Svečias

 

Viskas prasidėjo gal ir gana įprastai.

Tai buvo nedidelis baltas kačiukas, kniaukiantis jos gyvenamo daugiabučio laiptinėje. Didelių mėlynų akių, visas drebėdamas, reikalavo iš jos atjautos, prieglobsčio ir meilės.

Tiesiog negalėjo jo šitaip palikti. Tai kaip netyčiukas vaikas – tiesiog privalai jį priimti ir užauginti pagal visus žmogiškumo priesakus. Neturi kito pasirinkimo. Iš pradžių pratiniesi prie to naujo tavo gyvenime padarėlio, skaitai visokias knygas apie kūdikių auginimą, naršai internete, kovoji su pasąmoniniais demonais, atsliūkinančiais iš tavo pačios vaikystės, iš tave auginusių tėvų patirčių, o paskui prasideda šviesesnis etapas – judu susidraugaujate ir imate drauge tyrinėti pasaulį. Tau naujai atsivėrusį, daug šiltesnį ir draugiškesnį nei prieš tai.

Taip jos gyvenime atsirado Micius. Ne, netiesa, kad ji nebuvo jam sugalvojusi padoresnio vardo! Tačiau nė į vieną – Silverijų, dʼArtanjaną ar Ichtiandrą – katinėlis nė nemanė atsiliepti, o pripažino tik Micių. Išties kaip pirmakartė motina ji entuziastingai pasinėrė į kačių pasaulio pažinimą: savo bibliotekoje susirado visas įmanomas knygas apie kates, skaitomuose romanuose įkišdavo popierėlius ir pasibraukdavo tas vietas, kur būdavo minimos katės. Netgi ėmė domėtis senovės Egiptu, kur katės laikytos šventomis. Ir anksčiau mėgdavo nueiti prie netoliese stovinčio rašytojai Jurgai Ivanauskaitei skirto paminklo – akmeninio katino, stūksančio netoli nuo namo, kuriame rašytoja gyveno, o vieną sykį net paglostė to katino liūdną šypseną, mintyse išsakydama slaptą svajonę, tad dabar giliai širdyje patikėjo, kad tai Jurga atsiuntė jai šią netikėtą dovaną. Juk Ivanauskaitė visada buvo jos mėgstamiausia autorė.

Krestelėjusi garbanas, nuvaikė prisiminimus ir toliau šluostė dulkes. Jų tiek daug prisikaupia per savaitę. Laistant gėles, žvilgsnis užkliuvo už kieme vaikštinėjančio juodo katino. Tai pirmo aukšto kaimynė vis išleidžia pasiganyti savo augintinį. Tas padaras net moka pasiprašyti vidun: palaukia įeinančio į laiptinę žmogaus ir gailiu balsu sukniaukia, o žmogus ne tik įleidžia katiną, bet dar ir kaimynei į duris paskambina, kad pasitiktų savo augintinį. Karolina niekad gyvenime neišleistų laukan savo Miciaus. Pirma, jis kastruotas ir jau vien todėl nebūtų lygiavertis kovotojas prieš kitus laukinius katinus, todėl lengvai galėtų nukentėti. Antra, jo baltas kailis. Atsimena, kaip jį pirmą kartą maudė… Tai buvo beveik sakrali patirtis, suvienijusi juos abu. Aišku, katės nelabai mėgsta vandenį ir Karolina šią procedūrą atlieka tik keletą kartų per metus, kaip ir rekomenduoja kačių augintojai profesionalai, užtat ją taip džiugina Miciaus baltumas, tas gyvenimo dar nesuteptas, švarus it baltas lapas kailis.

Išėjusi į balkoną ir rūpestingai uždariusi balkono duris, kad Micius neišsmuktų, išpurtė durų kilimėlį. Gruodis, o šilta lyg pavasarį. Kažin, kur tas juodasis kiemo vaikštinėtojas, ar jau parėjo namo? Anava ten, kiemo pakrašty, slepiasi krūmuose, mat pro šalį už pavadėlio veda šunį. Kažkas pabaidė balandžius, vis sutupiančius į kairę nuo jos buto esančiame antro aukšto balkone, ir jie būriu purptelėjo viršun. Kaip gražiai visi kartu pakilo, tarp jų, atrodo, yra ir veislinių iš netoliese užlaikomos balandinės. Pasukusi galvą kairėn, pamatė, kad ketvirto aukšto kaimynė senutė taip pat sužiuro į tą pusę. Senutė kaip kokia akmeninė statula visais metų laikais sėdi balkone ir stebi kiemą. Pakalbinta neatsako, tik rymo ir žiūri, tiesa, galvą sukioja kaip visko mačiusi, bet vis tiek nustebusi balandė. Artėja Kalėdos, ir languose bei balkonuose viena po kitos sužimba spalvotos lemputės ir uodeguotos žvaigždės. Švelniam vėjui papūtus, suošė sulingavo priešais namą augančių aukštų beržų šakos. Jai nebetoli iki jų viršūnių – penktas aukštas, virš jos tik dangus. Kas gi būtų, jei Micius išeitų į balkoną? Krisdamas iš jo tikrai užsimuštų, kad ir koks jis protingas katinas.

– Mažute, gal pasakysi, kiek valandų? – įžūliai užkalbino kažkoks vaikinas iš gretimame balkone rūkančiųjų būrelio.

Prieblandoje į jį atsigręžusi, pasižiūrėjo tiesiai į akis.

