„Hanfeidzi“. Senovės Kinijos išmintis valdovams ir vadovams
„Hanfeidzi“ – prieš daugiau nei 2,2 tūkst. metų sukurtas vienas žymiausių senovės Kinijos filosofinių praktinių veikalų, priskiriamas legistų, arba – dar supaprastintai vadinamų – „įstatymininkų“ (kin. fadzia), mokyklai. Vadinamuoju Kariaujančių valstybių laikotarpiu (453–221 m. pr. Kr.)1 nuolatinės skirtingų valstybių tarpusavio kovų ir suirutės sąlygomis Kinijoje radosi ir plėtojosi daug veikėjų ir mąstytojų grupių, siekusių paaiškinti ir suvaldyti netvarką, atrasti geriausią valstybės, visuomenės, gyvenimo modelį. Legistai iš visų išsiskyrė tuo, kad akcentavo savanaudišką žmogaus prigimtį ir pasisakė už griežtais rašytiniais įstatymais ir nurodymais grįstą valstybės santvarką, kurios centre – stiprus valdovas, taikantis aiškiai reglamentuotas bausmes ir apdovanojimus.
Rekonstruotą, mūsų dienas pasiekusią „Hanfeidzi“ knygos versiją sudaro 55 skyriai, kurių turinį, manoma, sukūrė skirtingi autoriai. Vienas jų, kurio rankai mokslininkai priskiria bent keliolika veikalo skyrių ir kurio garbei knyga ir pavadinta2, – tai tragiško likimo tuometinės Hano valstybės aristokratas Han Fei (gimęs apie 280 m. pr. Kr., nusižudęs 233 m. pr. Kr.). Išgyvendamas dėl priešų puldinėjamos ir vidaus suiručių alinamos savo valstybės ir turėdamas aštrų protą ir puikų išsilavinimą, bet dėl stipraus mikčiojimo negalėjęs varžytis su tuo metu aktyviai besireiškiančiais, savo iškalba valdančiųjų dėmesį bandančiais patraukti kitais mąstytojais ir veikėjais, Han Fei siūlymus dėl deramo valstybės valdymo savo valdovui išdėstė raštu.
Išnagrinėjęs ne tik prieš jį kūrusių legistų teorinius darbus, bet ir gausybę dokumentinės istorinės medžiagos, Han Fei apibendrino prieš jį kūrusių legistų palikimą ir sukūrė analogų neturintį praktinį vadovą, kuriuo remdamasis valdovas gali pažaboti žmogaus prigimtį ir sukurti bei išlaikyti paklusnų, valstybės tikslams tarnaujantį biurokratinį aparatą. Han Fei kaip niekas kitas skrupulingai aprašė ir suklasifikavo skirtingas valstybei kenksmingo elgesio apraiškas ir priemones tokiam elgesiui atpažinti ir valdyti.
Paradoksalu, tačiau talentingojo Han Fei mintys didžiausią pripažinimą pelnė ne gimtojoje Hano valstybėje, kuriai jos pirmiausia buvo skirtos, o jai priešiškoje Čino valstybėje. Susižavėjęs Han Fei raštais, Čino valdovas netgi buvo bepasiūląs jam valstybės tarnautojo postą, tačiau čia įsikišo buvęs Han Fei bendramokslis Li Si, kuris tuo metu Čino valstybėje ėjo aukštas pareigas. Veikiamas pavydo už save gabesniam, Li Si įkalbėjo Čino valdovą suimti Han Fei ir apklausti, nes šis neva galįs šnipinėti Hano valstybės naudai. Įtarimas Čino valdovui pasirodė pagrįstas, ir Han Fei buvo suimtas. Jam dar belaukiant nuosprendžio, Li Si melagingai pranešė Han Fei, kad šis jau yra apkaltintas, ir pasiuntęs nuodų patarė jam užbaigti savo gyvenimą ir išvengti gėdingos bausmės. Paklusęs šiam Li Si nurodymui, Han Fei tapo klastos, kurios metodą pats buvo aprašęs savo raštuose, auka.
Užgesus Han Fei gyvybei, jo idėjos ne tik nebuvo užmirštos, bet ir suvaidino lemiamą vaidmenį viename svarbiausių įvykių Kinijos civilizacijos istorijoje. Įgyvendinęs legistines idėjas praktikoje, Čino valdovas 221 m. pr. Kr., t. y. praėjus 12 metų po Han Fei savižudybės, užbaigė Kariaujančių valstybių laikotarpį ir tapo pirmuoju suvienytosios Kinijos imperatoriumi Čin Ši Huangdi, įtvirtinusiu legizmu grįstą santvarką ir įgyvendinusiu daugybę svarbių reformų.
