Gegužinės
Architektūros festivalis „Open house“ Lietuvoje įsibėgėjo ir, sakyčiau, labai pavyko. Šiame festivalyje žmonės iš tikrųjų vartoja kultūrą, o ne ką kita. Nors sąraše kasmet vis mažėja užkaborių, kuriuos norėčiau pamatyti (daugmaž visur, kur įdomu, esu išlandžiojusi savarankiškai, o kur neįdomu, pvz., naujieji nuostabieji biurai, – neisiu), vis surandu bent dvi vietas. Šiemet tai buvo naujai atidarytas Bokšto skveras ir termofikacinė elektrinė. Kai dviračiu važiavau pro Misionierių bažnyčią, pamačiau, kad ji jau beveik visa nuspalvinta, nedaug liko. Tikiuosi, kitais metais bus galima lankytis.
Autorės nuotrauka
Bokšto skvere įdomi tik senoji istorija: šaritės, vienuolyno statyboms išgriovusios miesto sieną; naktinės plaštakės, kurias priimdavo į špitolę. Dabartinė koplyčia man negraži, visa balta, be jokių faktūrų, paruošta priėmimams. Kažkada Mindaugas Skudutis yra anglimi piešęs apleistus venerinių ligų dispanserio griuvėsius: buvo paroda „Akademijos“ galerijoje. Trijų šimtų metų senumo liepa kieme, dėl kurios neįmanomi kasinėjimai aplinkui, kad nebūtų pažeistos šaknys. Asimetriška barokinė arka. Sutvarkyta gražiai, bet nenorėčiau dirbti tokiuose biuruose. Prie termofikacinės elektrinės teko dvi valandas laukti eilėje; apsisprendžiau, nes su savimi turėjau knygą. Industriniai peizažai traukia žmones: vamzdžių raizgalynės gražios, geležinkelio bėgiai romantiški. Savo galvoje iš jų montuoju koliažus Rožanskaitės motyvais. Plytos, iš kurių skubiai (ir iš pažiūros negrabiai) sumūrytas pastatas, turi tapybiškumo. Durpių sandėlyje filmavo serialą „Černobylis“ – tas scenas, kur mirtininkai brenda užsukti sklendės. Kuras (medienos atliekos) kvepia šviežiu medžiu, šiltoje patalpoje gyvena katė.
Iš Muziejų nakties mačiau tik renginį Gaono muziejuje: kolegų eilėraščius neblogai žinau, tad neapėmė koks nors naujas įspūdis. „Eurovizija“, kurią įprastai žiūrime nebent pasiblevyzgojimui, pasižymėjo tuo, kad nemažai atlikėjų dainavo… gulėdami. Lietuviškos prezentacijos (Trakų pilis, idealus kičinis simuliakras turistui!) buvo dviprasmės: viena vertus, pratina mūsų pačių akis prie įvairovės, kita vertus, absurdiškai, net karikatūriškai atrodo neseniai priimto migrantus atstumiančio įstatymo šešėlyje. O juk „Eurovizija“ yra politika yra politika yra politika (ir poezijoms čia beveik ne vieta).
Lauke tiek kino, kad nebūna kada žiūrėti televizorių. Neseniai LRT rodė nuobodųjį „Alfavilį“, įtikinantį tokius kaip aš, kad Godard’as buvo kino poetas. Rodė ir „Laukinę kriaušę“ (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2018), kurios kadaise nespėjau pažiūrėti „Kino pavasaryje“. „Būk gera, tik netekėk už turko“, – pažiūrėjusi paprašiau dukters (nors filmas visai ne apie tai). „Kodėl?“ – paklausė ji. „Todėl, kad ten gilus patriarchalizmas, moterys turi nedaug teisių, o vyrai – dar mažiau savitvardos.“
Autorės nuotrauka
Apie „Poezijos pavasarį“ per vieną Rašytojų sąjungos suvažiavimą buvome prašomi nerašyti nieko blogo (matyt, po teismų, kad ir sėkmingų, dėl almanacho leidybos kaip reikiant bijoma mažesnio finansavimo). Tad aš ir nerašysiu, juolab nieko blogo ir negalvoju. Tik tiek, kad tai ne organizatorių, o pačių rašytojų mentaliteto problema. Jeigu jiems tinka toji praraja, kurią savo akimis išvystame regionuose, – nėra ko rašyti į laikraščius. Praraja tarp aukštosios ir masinės (ir mėgėjų taip pat) kultūrų yra tokia didelė, kad ji primena socialinį atotrūkį tarp skurstančiųjų ir aukštesnės vidurinės klasės. Tik tiek, kad apie pastarąjį bent jau kalbama, o apie kultūrinį – beveik ne. Jeigu netinka – tegu važiuoja gyventi į regioną (nematau besiveržiančių). Dixi.
„Poezijos pavasariui“ itin tiko Botanikos sodas Kairėnuose, atsivėręs visu savo grožiu. Pritrenkiančiai žydėjo visas alyvų kalnas, traukė šiltnamiai, kuriuose beveik knietėjo paragauti geltonų ir raudonų kaktusų – atrodė tarsi valgomi. O dar japoniškas sodas, kažkuo primenantis žiemos sodą (gal baseino žuvimis), buožgalvių debesys tvenkiniuose. Gamtos poezija. Ten pat šiuo metu vyksta ir gegužinės su naktišokiais po pamaldų, gal dar spėsiu patikrinti. Visai gerai praėjo ir „PoPa“ moterų skaitymai prie Žemaitės – nors užsitęsė, ne visi žiūrovai sulaukė „Literatūrinių tašių“ dalybų, o kultūrinė praraja nelabai ir buvo jaučiama. Temos panašiai kaip ir „Eurovizijoje“ – arba apie meilę, arba apie politiką. Kai išeis laikraštis, vyks folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ – Senamiestyje vėl skambės sutartinės, pasidainavimai, naktinės dūzgės. Kaip ir kiekvieną pavasarį.
Ukrainiečių knygų klube (nelabai kas ten veržiasi skaityti, bet ateina pasikalbėti) – pykčio nuotaikos. Šiuo metu kai kurie iš jų jaučiasi aukomis, toji laikysena sudėtinga. Likusieji tėvynėje galvoja, esą čia jiems labai gerai (o iš tikrųjų, deja, blogai). Jie pyksta ant darbdavių, pyksta ant norinčiųjų padėti, pyksta ant Europos. Dar sudėtingiau turėtų būti tiems, kurie yra fronte, – juk anksčiau ar vėliau gali ateiti perdegimas, potrauminio streso sindromas. Uždaras ratas, iš kurio klamposime visi.
