Labiausiai gyvenime bijau pačios savęs

 

GIEDRĖS KAZLAUSKAITĖS ir EGLĖS FRANK pokalbis apie novelių knygą „Mirę irgi šoka“, vykęs Vilniaus literatų namų knygų klube

 

– Debiutuoji novelėmis. Kas tau pačiai artima iš lietuvių ar užsienio novelistų?

– Iš užsienio autorių – kanadietė Alice Munro. Iš lietuvių rašytojų lenkiu galvą prieš Dainą Opolskaitę ir Danutę Kalinauskaitę, patinka Vido Morkūno mažosios novelės. Pati augau su Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metais“ ir „Mėnulio vaikais“, Bitės Vilimaitės kūryba. Esu senamadiška – iki šiol man labiausiai patinka klasikinė novelės struktūra ir iš pažiūros paprasti pasakojimai apie žmones, kuriuos skaitant pamažėl veriasi kūrinio gylis ir magija; be ypatingų triukų, personifikacijų ir dabar taip madingos žanrų sintezės. Manau, taip rašyti reikia vieno: talento.

– Beveik visos novelės apie moterų suartėjimą ar bent priartėjimą vienos prie kitos, nors veikia ir vyrai. Ar galima sakyti, kad tokiame pasaulėvaizdyje, o ir gyvenime, vadinamoji „tradicinė šeima“ patiria eroziją, ją išstumia kitokie santykių modeliai?

– Turim omeny, kiek tradicinė šeima patiria eroziją literatūroje? Jei netradiciškomis laikytume ir išsiskyrusias šeimas, tuomet jau seniai. Kalbant konkrečiai apie homoseksualumo ir biseksualumo atspindėjimą kūriniuose, ryškesnės „erozijos“ turbūt dar reikės palaukti. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė yra sudariusi LGBT temas liečiančių knygų dešimtuką ir „Mirę irgi šoka“ yra tarp jų.

Vis dėlto nemanau, kad šią temą galima utriruoti ir rašyti ja vien todėl, kad tai neva ant bangos. Skaitytojas visada pajus farsą.

– Knygoje daug motinystės atšvaitų – viena veikėjų, Rita, pagimdo negyvus dvynius, moteris iš „Jaučio širdžių“ labai trokšta mergaitės, kitos veikėjos atžariai elgiasi su kūdikiais. „Orchidėjoje“ minimas pašarvotas kūdikis. Kodėl tiek daug dėmesio „negražiai“ motinystei?

– Galbūt todėl, kad tos, negražiosios, yra labai daug. Net atmetus fizinį smurtą, lieka ne mažiau baisus – psichologinis. Taip pat nepriežiūra dėl intensyvaus šiuolaikinių tėvų užimtumo ar elementarus vaiko poreikių nesupratimas. Iki šiol stovi akyse į muzikos pamokėlę motinos atvesta maža išbalusi mergaitė, serganti žarnyno virusu. Periodiškai jos išeidavo iš pamokos, kad mergaitė išsivemtų, ir vėl pareigingai sugrįždavo. Kas tai – motinos nesuvokimas, kad tokiu būdu kankina vaiką, empatijos nebuvimas, nenoras praleisti pamokos, už kurią jau sumokėta?

Kiek moterų pripažintų, kad tam tikrais atvejais jos jaučiasi neturinčios pakankamai motinystės instinktų ir būtų laimingos išvis motinomis netapusios? Ir koks procentas visuomenės jų tokiu atveju nepasmerktų? Ir kiek tai drįsta pripažinti tik pačios sau ar geriausiu atveju – artimiausiai draugei? Ar mes turime teisę jas smerkti? Ne. Bet, manau, galima pamėginti suprasti. Jų savo tekstuose nemėginu teisinti, tiesiog stengiuosi parodyti, kad taip būna ir kodėl.

– Labai geri portretai moterų, kurios gyvena tarsi užribyje, – prostitutės, esančiosios žemiau skurdo ribos, narkomanės ir pan. Apie prostitutę rašai: „Tokios gali išlikti tik su neapykanta, savigaila jas sunaikintų.“ Pamišusi kaimynė Gražina, narkomanė Monika, briedį partrenkusi asocialoka Lona. Kur randi tokių tipažų?

– Stebėdama aplinką. Niekada nevengiu vadinamųjų užribio žmonių, man jie įdomūs. Vaikystėje, kai klestėjo kiemų kultūra ir dar nebuvo tokio ryškaus visuomenės socialinio išsisluoksniavimo, tokių žmonių sutikdavau dažniau. Jau vėliau mačiau ir tas moteris patiltėje, ir prostitutes stoties rajone. Vilnius duoda visas tas galimybes, tiesiog reikia būti atvertomis akimis ir viską pamatysi.

