+
+
Blyški bičiulių Mėta Marija, prigijusi Vokietijoje, prie Mozelio upės, eina Pirmosios Komunijos. Šaknys šiek tiek vokiškos – motina liuteronė nuo Klaipėdos. Kaimelio tarp vynuogynų tradicija – prie durų prieš savaitę pastatyti baltai žydinčią gėlę, kad visi žinotų, jog namuose šventė, ir užsuktų pasveikinti. Ir kaimynai suka, net nelabai pažįstami, mama nespėja kepti pyragų. Ant šaldytuvo nebetelpa atvirukai, vienas prasiskleidęs, matyti priklijuota rausva iš dešimties eurų išlankstyta origamio širdelė.
Pirmiausia – fotosesija prie upės. Šiemet kaštonai dar nespėję uždegti visų žvakių. Palydėti vaikų į bažnyčią renkasi dūdų orkestras – buvusios didybės likučiai, jis griaudės ir nuo viškų per mišias. Eisenos priekyje – aukštai iškelta lazda, ant jos keliomis eilėmis į taktą krūpsi kutai. Balkonėly garbės sargyboje stovi senukų pora. Gal ir patys prieš daug metų ėjo čia su procesija, smunkant baltoms kojinėms, su pakalnutėmis ir vėjo plaikstomais kaspinais plaukuose. Kad artimiesiems skirtas klauptas neliktų apytuštis, juos atstojame mes, tarsi iš ano palyginimo apie vestuvių pokylį. Kunigas duoda komuniją atsiklaupęs priešais vaiką, akys viename lygyje. Vaikai tik penki, suaugusiųjų – koks pusšimtis. Vaikų kasmet mažės, bus metų, kai jų visai nebus, – ir dėl demografinės žiemos, ir dėl nenumaldomo grįžimo prie mažosios kaimenės formato. Jėzaus skonis, paskui jau be dūdų ir kaspinų.
+
Sūnaus sutvirtinimas, o Liuksemburge – maratonas, kasmetinis pasaulinis renginys. Dauguma gatvių uždarytos. Žmonės blaškosi, ieškodami aplinkkelio, kažkokia mergina verkdama kalba telefonu, jos automobilis sulankstytom durelėm – šalikelėje. Vos nepravirkstu ir aš – kad nepavyks nuvažiuoti. Sutvirtinamieji keturi. Būtų dar mažiau, jei ne imigrantai. Šalia lietuvio stovi rusas. Sutvirtinimo broliai? Jo mama iš Sankt Peterburgo, ant jos visas mišias pramiega mažasis. Liudmyla iš Chmelnyckio, atblokšta į Liuksemburgą karo, anądien susipažinusi su jais, tiesia tam vaikiukui dėžutę su šilauogėm. Kai tarsteliu, jog šiais laikais daugeliui tie rusai geriausiu atveju būtų tuščia vieta, tik numoja ranka. Kalbamės irgi okupantų kalba, taip išėjo, kad mums ji – artimo meilės.
Sutvirtinimą teikia kardinolas, radęs laiko tarp svarbių pareigų, stambi figūra ir Vatikane. Per pamokslą kalba, kad Dievas yra amžina Meilė, mylinti ir kai vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus, net kai daro ką nors bloga. Baigdamas pamokslą sako: jūs – Bažnyčios dabartis ir ateitis. Kiek jau yra tai supratę?
Tylus broliukas kunigėlis iš Argentinos atkuto, kai paprašiau jį būti sūnaus sutvirtinimo tėvu. Draugai toli. Dėl visa ko paaiškina, kad prancūziškai „Sutvirtinimo tėvas“ ne père, o parrain. Per mišias jis tik su sutana, be raudonai auksinio arnoto, kaip kiti prie altoriaus. Gano garbanotą avinėlį. Kardinolas turėtų būti patenkintas tarnaujančia bažnyčia. O man gražu, kad pasaulietis ir kunigas arti vienas kito, reikalingi vienas kitam. Pažada melstis ir paprašo vaiką melstis už jį. Pasakau, kad melsiuos už juos abu.
Po mišių šventoriuje kuklios sesučių vienuolių vaišės. Ateina ir kardinolas. Jam niekas nepataikauja, kalbasi kaip su normaliu žmogum. Jis irgi nevaizduoja kaži ko, paragauja naminio alaus, šnekučiuojasi apie šį bei tą. Vėjas įsisuka į padurkus, kilsteli staltiesę, pažeria iš lengvų vienkartinių lėkščių riešutus ir bulvių traškučius, prajukdo žmones. Šventosios Dvasios priminimas, kad ji yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