– Neskaičiuoju laiko.

Vyrukų būrelyje kilo lengvas sumišimas, mat nesitikėjo pamatyti visai ne mažutės, o jau per penkiasdešimtmetį perkopusios moters veidą. Jos šviesios, nė kiek nežylančios garbanos dažną suklaidina, ne kartą gatvėje praeiviai iš nugaros yra pavadinę „mergaite“, pavyzdžiui, kai iš kišenės iškrisdavo kokia pirštinė: „Mergaite, pirštinę pametėt!“ – sušukdavo.

– Atleiskit, ponia, – pasitaisė įžūlaus balso vyrukas. – Gal turit cigarečių?

Nieko nebeatsakiusi, kiek suirzusi dėl to, kad balkonuose, nepaisant naujojo įstatymo, vis tiek rūkoma, skubiai atidarė balkono duris ir dingo savo mažame bute. Micius lyg karalius miegojo pačiame laipynės viršuje kaip soste ir kartu vos vos prasimerkęs stebėjo aplinką. Tik katės taip sugeba.

Kad išsklaidytų susierzinimą, nuėjusi į virtuvę užsikaitė kavos ir, kol Micius miega, nusprendė dar peršluostyti knygų lentynas. Kaip bibliotekininkė ji mėgo knygas, bet gal net labiau mėgo jas turėti negu skaityti. Palei ilgąją kambario sieną sustatytose lentynose buvo tvarkingai išrikiuotos Nobelio ir kitų premijų laureatų, kadaise leistos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos, įvairių autorių knygų kolekcijos. Vyrų ir moterų sukurtą literatūrą laikė skirtingose lentynose – jai atrodė, kad tie pernelyg skirtingi pasauliai neturi maišytis. Visgi kai kurie autoriai nederėjo nei ten, nei ten – pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusi olandų rašytojos, kuri laiko save nei moterimi, nei vyru, knyga. Vis tiek laikė ją prie moteriškos Bookerio premijos laureatų literatūros, nes atskiros lentynos tokiems nenusakomos lyties autoriams neturėjo. Vos kiek sudrėkinta šluoste braukė per knygų nugarėles ir viršų, vis pakedendama šluostę, kad dulkės į ją geriau susigertų. Kai kurias knygas traukė iš lentynos ir šluoste braukė per jų viršelius. Štai Alexandreʼo Dumas knygų serija, jos mėgstamiausia. Štai moteriškoje užsienio literatūros lentynoje išsirikiavę jos namų bibliotekos pasididžiavimo – norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo knygų serijos – egzemplioriai. Lietuvių literatūros lentynoje abėcėlės tvarka draugiškai viena greta kitos stoviniuoja Laura Sintija Černiauskaitė, Irena Gansiniauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Danutė Kalinauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Bitė Vilimaitė… Ir daugelis kitų. Vyrų literatūrą vertino tik tą, kuri parašyta iki XX amžiaus, labiausiai – romantinę nuotykinę, taip pat didžiuosius – Miguelį de Cervantesą, Johanną Wolfgangą Goethę, Victorą Hugo, Julesʼį Verneʼą, o iš XX amžiaus lietuvių autorių mėgo nebent išeivį Eduardą Cinzą. Visa vėlyvesnė vyrų literatūra jai atrodė pernelyg silpnadvasė, ne pakylėjanti, o priešingai – nusmukdanti, pilna kažkokių rezignacijų ir abejonių, o ne drąsos, ryžto bei kilnaus pasiaukojimo, kurio trokštų tikėtis iš vyrų. Iš lietuvių moterų, žinoma, vertingiausia atrodė drąsuolė Jurga su savo rytietiškais romanais. Ne kartą yra užsisvajojusi apie tas tolimas šalis, apie tuos Himalajų kalnus, štai ir dabar, braukiant šluoste per knygą „Kelionė į Šambalą“, tos svajos atgyja. Bet argi nukeliausi į Indiją su bibliotekininkės alga? Be to, dar turėdama katiną. Ji atsiduso.

Bešluostant dulkes, virduliuke vanduo buvo jau užviręs ir atvėsęs, tad iš naujo jį užvirė, užsiplikė stiprios kavos ir įsipylė pusę taurelės konjako. Reikia atšvęsti savaitgalį. Rytoj važiuos aplankyti devyniasdešimtmetės mamos, kuri dar labai savarankiška ir nenoriai priima pagalbą, bet Karolina jaučia pareigą ja rūpintis, o šiandien – jaukiai praleis dienelę su Miciumi. Reikės jau ir jai pasikabinti kambaryje spalvotas lemputes lyg Tibeto maldos vėliavėles savo penkto aukšto Himalajuose.

