●
●
viskam kas ateina iš tavęs
pasiduodu –
lyg didelis kaimas giedotų
sustojęs ratu
aplink nebylų
pasiutusį vaiką
iš labai toli siunčiamais žodžiais
●
aksominis dūžis
į žalvario dubens
kraštą
palieka…
…su kylančiu
salsvu dūmu
tilsta
užkimę giedojimai
●
per daugel vakarų
išrištas senas piktas mazgas
pavirsta drobulėle
ašarų išlydėtuvėms
tai iškeliauja
ligi dugno atsidusus
ir dar viena naktis
praradusi bet kokią galią jaust
tai tyliai atsigirsta
seniai pažįstama giesmė
išdildytu man iš omens vardu
ir ima varstyt langus
●
tyliai tikì
be balso
seniai išsižadėjus
taip reikalingos tam jėgos
nebyliai
kaip suakmenėjus gilė
po perdžiūvusiais lapais
šešias žeminės amžinybes
būni –
priklausoma
ir pamiršta net
laiko įnorių
lig jis užvaldo mirtinai…
įtikinti Kūrėją! –
aplinkui narstančių sliekų giesmė
…kol neatsiveri
su vargiai tramdoma jėga
ne savo…
– dangui
jis akina skaudžiu
tviskėjimu –
be lūkesčio
tiktai su ardančia trūnėsių luobą
gležna mintim –
dabar tau
leidžiu
viską
●
slėptis jaukioj sielos spintutėj
kažkur
šėlstančiuos rūmuos
suvis užmirštoj
pasakoj
●
ir šiandien karšta –
anapus
krūmynų blykšo
spengiantis oro paveikslas…
ne nuo sprogimo
mirtų penki milijardai –
iš bado
o man tiltas –
užutėkio žvilgsnis
gaivinantis
…samanos
turkio dugne…
prisimenant taiką
būdavo, manęs nėr
tiktai erdvė
kvietimas
pripaišeliotos
kadais báltos
tarpvartės –
kartu su miestu
jo triukšmais ir
saule
skrieja per
žydinčią
visa išteisinančią
tylą
popiečio sapnas
kai išbristi devyni sirupai
ir sparnai padžiauti
kai pas ežerą…
garsas paviršium toli eina
slyst nuoga nuo rugpjūčių plausto
į vakaro vandenį
kaip pirmąjį kartą…
●
paslydus
metai
pračiužinėti…
bandymai
stotis
tviskantys
raštai
●
tarp iškvėpimo ir
įkvėpio
nieks
nesustoja
tylos nėr
niekio nėr
nes –
širdis
●
dar šiltos pėdos
neša
krautuvėlėn
pusryčių
pakrantės salos lydi
kartu skambėdamos
besiplaikstančiame
marškiny
nėra sakytum
nieko… tik
saulė ir
budinanti
vis tolyn
tavin
mintis
●
aukštai virš laimės miestų –
aš ir tykus ežerėlis kalno delne
okarina arbatinėje
išsilaisvinusios iš batų
pėdos
grimzta
kvėpuoja
į kilimus
pagalvių tvirtovėse
aplink vėlumų
alkelius
klostės
drabužių
žodžiai
žaidžia
šnara
užsimiršę žalsvuos
ritualuos
už bambuko
sienutės
molinė
slibino
šnervė
išpučia
il̃gų
garsą
– tylą
iš pavasarių
kažkieno strykas
linguoja
sodus
primerktų vokų erčioj
dienojančius
nesu jų klausius
lig šiol, bet
pamenu
kažkada šąlant šlaunims ant
metalinio suolo stoties
perone
tolima siela praėjo
nešina smuiku
plastmasiniam
prekių
maišely
●
Senų giesmių tvorelėm apsitvėrus
Lieku stebėtojo namuos…
Skreite pelenės kruopų liūdesys,
Už lango paukštis apsisuko – nėr!
Šis amžinybės užkampis blausų̃,
Jaučiu, tėra akivaizdybė –
Prisiekęs nepaleisti taip lengvai
Ant žirnių klupdęs baimės dievas
Išbluko pamažu, paskui kažkur užkrito…
Nuo vieno lango krašto iki kito
Žaliuoja sodai,
Baltų padangių spinduliai
Styguoja mano netvarkos dienas…
Ir radusi skreite šafrano dulkę
Aš suprantu, iš kur visa šitos šviesos spalva…
– kartojas viskas, taip ir sakei…
