Laiškai į niekur

Prieš išvykdama į Bulgariją, susimąsčiau, kad per atostogas reikėtų parašyti ką nors tokio, ko niekaip negaliu nerašyti. Kas tai galėtų būti, jau seniai nutuokiau, bet sau pripažinau tik prieš porą savaičių. Visą gyvenimą rašau laiškus, laiškus į niekur, laiškus, nereikalaujančius jokio atsakymo. Jau nuo 11 metų periodiškai rašydavau laiškus Anai Frank, nes be galo patiko jos knyga – dienoraštis, be to, jos dienoraštis taip pat buvo tarsi niekam neadresuoti laiškai, kuriuos jau perskaitė pusė pasaulio, tikiuosi, kad perskaitys ir likusi pusė. Kartais rašant laišką visai neverta galvoti apie jo adresatą. Bet saugau atmintyje ir visą šūsnį laiškų, parašytų dar ir kaip galvojant apie adresatą, tik jokio atsakymo nesitikint, nes jis neesminis. Iki šiol rašau tokius laiškus artimiems, kartais netgi išsiunčiu, jei tai dar yra įmanoma, jeigu jie dar su mumis nardo po atmosferą šiapus, o ne anapus.

Iš Bulgarijos vis dėlto neišsiunčiau laiškų į niekur. Taip ilsėjausi, kad pamiršau į(si)kvėpti. Kartais kvėpuoji, kvėpuoji kokiu pajūrio oru ir nieko – neįsikvepia. Rašymas vis dėlto yra iškvėpimas, o prieš iškvepiant giliai įkvėpti būtina.

Autorės nuotr.

Visų pirma, tai Bulgarijos pakrantė alsavo tikru balkanišku tinguliu. Net žmonių veiduose buvo įrašytas nuovargis ir noras ant visko nusispjauti, tarsi tas pusiasalis nuo pat gimimo būtų juos taip nuvarginęs, kad niekam nebeužtektų jėgų, išskyrus kavos gurkšnojimą, rakijos virimą, pokalbius su kaimynais, audringas šventes ir dulkinimąsi. Bet atsirado derlingose bulgarų žemėse kai kas stebuklingo – vynas. Nuo tų laikų Trakijos slėnyje bręsta klasikinės „Merlot“, „Cabernet Sauvignon“, „Syrah“ ir kitos ne prastesnės vynuogių veislės, o uolėtose pakrantėse sirpsta vietinės „Misket“ ir „Muskat“ veislių vynuogės. Misketas gaivus, šiek tiek panašus į rislingą, bet vaisiškesnis. Išragavome nemažai vyno rūšių ir kai kurios buvo visai neblogos, ir net už labai neblogą kainą.

Bulgarijos pakrantėse tas fermentuotas vynuoges degustuoja ne vien pigių skrydžių prisipirkę lietuviai. Jiems, tiesą sakant, tos vynuogės nelabai ir įdomios – iš principo nemėgsta sauso, imtų nebent kokį saldų muskatą su burbulais, kaip tarybmečiu. O pasiturinčius rusus išpurtusiais veidais (reikia gi ką nors veikti dėl mobilizacijos pasitraukus į supuvusius Vakarus) tos vynuogės netgi labai traukia. Rusai rankinėse nešiojasi kalades bulgariškų banknotų – levų, nes jų banko kortelės čia neveikia. Atvykę į vyno parduotuves, jie klausosi laužyta rusų kalba dėstomų vyndarystės paslapčių ir kuo garsiau savo nelaužyta rusų kalba komentuoja ragaujamus gėralus, įsismaginę šūkauja ir reikalauja pilti dar. Vietiniai juos pakenčia dėl tų kaladžių, nuo kurių po gerą pluoštą atriekia, atsiskaitydami už mažų mažiausiai tuziną butelių. Mažiau pirkti ne lygis, o troškina tikrai smarkiai. Vietiniai užsimena apie ukrainiečius, pabėgusius nuo karo, dirbančius jų vyno daryklose, ir jų vargus. Rusai vartydami akis išeina. Tada jau ir mes galime ramiai, tyloje pasimėgauti bulgariško vynuogių derliaus skonių ir aromatų įvairove. Nusiperkame tik vieną butelį, nes juk atvykome su rankiniu bagažu, reikia spėti išgerti.