 

●

 

Vakare prisileido vonią su kvapniomis putomis ir ilsėdamasi mintijo. Duris kaip visada paliko praviras, kad galėtų įeiti jos išpuoselėtas gražuolis, jos ištikimasis draugas. Jis mėgdavo užšokti ant skalbimo mašinos netoli vonios ir iš ten ją stebėti. Kartais ir vonios pakraščiu pasivaikščiodavo, išlaikydamas tobulą pusiausvyrą ant atbrailos, netgi letenėle kepštelėdamas vandenį. Štai jau beveik metai, kai jiedu drauge. Kai rado mažylį kažkieno paliktą laiptinėje prie jos buto, tupintį ant laiptų ir besišaukiantį pagalbos, taip pat artėjo Kalėdos. „Kalėdinė dovanėlė“, – prisiminė anuomet dingtelėjusią mintį ir nusišypsojo. Taip, dabar jai Kalėdos visada baltos, nes visad su sniego baltumo katinu. Kažkodėl šįsyk Aristotelis neskuba ateiti palaikyti jai draugijos (mintyse jį vis tiek vadindavo visokiais įmantriais vardais, kad pabrėžtų augintinio ypatingumą), matyt, vis dar kramsnoja savo vakarienę. Kalėdoms šįsyk parsiveš mamą pas save, jau sutarta, pernai tai juk važiavo švęsti pas ją į namus su mažyliu krepšyje. Sesuo šiemet negalės atvykti šventėms iš Romos, švęs su vyro italo gimine. Tad šventes sutiks trise: ji, mama ir katinas Monblanas. Nudžiugo, atradusi dar vieną tinkamą vardą – Baltasis kalnas.

– Miciau, Miciau, kur tu? – sušuko virtuvės pusėn.

Šiaip tai keistokai jos princas pastaruoju metu elgiasi. Nuo pat suradimo buvęs jos šešėliu, neatskiriama dalimi, visad įsitaisydavęs šalia jos, ar sėdėdavo ant sofos skaitydama ar megzdama, žiūrėdama televizorių, ar pjaustydavo salotas, visad žaismingai sekiojęs iš paskos, kai keturpėsčia plaudavo grindis, užšokdavęs ant pat lentynų viršaus, kai šluostydavo dulkes, dabar lyg daug kam buvo praradęs susidomėjimą. Vis ilgiau snausdavo, o budrumo valandėlėmis ilgesingai žiūrėdavo į buto arba balkono duris. Kartais prie jų tupėdamas ir sukniaukdavo, klausiamai vis į ją pažvelgdamas. Kaip gali būti, kad kastruotas katinas veržtųsi į lauką? Juk pilna katinų gyvena šiuose ankštuose sovietinio atšilimo laikais statytuose daugiabučiuose, ne vieną ji mato pro langus ramiai gulinėjantį ant palangės ir stebintį lauko gyvenimą, bet ar jie irgi klausinėja savo šeimininkų, kada galės išeiti į platųjį pasaulį? Jos kolegė bibliotekininkė daugybę metų bute laiko katę ir nėra net užsiminusi, kad ketintų ją išleisti laukan. Tiesa, kai kurie šeimininkai sugalvoja vedžioti savo katinus skvereliuose, užmovę jiems tokius pakinktus ir laikydami už pavadėlio, bet Karolina niekad nenorėtų šitaip pažaboti savo gražuolio. Jis turi būti laisvas ir orus… jos bute.

– Miciukai, atėjai? Va tau vandenuko ant letenėlių, kad taip užgaišai! Ar skani buvo vakarienė, Miciuk? Paskui užsidegsim žvakę, gerai? Žinai, kur negalima nosies artyn kišti ir uodega braukyti negalima, nes liepsna kanda!

Atsigulusi dar ilgai girdėjo, kaip apatinio buto kaimynas engia savo šeimą, plūsdamasis paskutiniais žodžiais, riaumodamas kaip žvėris ir net kažin kokius daiktus trankydamas, o jo žmona ar sugyventinė prodainiu aimanuoja lyg prasta solistė, nevykusiai pritarianti kunigui per kažkokias pragariškas mišias. Jau seniai apsiprato su šiomis vėlyvo vakaro lopšinėmis, nes ką gi čia padarysi? Tų žmonių ji nepakeis, kiekvienam savas likimas, sava karma, argi Tibeto išminčiai ne to moko? Kas ji tokia, kad kištųsi į tų žmonių gyvenimą ir keistų jų likimą? Be to, ir nepajėgtų. Keletą kartų yra šluotkočiu pabaladojusi į grindis, kai tie jau pernelyg įsisiautėdavo, bet ne daugiau. Kiekvienam savos nelaimės ir savos dovanos. Mingant to vyro baubimas ir moters aimanavimas paskendo gūdžiame Tibeto vienuolių giedojime. Taip ir užmigo, klausydamasi tokios monotoniškos muzikos.

●

 

– Mama, labas, čia Karolina. Ar buvo Staselė atėjus, ar aplankė tave? – Staselė buvo dešimčia metų jaunesnė mamos pusseserė.

– Labas, brangioji, kaip gerai, kad paskambinai, jau neprisimenu, kas buvo atėjęs… Ką tik grįžau iš parduotuvės, nusipirkau gerai su akcija kiaušinių tris dėžutes, duosiu tau vieną. Kada atvažiuosi?

– Mama, dar negalėsiu atvažiuoti, atsimeni, sakiau, kad dar su gipsu, dar reikia palaukti, kol gipsą nuims, o tada su ramentais reikės vaikščioti kurį laiką…

– A, tai gerai, tada paprašysiu, kad Karolina užeitų po darbo, jai nelabai toli. Tai kaip tu laikaisi, Sigitėle?

Mamai jau, ko gero, prasideda lengva demencija, nes vis supainioja ją su seseria ir neva ar iš tikrųjų pamiršta, kad sesuo jau porą metų gyvena Romoje. Nors šiaip visais atžvilgiais ji sveika ir žvali, o šitas dalykų painiojimas labai nevienodu dažnumu pasireiškia.

– Mama, čia aš, Karolina. Sigita Romoje, ar pamiršai? Aš koją susilaužiau.

