gydytojų be sienų“ organizacijos, sulyginančios Rusijos ir Ukrainos kareivių elgesį, laimės indeksus tiriančios institucijos, sportas ir kultūra kaip tautų bendradarbiavimo sritys („Nemaišykite sporto ir kultūros su politika“ – ne, maišykime) ir kiti panašūs dalykai. Esminis klausimas lieka, kiek naikintuvų ar tankų turi Europa, kad galėtų organizuoti efektyvią gynybą. Prisiminkime Churchillį ir kitą anglą – Rudyardą Kiplingą, kuris 1914 metais rašė:

                         For all we have and are,

                         For all our children’s fate,

                         Stand up and take the war.

                         The Hun is at the gate!