Skrendant per atmosferą namų link, debesys po mumis atrodė lyg per visą dangų kruopščiai, beveik be tarpų išpurkšta plakta grietinėlė. Giliai po grietinėle slėpėsi ir kitos įdomios šalys, kurių būtų įdomu paragauti, turėtų būti skanios. Bulgarija buvo skani, bet pigi – kaip ta parduotuvinė grietinėlė. Pakrantėse pilna visokio kičo, beskonybės, kurortiniai miesteliai nutriušę kaip seno triušio kailis ir nors šiuo metu sezonas dar neprasidėjęs, nematau, niekaip nematau, kad vasarą tie visi kreivai sustatyti identiški, tik skirtingo nutriušimo lygio kurortų miesteliūkščiai atrodytų nors šiek tiek padoriau. Greičiausiai dar blogiau – gatvėse dunksi bumčikas, o ant kiekvieno kampo parduodami ryškūs kiniški žaislai. Į pajūrį suplūdę vietiniai paprasti žmonės ir kaimiečiai iš Lietuvos kemša pigias gruzdintas bulvytes ir čevapius, geria bulgarišką alų ir garsiai raugėja. Vis dar pasiturintys rusai kibirais plempia šaltą misketą ir ryja austres restoranuose. Mašinų nėra kur parkuoti, viešųjų tualetų nėra, yra pakelės.

O po šių baisių vaizdinių, įkvėptų vietos realijų, staiga – visai kitokia Bulgarija, apie kurią niekas garsiai nešaukia ir kurią reikia patiems surasti, įnirtingai ieškant ir kliaujantis keliais „Google Maps“ atsiliepimais. Tolumoje baltuoja Eminės pusiasalio švyturys, aplink jį mėlynuoja Juodoji jūra, o žolė – žalia žalia, nors pievą negailestingai susmaigsčiusios po ja pasislėpusių uolų viršukalnės. Vietinėms karvėms, galinčioms pasigirti kone stumbrų šukuosenomis, tas visiškai nerūpi. Jos ramiai peša žalutėlaitę sultingą augaliją ir laisvai klaidžiodamos po pusiasalį paskui save vedžiojasi visą bandą naivių teliukų, o jiems sustojus ant dvikojų išminto tako ir smalsiai apspitus atėjūnus, duoda kažin kokį slaptą ženklą ir kaip sutarę visi būriu pašoka ir nulekia link jūros. Taip pat po žolę ropinėja žalumu nenusileidžiantys driežai ir žmogaus galvos dydžio vėžliai, į vieną kalvelę kažin kodėl vis kopia ir pakalnėn nulipa bliaunantys asilai, o lygesnėje pievoje ganosi lygiai dešimt žirgų, jie taip pat laisvi kaip vėjas. Lipame ant uolos, žvelgiame nuo pusiasalio smaigalio į jūrą, kur kažkur, ne taip ir toli, vyksta karas. „Ką čia darai?“ – klausiu savo penkiametės. „Nieko! Aš čia tik kažką…“ – ji čia tik šiaip šoka kažkokius čiabuvių šokius ant prarajos krašto! Mes juk lygumų žmonės, nepratę prie tokių statybių ir aukštybių, neįrašyta apsauginė programa. Atgal nuo pusiasalio uolų lekiame baisingai duobėtu (ar kalnuotu?) žvyrkeliu, besitęsiančiu apie dešimtį kilometrų. Važiuoklė nesubyrėjo – tai jau laimėjimas, gyvi ir sveiki grįžtame į apartamentus.

Tūlam lietuviui vis dėlto yra ką pamatyti Bulgarijoje, ne tik apartamentmiesčių ir viešbutmiesčių čia esama. Tarkime, kiekvienas lietuvis nors kartą gyvenime yra matęs Puntuką. Kas gi nenorėtų apžiūrėti didžiausio (na gerai, antro pagal dydį) Lietuvos akmens? Juk akmenis lietuviai net sudievina, puošia jais savo sodybas, mažesnius suberia į vielinius „kolonų“ karkasus. Bulgarams dar toli iki tokio išradingumo, bet kam jiems stengtis ką nors išrasti, jei nuvykus į Beglik Tašo senąsias trakų šventyklas galima pamatyti dešimtis megapuntų, o ne kokių jums Puntukų. Vienas puntas – kaip pustuzinis Puntukų, o jų čia daugybė. Kam bulgarams apskritai reikėtų dėl ko nors stengtis, jei jų natūralioje gamtoje voliojasi tokie megapuntai, o paprasčiausiai kasdami pamatus „Lidl“ parduotuvei suranda IV–III a. pr. m. e. datuojamus senovės graikų kapus, I a. pakartotinai panaudotus romėnų. Muziejus įrengiamas čia pat parduotuvės prieigose ir kiekvienas prieš eidamas nusipirkti kaizerio bandelių gali apžiūrėti ekspoziciją.