– Ai, tu, kas čia man užėjo, maniau, kad Sigutė skambina… Kaip gyveni, Karolyte? Kaip mano anūkėlis? – anūkėliu mama vadino Micių.

– Gerai, mama, viskas gerai. Tu neik į parduotuvę, aš tau galiu iš „Barboros“ užsakyti maisto, neik, gi slidu, dar ir tu parkrisi. Jeigu ką, skambink, aš galiu su „Boltu“ atvažiuoti, bet žinai, brangiai kainuoja…

– Man viskas gerai, tu tik savęs žiūrėk, Sigituk, oi, Karoliuk. Parduotuvė čia pat, ir pasivaikštau, ir oro įkvepiu, o šiandien mačiau tokį įdomų paukštį…

Karolina galėtų pavydėti mamai judrumo ir gero ūpo. Nors pati ji irgi ne iš lėtųjų, bet noro bendrauti, gebėjimo su visais sutarti jai Dievulis pašykštėjo. O gero ūpo dabar kaip niekad stinga, kai prieš dvi savaites eidama iš darbo namo paslydo ant plikledžio ir susilaužė blauzdikaulį. Koją sugipsavo, uždėjo gipsą mažiausiai mėnesiui, skyrė biuletenį, nei kur eik, nei kur važiuok, tik namie sėdėk ir pro langą žiūrėk kaip toji kaimynė suakmenėjusi senutė. Jau nebedžiugina ir Micius, mintyse nebevadina jo prašmatniais vardais, nes kiekgi galima bendrauti su katinu. Nors kartais suabejoja, ar jis tikrai katinas. Kai kalbinamas pasižiūri ilgu tęsiamu žvilgsniu, vos vos sumirksėdamas, tik katės taip tesugeba, tai ir labai žmogiškas tas jo žvilgsnis jai pasirodo. Gaila tik, kad žmogiškai kalbėti nemoka. Tačiau savaip, katiniškai, kalba – vis dažniau ringuoja kažin kokias ilgesingas melodijas, atsitūpęs prie buto ar balkono durų, kartais net letenėlėmis į jas įsirėmęs. Maža to, pradėjo šlapintis į jos patalynę. Reikėtų parodyti veterinarui, bet ir šito dabar ji negali padaryti. Tiesiog įkalinta bute su tuo savo Monblanu.

 

●

 

Tą vakarą niekaip nesisekė užmigti. Kankino mintys, kad ji tokia viena, taip ir nesukūrusi šeimos, neturinti jokių asmeninių santykių, vos vieną kitą draugę, nors jai visad to pakako, bet būtent šį vakarą staiga atsiskleidė kaip nepaprastas stygius ir nedalia. Kai pagaliau užmigo, krito tamson lyg į kokį kraterį besvorė, beaistrė, lengva lyg drugelis ir sykiu sunki lyg tvirtovė.

Pabudo nakties gilybėje nuo garsaus knarkimo. Knarkė žmogus. O užvis baisiausia, kad jis gulėjo greta jos, nes knarkimas girdėjosi čia pat, lovoje. Ją visą išmušė prakaitas, net ėmė smarkiau mausti sugipsuotąją koją, pati ėmė virpėti it lapas, o pirmai išgąsčio bangai praūžus pabandė susivokti. Knarkimas gali atskambėti ir iš gretimo buto, kur visad anksčiau kažkas aidžiai knarkdavo. Taip, nedrąsiai pritarė vidinis išgąstingasis balselis, bet šį kartą yra kitaip: knarkia tavo lovoje. Toliau atskubėjo mintis: kur Micius? Būtų galėjusi jį pašaukti, jeigu nebūtų tokia išsigandusi, tuoj tuoj į lovą prileis iš baimės. Knarkimas nesiliovė, kaip tik pasmarkėjo, o ji tylutėliai lyg pelytė laukė, kuo visa tai baigsis. Tada knarkiantysis dustelėjo, kelis kartus trūkčiojamai kostelėjo, sudejavo, pratisai švilptelėjo ir – ji galėtų prisiekti savo pačios motina, kad aiškiai išgirdo lyg išmurkiant, lyg gailestaujamu tonu išdainuojant žodį „virš-va-lan-džiai“. O tada, jai apmirus, iš kojūgalio pasikėlė baltas katinas ir, ištiesęs priekines letenas, grakščiai pasiraivė.

 

●

 

Jau prašvitus pabudo nuo šalčio. Ar tik nebus palikusi atidaryto kurio nors lango, kai vakar vėdino kambarius? Nuklibinkščiavo į svetainę, ir še tau – rado ne atidarytą langą, o pravertą balkono durų viršų. Nejaugi taip neapdairiai, nedovanotinai pasielgė? Juk visada skrupulingiausiai uždarydavo balkono duris, kad tik nespėtų išsmukti… Micius?!

– Miciau! Kur tu, Miciau?