Despotiška Čino imperijos sistema, viena vertus, sulaukė įvairių Kinijos istoriografų bei intelektualų kritikos ir kuriam laikui į užmarštį nugramzdino daugelį legizmo idėjų. Kita vertus, tiek Han Fei, tiek kitų legistų idėjos ir darbai ne kartą buvo iš naujo prisiminti ir įgyvendinti skirtingais pavidalais. Pavyzdžiui, kai po Čino ėjusios konfucianizmo ideologija grįstos Hanų dinastijos laikotarpiu (206 m. pr. Kr.–220 m. po Kr.) imperatoriaus valdžia dėl eunuchų ir karo vadų įtakos valstybėje labai susilpnėjo, legistinės idėjos buvo pasitelktos imperatoriaus įtakai stiprinti. Kai kurių šiuolaikinių sinologų teigimu, būtent iš naujo Hanų dinastijoje atrasta legizmo ir konfucianizmo sintezė ir jos pagrindu sukurtas naujas valstybės valdymo modelis tapo vienu svarbiausių veiksnių, padėjusių įsitvirtinti Hanų dinastijai ir sukurti tvirtus konfucianistinės valstybės pamatus, turėjusius įtakos visai tolesnei Kinijos civilizacijos raidai.
XX a. legizmą bene labiausiai pripažino Mao Dzedongas, kūręs ir įgyvendinęs modifikuoto marksizmo ideologiją. Jis ypač vertomis dėmesio laikė Han Fei idėjas apie darbo ir karinės jėgos sutelkimą ir panaudojimą, karinį bei ekonominį valstybės stiprinimą. Šiandien praktinių legizmo įgyvendinimo pavyzdžių galime matyti kai kurių šiuolaikinių Kinijos civilizacijos kultūrinį klodą turinčių valstybių (pvz., Singapūro) santvarkose.
Čia pirmąkart pristatomos iš senosios kinų kalbos į lietuvių kalbą išverstos keturių skirtingų „Hanfeidzi“ veikalo skyrių ištraukos3. Vienų autorystė beveik neginčijamai priskiriama pačiam Han Fei, kiti, manoma, buvo sukurti kitų autorių. Tačiau visuose juose atsispindi legistinis pasaulio matymas ir aiški praktinė orientacija.
Pažymėtina, kad originalusis knygos tekstas, kaip ir didžioji dalis to meto kiniškų veikalų, labai lakoniškas. Tai veikiausiai lėmė praktiški sumetimai – iki popieriaus išradimo dar buvo likę keli šimtmečiai4, tad tekstai buvo raižomi ant bambukinių lentelių, kurios vėliau buvo jungiamos į ritinėlius. Užrašymas kainavo daug laiko ir pastangų, o gatavi veikalai tokiose laikmenose užimdavo daug vietos ir buvo sunkūs. Kuriant tokiomis sąlygomis reikėjo labai taupyti žodžius. Tačiau nepaprastai turiningas ir išraiškingas kinų raštas leido į gana ribotą teksto apimtį sutalpinti prasminius niuansus, emocijas ir atspalvius.
Veikalo ištraukos išverstos remiantis komentarais kiniškuose šaltiniuose ir suteikiant, kur manyta esant tinkama, tekstui šiuolaikiškesnę formą (pvz., sujungiant kelis trumpus sakinius į vieną sudurtinį, idant skambėtų sklandžiau ar pan.), tačiau kaip įmanoma tiksliau atkartojant originalą, kad lietuvių skaitytojai galėtų susipažinti su kuo autentiškesne šios nepaprastos knygos versija.
1 Šis Kinijos istorijos laikotarpis (kin. džanguo) kartais dar verčiamas kaip „priešiškos karalystės“ („Visuotinė lietuvių enciklopedija“) arba „kariaujančios karalystės“. Čia pasirinktas „kariaujančių valstybių“ terminas turbūt geriausiai atspindi kinišką originalą ir prasmę – „džan“ reiškia karą, o žodis „guo“ senaisiais laikais reiškė įvairias valstybinių darinių formas (kunigaikštystę, karalystę ir kt.), kurios toje pačioje valstybėje laikui bėgant kito.
2 Žodis „dzi“ kinų kalboje reiškia garbingą titulą, pridedamą prie nusipelniusio veikėjo vardo. Jis gali reikšti „meistras“, arba „mokytojas“ (plg. Sundzi, veikalo apie karo meną autorius).
3 Mėnraštyje „Metai“ (2009, Nr. 12) buvo publikuota keletas ištraukų iš kitų veikalo skyrių (vertė A. Blažytė).
4 Manoma, kad popieriaus gamybos iš medžio žievės, kanapių, audinių atraižų ir žvejybos tinklų būdą apie 105 m.
išrado kinų išradėjas Cai Lunas. Cai Luno mokiniui jį patobulinus, popierius imtas gaminti Kinijoje, o vėliau ir visame pasaulyje.