– „Pasimatymo“ veikėja mintimis skverbiasi į Gražinos galvą – gal ir visai geras metodas psichozei atitolinti. Minima kita veikėja, Monika, kuri bijo įsipareigoti ir prisirišti. O su Diana prisirišimas perdėtas, tai kone priklausomybė. Kodėl veikėjai būdingos tokios ribinės būsenos? Juk, sprendžiant iš jos minčių sekos, tai visai normali moteris.

– Taip, būtent „Pasimatymo“ veikėjos psichologinio paveikslo niekaip nepaaiškinau. Dabar galvoju – gal reikėjo? Kaip, tarkim, novelės „Sniegas“ protagonistės, kurios elgseną grindžiu vaikystės trauma. „Pasimatyme“ akcentavau Dianos prisirišimą būtent prie moterų – kaip vieną iš latentinio, o ir tikrojo lesbianizmo apraiškų. Psichologizuoti šiuo atveju net nesinorėjo – na, dar vieni nesklandūs santykiai su motina. Nežinau, ar kūriniui tai būtų pridėję papildomos vertės. Jei veikėjos smulkmeniškumas ir turi patologinio prieskonio, šiame kūriny man norėjosi parodyti žmogiškąją dramą – negebėjimą užmegzti ir išlaikyti santykio dėl dviejų kraštutinumų: arba dėl perdėto įsikibimo į kitą žmogų, arba kaip tik priešingo nenoro prisirišti, apsiribojant tik neįpareigojančiu seksualiniu ryšiu. Dėl pastarojo niuanso net gavau pastabų iš vienos literatūros kritikės – neva lesbietes vaizduoju pabrėžtinai palaido elgesio, tik menkiausiai progai pasitaikius, neriančias į seksualinius nuotykius. Jei tokių lesbiečių ir yra, nieko diskredituoti nenorėjau; šiuo atveju seksą norėjau parodyti kaip priemonę pabėgti nuo kančios, galbūt tą kančią sukuriant kitam. Manau, toks elgesys absoliučiai nepriklauso nuo žmogaus orientacijos. Ir, žinoma, norėjosi parodyti tokio santykio modelio prapultį.

– Tiksliai vaizduojama mokyklos aplinka, parketą vaškuojanti valytoja Nina ir mišios bažnyčioje, visi besimeldžiančiąją apimantys jausmai. Būtų galima spėti, kad esi atidi stebėtoja, bet nesi jokių panašių bendruomenių žmogus?

– Esu „nepareigingai praktikuojanti“ katalikė. Įsivaizduoju save kaip dukrą palaidūnę, kurią dėl kažkokių priežasčių Dievas vis viena myli. Vienu metu lankiau Šventojo Rašto skaitymo grupę – susirinkdavom labai smagi ir įdomi kompanija: lituanistė, maketuotoja, vargonininkė, administratorė, statybininkas, politikas, miškininkas – ir skaitydavom Senąjį Testamentą. Moralistų mūsų būrelyje nebuvo, todėl pokalbiai buvo kaip niekada gyvi, kartu nuoširdūs, be visa ko, teikiantys dvasinį peną ir žinių.

– Viena iš novelių, „Šlovinimo mišios“, turi koncertinių mišių struktūrą – „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus“, „Agnus Dei“. Ką tau reiškia liturgija, muzika?

– „Šlovinimo mišias“ rašiau klausydama Giacomo Puccini „Messa di Gloria“. Šis kūrinys, pirmą kartą išgirstas dar Kongresų rūmuose, man padarė labai didelį poveikį. Tada ir parašiau keletą epizodų, paskui jie išvirto į novelę. Man, meninės jausenos žmogui, muzika yra, banaliai tariant, raktas – atrakinantis, sužadinantis kūrybinę energiją. Vis dėlto klasikinės muzikos kūriniai man yra per daug stiprūs ir paveikūs, kad jiems skambant būtų įmanoma dar ir kurti pačiam. Kartkartėmis apsilankau Nacionalinėje filharmonijoje. O rašydama verčiau klausau ko nors lengvesnio – kad ir šamaninių meditacijų (juokiasi).

– Ar esi kada vairuodama susidūrusi su briedžiu? Iš kur kilo sumanymas vaizduoti tokią situaciją?