Pirmiausia sandariai uždarė balkono duris ir apieškojo visą butą, nors galbūt reikėjo daryti atvirkščiai, o tada pagaliau išpuolė į balkoną. Kur tu, mano baltasis drauge, mano vienintele šeima, mano svajonių įsikūnijime? Kur tu, tobulasis gražuoli, leisdavęs svajoti apie tolimas šalis, ten kalnų viršūnės padengtos sniegu, kur tu, mano švelnusis Monblane? Ar dar kada nors tave pamatysiu? Vargu, krisdamas iš penkto aukšto joks padaras negalėtų išlikti gyvas. Keisčiausia, kad apačioje nieko gulinčio balto nesimatė. Ar jau praėjo kiemsargis ir sušlavė tai, kas liko iš jos paguodos? Sugipsuotą koją įrėmusi į šaltą ir drėgną balkono pagrindą, Karolina paplūdo ašaromis. Ir tada tiesiai virš kažkurio namo gal penktoje ar šeštoje eilėje už jos daugiabučio išvydo suvingiuojant nueinančio milžiniško balto katino uodegą, o netrukus pro namų tarpą pamatė ir atsigręžusį didžiulį nenusakomos išraiškos katinišką veidą dangaus mėlynumo akimis, kurios atsisveikindamos pratisai pažvelgė ir vos vos matomai sumirksėjo   – taip, kaip tik katinai tesugeba.

 

Auka

 

Suprato buvusi paaukota, tik nesuvokė, kokiu tikslu ir kokia šios aukos prasmė. Visą gyvenimą atidavusi kone vienuoliškam knygų kaupimui bei saugojimui, o ne šeimai, kaip kitos moterys, manė išvengusi daugeliui būdingo aukos sindromo, jausmo, kad visą laiką aukojasi dėl kitų, pamiršdamos apie save. Jai visada pakako laiko sau, net neišmanė, ką su tuo laiku daryti. Ar šitaip buvo nubausta už savo pasipūtėlišką vienatvę, santūrią, bet atkaklią savimeilę, pernelyg saikingą norą padėti kitiems neperžengiant jai pačiai patogių ribų? Juk išties slapčia pasvajodavo apie šventą pasiaukojimą iš meilės, dėl vyro, dėl vaikų, kaip kad kitos… tik niekada neišdrįsdavo viena žengti per tą viliojantį, bet baugų ežero ledą. Ar dabar prieš savo valią tapo nekalta mergele, priversta pažvelgti į akis Vilniaus siaubūnui? Tai gal jos auka – ne ką menkesnė nei kitų moterų, save dalijančių į visas puses? Auka Laikui, tam baisingajam graikų mitologijos seniui Chronui, ryjančiam savo vaikus. Dar niekam nėra pavykę ištrūkti iš jo bedugnio pilvo.

 

●

 

Kiek nustebo, išvydusi pro duris įžengiant vyrą – šios giminės atstovai retokai lankosi bibliotekose. O ypač tokie – aukštas, nepriekaištingos gal verslininko, gal plastinės chirurgijos specialisto, o gal nusisekusio menininko išvaizdos, juodu kaip nulietu paltu ir tokios pat spalvos skrybėle. Melsvos jo akys žvelgė ramiai ir kartu mąsliai, lyg tirdamos.

– Ar turėsite?.. – paklausė, paminėjęs knygos pavadinimą ir žvilgterėjęs į prabangų laikrodį ant riešo.

Patikrinusi kompiuteryje, kad Ernesto Hemingwayʼaus knyga „Kilimandžaro sniegynai“ yra jos nedideliame bibliotekos filiale ir menkai skaitoma, nuėjo prie lentynos paimti laisvo egzemplioriaus. Suvesdama naujojo skaitytojo duomenis, dar kartą mintyse nusistebėjo, išgirdusi jo vardą – Artemidas, o pakėlusi žvilgsnį susidūrė su jo rimtomis, vaiskiomis, kiek primerktomis, bet tuo pat metu lyg ir besišypsančiomis akimis, kurios jai kažin ką priminė. Išdavusi knygą ir atsisveikinusi, Karolina pamanė, kad Hemingwayʼaus nieko nėra skaičiusi, išskyrus mokykloje „Senį ir jūrą“, ir sau pasižadėjo paklausti šio įdomaus žmogaus nuomonės apie knygą, kai atneš ją grąžinti. Tik kažkodėl Karolinai dingojosi, kad nebeteks jo išvysti – arba jam vėl apsilankius dirbs jos kolegė, arba naujasis skaitytojas grąžins knygą per kitą asmenį, arba ir visai negrąžins. Tokie po bibliotekas nevaikšto. Tik ką gi jai priminė jo žvilgsnis…

Po darbo įprastu tempu nuklibinkščiavo namo. Du kojos lūžiai vienas po kito praėjusią žiemą paliko ją truputį luošą. Nors dabar blauzdikaulis jau gerai sugijęs, tačiau ji vis dar nedrąsiai ta koja remiasi, jausdama lyg tikrą, lyg tariamą skausmą. Gydytojų nuomone, šie liekamieji reiškiniai ilgainiui praeis, bet kol kas Karolinai tenka taikytis su savo lėtumu. Vikruolė devyniasdešimtmetė jos motina dabar be vargo aplenkia dukrą.

Prie alyvų krūmo stabtelėjo nusiskinti žiedų kekės. Dar paieškojo, gal ras žiedelį su penkiais ar daugiau žiedlapių – šitaip visada darydavo paauglystėje. Tikėdavo, kad penkialapis atneš laimę – išburs būsimą draugą, o gal net sutuoktinį. Panardinusi galvą tarp žiedų, minutėlę alsavo gegužio burtais. Suskilusiomis šaligatvio plytelėmis atsargiai statydama kojas, palengva traukė toliau, nors grįžti į ankštą Naujamiesčio butą dar visai nesinorėjo. Po to, kai prieš pat Kalėdas dingo jos karališko grožio katinas Micius, namie būdavo tylu ir tuščia. Ne dėl to, kad Micius būtų kėlęs triukšmą, – ne, tai ji nuolat su juo šnekėdavosi, ir nuo tų šnekų darydavosi ne taip vieniša, gera ir jauku.