Autorės nuotr.

Kitu žemės paviršiuje esančiu senovės graikų ir romėnų kultūriniu ir architektūriniu palikimu rūpinasi privačios vietinių iniciatyvos. Ortodoksų Velykų rytą tyrinėdami nuostabų Sozopolio senamiestį su šiam kraštui būdinga medine architektūra (pirmas aukštas mūrinis, antras – medinis) ir spėliodami, ar šią šventą dieną kas nors dirba, nugirstame pro Pietinės gynybinės tvirtovės vartus link jūros besiveržiančią Elvio Presley „Can’t Help Falling in Love“. Vartai – atviri. Muzika – sklinda. Nedrąsiai įkišame nosis vidun. Mus pasitinka įkaušęs bulgaras vardu Krasimiras su rasojančiu ūzo stiklu rankoje. Pasitikslinęs, ar suprantame angliškai, įbruka į rankas lankstinuką ir šokio žingsniu lydi į vieną iš tvirtovės menių, kurios pasieniuose eksponuojamas sengraikių palikimas – kolonų puošybos fragmentai, skulptūrų dalys. Kadaise šis miestas vadinosi Apolonija. Krasimiras su stiklu rankoje vingiuoja po menę žiopčiodamas lyg žuvis, mėgindamas išleisti iš burnos nors kokį anglišką, ar nors panašų į tokį, garsą.

– A vy iz Litvy? – staiga nušvinta, lyg atpažinęs seniai matytus giminaičius. – Vilnius? Jūrmala? Ryga?

– Vilnius, – atsakome nesigilindami į tolesnius spėjimus. – My ponimajem po-russki, nu znajete…

– Da da, znaju, vsio poniatno, – atitaria šoklusis bulgaras ir, trumpai pasipasakojęs apie nuostabius studijų laikus Jūrmaloje ar tai Rygoje, toliau vedasi mus šokio žingsniu iš menės į menę, žerdamas galybę istorinių faktų ir pagyrų savo muziejui.

Savo, nes tai esąs jo privataus fondo lėšomis išlaikomas muziejus, tvirtovę atstatę patys, pažymėta, iki kur sienos išlikusios autentiškos, o kur jau atstatytos iš apylinkėse rastų milžiniškų uolos luitų.

– Juk jų čia mėtosi gryna galybė! – mojuoja rankomis Krasimiras, laimingas, kad net ir tokią šventą Velykų dieną į jo muziejų atklydo susidomėję turistai, ir ne bet kokie – iš Jūrmalos, atidžiai klausantys kiekvienos tvirtovės šeimininko istorijos.

Nusileidus į apatinį tvirtovės aukštą, kartais užliejamą jūros, Krasimirą pasiveja žmona. Krasimiras kaipmat mus supažindina, tačiau ji neatrodo entuziastingai nusiteikusi, mandagiai mums nusišypso ir pakviečia gyvenimo draugą viršun prie stalo, šeima laukianti. Tuoj būsiu, pažada stropusis muziejininkas ir užsiverčia niekaip nesibaigiantį balsvo ūzo stiklą, tuomet maloniai lydi mus atgal pas E. Presley. Tik išėję susizgrimbame nepirkę jokių muziejaus bilietų, bet Krasimiro jau ir pėdos ataušusios, tvirtovė užrakinta, o jis pats sako tostą viršuje (butas virš muziejaus) prie šventinio šeimos stalo. Matyt, reikės susirasti privataus tvirtovės fondo rekvizitus ir padaryti pervedimą, nors ir suprantame, koks džiaugsmas Krasimirui buvo šv. Velykų rytą po savo tvirtovę vedžioti seniai matytus draugus iš Jūrmalos. Bent jau taip galvojanti jo žmona.

O jei aš kada Jūrmaloje pamatysiu Krasimirą iš Sozopolio, kaipmat jį sodinsiuos į mašiną ir vešiuos į Vilnių parodyti nuo jo studijų laikų čia atsiradusių stebuklų, pvz., taip pat privačia A. M. iniciatyva atstatytų Valdovų rūmų, o gal net nusivesiu į Literatų namus, kur savo eilėraščius skaito dailiosios baltų genčių atstovės. Juk Krasimirą be galo žavi ne tik istorija, bet ir poezija, tai esą beveik tas pats. Gal net ir kokį laišką Krasimirui reikėtų parašyti. Į niekur.