– Ačiū Dievui, nesu. Bet esu susapnavusi sapną, jį ir aprašau minėtoje novelėje.

Kely partrenkto briedžio vaizdinys išlikęs iš vaikystės – nepaprastai gražus gyvūnas dar buvo gyvas ir sulaužytom kojom gulėjo ant kelio. Man, jautriam vaikui, tai buvo sukrečiantis reginys, matyt, kažką palikęs.

– Žinau, kad turi sodybą prie miško, gamtos apsuptyje, todėl manęs nestebina atidumas gamtos detalėms, net gyvūnų maitai, su kuria tikrovėje vis susiduri. Bet turbūt laikai save miesto rašytoja, tavo knyga – urbanistinė?

– Galbūt todėl, kad vis dėlto esu asfalto vaikas, gimiau ir augau Vilniuje. Novelėje „Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės“ net mėginu aprašyti savotišką gamtos ir miesto jausenos sintezę, vieną iš veikėjų iš miško perkeldama eiti senamiesčio gatve. Veikėja aiškiai svetima miestui, neįprastos elgsenos ir išvaizdos. Pati negalėčiau atsisakyti miesto dėl sodybos ir atvirkščiai. Skirtingais gyvenimo tarpsniais man reikia jų abiejų. Miestas būtinas dėl kultūrinio gyvenimo, vienkiemis ir miškas – kai išsenku nuo bendravimo ir pradedu nebegirdėti savęs.

Kai kuriuose savo kūriniuose (daugiausiai „Aš esu Romka“) stengiausi perteikti Vilniaus paveikslą – kokį prisimenu iš vaikystės ir jaunystės, kai Vilnius dar nebuvo taip smarkiai „trinkelizuotas“. Tą jauseną nešiojuosi iki šiol, jos man pakaks dar ne vienam kūriniui. Vilnius, koks yra realybėje, man jau nėra toks įdomus. Pamenu vieną Jurgos Ivanauskaitės interviu – ji kalbėjo, kad Vilnių užplūdo vulgarūs žmonės, kurie vaikšto gatvėmis ir jame šeimininkauja. Tada man jos žodžiai atrodė mažiausiai arogantiški, dabar jaučiuosi panašiai.

– „Liguistai domėjausi kitų žmonių jausmais – kolekcionuodavau juos“, – sako novelės „Mirę irgi šoka“ veikėja. Tikslūs psichologiniai savižudžių štrichai. Ar gyvenime juos irgi kolekcionuoji?

– Absoliučiai taip. Tik neseniai suvokiau, kaip žmonėms sunku suprasti vieniems kitus, nes į tas pačias gyvenimiškas situacijas reaguojame absoliučiai skirtingai. Labiausiai turbūt domina žmonių iracionalumas ir poelgiai, kuriuos lemia virtinė nenuspėjamų veiksnių. Būna, pati sau mėginu tuos poelgius nuspėti. Kartais net pavyksta.

– Knygoje esama magijos elementų: močiutės kerėjimai su druska; kasos motyvas (kasa jungia skirtingas šeimos moterų kartas); rusė manualistė, atstačiusi stuburo slankstelį. Atrodytų, bent jau metafiziniu požiūriu suteiki moterims daugiau galių negu vyrams?

– O ar taip nėra iš tikrųjų (juokiasi).

– Žinau, kadaise mėgai vakarais vaikščioti patiltėmis. Spėju, novelę „Aš esu Romka“ parašei iš tų patirčių?

– Taip, novelėje „Aš esu Romka“ daugiausia manęs. Gyvenime mėgstu vaikščioti ne tik patiltėmis, ėjimas kaip veiksmas man būtinas. Eidama susirikiuoju dalykus galvoje, gimsta labai daug naujų minčių, idėjų. Iki šiol daug vaikščioju miškais, ten prarandu laiko nuovoką. Anksčiau, kai dar auginau mažus vaikus, tiek progų išvykti į sodybą ir mišką nebūdavo. Todėl eidavau vaikščioti po naktinį miestą, jau jiems užmigus. Dabar gal vėl būtų smalsu paklaidžioti patiltėmis. Įdomu, ar sutikčiau Romką.

– Bet ar nebijai vaikščioti naktimis tomis patiltėmis?

– Kadaise psichoterapeutė išmokė mane dekonstruoti baimę keliant klausimus ir taip prieinant prie ją sukėlusios priežasties. Todėl atsakau – ne, vaikščioti naktimis patiltėmis nebijau. Labiausiai gyvenime bijau pačios savęs.