Prisiminusi Micių, apsižvalgė aplink, žvilgsniu pasiekdama vaikų žaidimų aikštelę, daugiabučių pašales su gėlių darželiais, krepšinio aikštę, kiemo gilumoje stovinčią balandinę… Deja. Nieko panašaus į nesutepto sniego baltumo Micių nei dabar, nei anksčiau nepastebėjo. Kaip netikėtai atsiradęs, taip pat netikėtai ir dingęs, draugužis katinas tapo jos atmosferoje staiga švystelėjusiu ir tuojau pat sudegusiu meteoru, likimo duotu, bet neištesėtu pažadu.

– Chi chi chi… un minuto, labas, Karolėle, – telefonu pasisveikino penkeriais metais jaunesnė sesuo, gyvenanti Romoje. – Nepyk, labai juokas ima, mes čia su drauge po kokteilį siurbiam, jau ne pirmą, moch… mochitą… Norėjau tavęs paklausti, ar tu gali man nurašyti Salomėjos Nėries eilėraštį, tą, kur „Gyvenimas mano – vėjas palaidas“, paskui kažkaip „pavasario aidas“, na na na na na, per tyrus laukus…

– Vėl su vyru susipykai?

– Karole, kad su juo neįmanoma! Ne lietuvės širdžiai ir protui suprast italą. Aš išversiu šitą eilėraštį į italų kalbą ir jam atmintinai padeklamuosiu. „Sudeginkit mane kaip raganą“, bl… Ir žinok, „Vis tiek – aš ir mirsiu šypsodamos saulei, / Ir saulė degs mano akyse!“ Bet man reikia viso eilėraščio, Karole. Galėsi nurašyt?

– Gerai, rytoj, kai būsiu darbe.

– Cara mia, man reikia šiandien! O kaip jis vadinasi, gal prisimeni?

– Internete galima susirast. Neprisimenu pavadinimo.

– O, prisiminiau – „Gyvenimo giesmė“! Aš gi mokykloj jį atmintinai mokėjau! „Aš tave myliu galbūt labia-au, galbūt labiau, nei tu mane myyyli…“ Oi, čia jau turbūt ne Salomėja, o Džordana, ane? Chi chi chi. Viskas, Karoliuk, einu dainuot gyvenimo! Itališkai! Internete! Ciao, ragazza!

Keista, kad itališkas žodis, reiškiantis mergaitę, prasideda panašiai kaip lietuviškas žodis „ragana“. Sesers audringi santykiai su vyru priminė Karolinai retsykiais pasižiūrimas šeimynines melodramas. O jos pačios asmeninis gyvenimas sustingęs kaip šalnos pakąstas pumpuras, tikriausiai jau niekad nebeprasiskleisiantis. Karolinai atėjo į galvą, kaip kažkada su tėvu, aistringu žveju, ėjo per ežero ledą kirsti eketės. Karolinai buvo taip baisu, taip baisu, nors ir labai gražu, bet lengviau ji atsikvėpė tik po kelių valandų, kai jiedu su tėvu nešini laimikiu pagaliau patraukė namo. Taip Karolina jaučiasi ir bendraudama su vyrais – lyg eidama per tvirtą, kietą, bet vis dėlto nepatikimą ledą. Šlubčioja per jį kaip ir dabar su ta savo nukentėjusia koja per suskilinėjusį miesto šaligatvį – jokio laisvumo, jokio šokio, jokios aistros.

Nė nepajuto, kaip prie savo namo apsigręžė ir nuklibinkščiavo atgal. Dar pasivaikščios, jeigu šitą jos čiuženimą galima pavadinti pasivaikščiojimu. Tiksliau, kilo mintis – nueis iki Jurgos skvero ir pasėdės ant suoliuko prie akmeninio katino skulptūros. Ta vieta ją kažkaip nuramina ir paguodžia. Tokį gražų pavasario vakarą tikrai dar per anksti grįžti namo ir kiurksoti prie televizoriaus ar mezginio.

Jurgos skvere buvo ramu, tik aplink katino statulą vaikštinėjo keli balandžiai, o prie atokiau stovinčio geltono namo jauna mama viena ranka bandė išskleisti sulankstomą vežimėlį, o kita šluostė šalia stovinčiam mažyliui nosį. Kažkoks vyras išvedė pasivaikščioti šunį. Atsklido garsai iš netoliese esančio muzikinio lofto. Atsisėdusi ant suoliuko, Karolina pauostė nusiskintą alyvos žiedų kekę, paskui pasirausė rankinuke, bene ras gertuvę su vandeniu. Nebuvo įsidėjusi. Atsidususi ilsino nuvargintą koją, galvodama, kad šiame skverelyje vis dėlto kažko trūksta, gal būtų gražu prie katino pasodinti pakalnučių, jeigu būtų palikta nors kiek gyvos žemės, dabar gi vienos plytelės.

– Mergaite, apie ką taip svajojat? – čia pat už nugaros išgirdusi šaižoką, lūžinėjantį, bet kartu įžūlų moterišką balsą, Karolina kone pašoko.

Visu kūnu atsigręžusi, išvydo prie suolelio prisiartinusią įvairiaspalviais apdarais apsitaisiusią Vilniaus senamiesčio puošmeną, vienų vadinamą Malvina, kitų – Rožyte. Šioji taip pat nusigando, bet susitvardė. Karolinos nežylančios šviesios, vešlios garbanos bei smulkus, lieknas sudėjimas, žiūrint į moterį iš nugaros, dažną suklaidindavo dėl amžiaus. Kokia mergaitė, juk jai jau gerokai per penkiasdešimt.

– Oi, labas vakaras, ponia, matau, kad taip sėdit, gal turit dešimtį centų? Labai prašau padėti… paaukoti…

Atsegusi piniginę, Karolina iškrapštė keliasdešimt centų, gal ir visą eurą, ir įdėjo Malvinai į delną. Bus auka Jurgai. Tegul pasimeldžia dausose už visus Vilniaus keistuolius ir už pačią luoše tapusią Karoliną. Ji šyptelėjo. Pastebėjusi šypseną, Malvina pratęsė pokalbį:

– Ar ponia ištekėjusi?

– Taip, – kad būtų paprasčiau, sumelavo Karolina.

– O koks ponios vyro vardas?

– Artemidas, – vėl rietė moteris, nustebusi, kaip šis vardas pats įšoko jai į lūpas.

– O, koks gražus vardas, negirdėtas, o ar ponia žino, ką daryti, kad visada patiktų Artemidui? Kad niekada nereiktų dalintis vyro su kita, jaunesne ir gražesne?

– Nežinau, – papurtė galvą Karolina.

– Poniai reikia išlikti jaunai! Nors ponia iš tikrųjų ir dabar labai jaunai atrodote, bet iš arti priėjus matosi jau raukšlelės, oda jau pavytus. Reikia iki pat galo išlaikyti savo jaunystę, va taip kaip aš.

– Neišmanau, kaip tai padaryti, – ir jausdama situacijos komiškumą, ir kiek suglumusi tarė bibliotekininkė.

– Jis žino, – Malvina pirštu parodė į katino skulptūrą, kurios lūpų kampučiai akivaizdžiai kilstelėjo.

Ūmai iš už statulos užnugaryje augančio alyvų krūmo pasirodė gyvas baltas katinas, nuostabiai panašus į jos Micių, ir, lengva ristele nukicenęs per skverą, atsidūrė po statulos pilvu. Dangaus mėlynumo akimis jis tęsiamai pažvelgė į Karoliną, vos matomai sumirksėdamas, ir moteris susivokė, ką jai šiandien priminė naujojo bibliotekos skaitytojo Artemido žvilgsnis. Tada katinas pakėlė letenėles, įsirėmė jomis į statulos pilvą, dar kartą pervėrė Karoliną žvilgsniu ir po akimirkos atsispyręs užpakalinėmis kojomis dingo statuloje.

Pasukusi galvą į Malviną, pamatė jos veide rimtą, bet ir gudrią išraišką. Margiausiais apdarais lyg Tibeto maldos vėliavėlėmis apsikarsčiusi klajūnė primerkusi ryškiai dažytas akis ir šypsodamasi Džokondos šypsena lyg ragino Karoliną, lyg iš jos šaipėsi.

Pakilusi nuo suolelio Karolina apsidairė, bet nieko daugiau skvere nebuvo. Genama nesutramdomo smalsumo, o gal užkerėta šios amžinai jaunos senamiesčio mergaitės, Karolina nučiuženo prie statulos ir pasilenkusi iš apačios pažvelgė į akmeninio katino pilvą. Norėdama geriau apžiūrėti, susirietusi palindo po statula ir rankomis įsirėmė į jos papilvę. Pajuto trauką, lyg savo noru būtų įpuolusi į eketę, nuskriejo tartum kokiu tuneliu, nuslydo bėgiais tarsi greituoju traukiniu, kurio riedėjimas girdėjosi visai kaip smarkaus vėjo sklaidomi knygos lapai.

Atsikvošėjo blausiai apšviestoje, gėlių ir kitokių aromatų pilnoje, lyg kokio lengvo garo pripildytoje patalpoje ar menėje, primenančioje erdvią turkišką pirtį. Jai iš kairės du dailūs nuogutėliai Siamo katinai grakščiais judesiais vienas kitą glamonėjo ir bučiavo. Kiek tolėliau kukli rainė masažavo ir kvapiaisiais aliejais trynė ant gulto išsitiesusį išvaizdų Bengalijos katiną. Keletas nežinomos veislės ilgaplaukių susėdę ant pirties kėdžių traukė kaljaną. Sfinksas su Singapūro katinu ir Rytų trumpaplauke burbulinėje vonioje tingiai mėgavosi meilės malonumais. Juodas katinas apžiūrinėjo būrelį jaunų katyčių su bikiniais, jas kažkokiu tikslu vienas nuo kitų atskirdamas. Prisiglosčiusi lekiant tuneliu pašiauštą kailiuką, ji dėjo minkštas katės letenėles ant drėgnų spa grindų, akimis ieškodama savojo Miciaus. Pamatė, kaip burbulinės vonios trijulė ją stebi, o Singapūro katinas kviesdamas pamerkė akį. Juodasis skirstytojas vertinamai ją nužvelgė ir kažką kniauktelėjo bengališkajam, bet šis tik pakėlė galvą ir vos vos prasimerkęs tuojau pat vėl ją nuleido.

Miciaus niekur nesimatė. Radusi duris į persirengimo kambarį, ji aptiko daug spintelių, kai kurios iš jų buvo atlapos, su ten paliktais prašmatniausiais apdarais. Karolina, kurios pilkšvas kailis nuo pirties jau buvo sudrėkęs, suprato galinti pasirinkti kokį tik nori drabužį, bet jos dėmesį patraukė į maldą panašus giedojimas, sklindantis iš anapus sienos. Pravėrusi kitas duris, ji išvydo katinų vienuolių iš smėlio kuriamą mandalą, bet suprato negalinti ten eiti nuoga. Apsisiautusi iš pirmos pasitaikiusios spintelės ištrauktu paprastu geltonu sariu, įžengė į mandalos salę. Vienuoliai susikaupę giedojo ir pilstė smėlio smilteles, jos nepastebėdami. Išgirdusi tylų miauktelėjimą, pakėlė akis ir balkone už baliustrados išvydo ant dviejų kojų stovintį Micių su batuta ir dirigento fraku. Už jo ant sienos kabėjo didelis laikrodis įmantriais variniais, nuo laiko pažaliavusiais aptaisais. Netrukus turėjo išmušti devintą valandą vakaro.

Balkone iš kažkur atsirado baltų katinėlių choras ir dirigentui mostelėjus batuta užtraukė žinomą jos jaunystės laikų dainą „Wonderful Life“. Micius iš dirigento virto solistu ir prisidėjo prie choro unikaliu bei širdį geliančiu kontratenoru, o dainuodamas žvelgė tiesiai jai į akis. Tas žvilgsnis teikė jai gyvybės, ir vidinėmis akimis ji regėjo, kaip nyksta veido raukšlelės, gunktelėjusi nugara išsitiesia, širdis prisipildo lyg jūros ošimo, lyg pušų lingavimo, o kojos nenustygdamos veržiasi šokti.

Tačiau sekundinei rodyklei priartėjus prie dvyliktos, prie jos šoktelėjo ir minutinė, o valandinė smigtelėjo tiesiai į devynetą. Kilo baisus vėjo šuoras, visi choristai kažkur išgaravo, o katinai vienuoliai ėmė skeryčiotis ir rėkaloti lyg turguje, nes vėjas nupūtė jų kruopščiai birentą mandalą. Tada jie visu būriu sugriuvo į persirengimo kambarį.

Micius ryžtingu judesiu nulaužė ilgąją minutinę rodyklę ir nuo balkono atsisuko į Karoliną.

– Nereikia, – suvapėjo pilkakailė.

– Ši diena jau buvo, – aiškiai ištarė dvikojis augintinis, – ir nebepasikartos. Todėl mes čia ir sustosime.

Užsimojęs kaip koks profesionalus ieties metikas, Micius sviedė ilgąją minutinę rodyklę tiesiai Karolinai į širdį. Rodyklė pervėrė ją kiaurai, sustabdydama jos gyvenimą pačioje jaunystėje, pačiame jėgų ir vilties antplūdyje. Geltonas saris nusidažė krauju lyg velykinis margutis. Paskutinį sykį pakėlusi į jį akis, Karolina išgirdo, kaip katinas grigališkojo choralo melodija išringavo:

– Similia similibus curantur…

 

●

 

Panašus gydo panašų, perskaitė Karolina lotynišką posakį, užrašytą ant vaistinės lango. Apsidairė, bene pamatys – gal būtent dabar, šią akimirką, išvys tą, į save panašų, ir daugiau jau niekada su juo nebesiskirs. Štai, iš tolo kažkas ateina… bet kur tau, jis kaip paprastai tik šypteli į ūsą, tik viksteli uodega ir it klajūnas katinas dingsta už kampo. Per šitiek metų Karolina jau buvo susitaikiusi, kad jos antroji pusė neegzistuoja, kad ji tokia – visa, nepadalyta – yra viena ir vienintelė visame pasaulyje. Eidama pro cigarų parduotuvę, dirstelėjo į jos vitriną. Tada staiga sustojo, tylutėliai aiktelėjo ir nustėrusi įsistebeilijo į savo atvaizdą. Iš vitrinos žvelgė gerokai jaunesnė, tarsi metų naštos atsikračiusi Karolina tiesia nugara ir ryškiai raudonai padažytomis lūpomis. O dangau, ji juk niekada gyvenime nesidažo lūpų, o dar taip ryškiai, net neturi tokio lūpdažio! Pasiraususi rankinuke, išsitraukė veidrodėlį ir pasižiūrėjo į save iš arti. Rankinuko kišenėlėje greta raktų gulėjo jai nematytas lūpų dažų futliaras. Ar ta skarmaluota valkata jai įkišo? Ar pati bus apsivogusi parduotuvėje? Nujausdama įtariai pajudino suluošintąją koją. Nė kiek nebeskauda. Negi ją stebuklingai pagydė šįvakar sutikta Vilniaus legenda, nesenstančioji Rožytė? Ar tai ji – ta miesto floros vaistingoji žolelė? Toliau žengė daugybę metų pažįstamo žmogaus veido odą primenančiu suskeldėjusiu šaligatviu lengvai, bateliais beveik jo neliesdama, lyg čiuoždama pačiūžomis, ant kurių niekada gyvenime nebuvo stovėjusi.

Tik rakindama buto duris prisiminė, kad Rožytės jau keleri metai nebėra tarp gyvųjų.