Knygos apie Antrojo pasaulinio karo padarinius

 

Svetainėje „Five Books“ iškilūs šių laikų intelektualai, mokslininkai, rašytojai pateikia penkių aktualių knygų rekomendacijas. Britų istorikas, rašytojas KEITHAS LOWE’AS (g. 1970), autoritetingas Antrojo pasaulinio karo istorijos ekspertas ir tokių knygų kaip „Inferno: Hamburgo sunaikinimas 1943-iaisiais“ (2007), „Baimė ir laisvė: kaip mus pakeitė Antrasis pasaulinis karas“ (2017), „Istorijos kaliniai: ką Antrojo pasaulinio karo paminklai byloja apie istoriją ir mus pačius“ (2020) autorius, penkias reprezentatyvias knygas Antrojo pasaulinio karo padariniams Europoje geriau suprasti pristatė išleidęs savo veikalą „Barbarų žemynas: Europa po II pasaulinio karo“ (2012; liet. 2019, vert. D. Bičev).

 

– Labai patogu manyti, kad karai turi tikslią pradžią ir pabaigą, bet taip būna retai, ypač kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą. Gal galėtumėte apibūdinti žemyninę Europą mėnesių ir metų perspektyvoje po 1945 m. gegužės 8 d. – Pergalės Europoje dienos, kai Senajame žemyne oficialiai baigėsi karo veiksmai?

– Europa po vadinamosios karo pabaigos buvo absoliučiame chaose besimurkdantis žemynas. Milijonai tiesiogine prasme išvietintų žmonių klajojo nesumodami, kur dėtis. Žuvo per 35 mln. žmonių, visa kas fiziškai sunaikinta. Visame žemyne buvo justi ir moralinis žlugimas. Žmonės nebežinojo, kas teisinga ir kas ne. Jie buvo prisižiūrėję ir taip pripratę prie smurto ir niokojimo, kad ėmė tai laikyti kone norma. Tokia bendra atmosfera tvyrojo pasibaigus oficialiems karo veiksmams.

– Kokios buvo viso to pasekmės ir kiek ilgai truko chaosas?

– Visų pirma reikia pasakyti, kad visos iki karo savaime suprantamomis laikytos institucijos buvo šluote nušluotos. Nebuvo nei realios valdžios, nei policijos, nei transporto infrastruktūros – ničnieko. Nesant jokios teisėtvarkos palaikymo sistemos, žmonės galėjo išsisukti nuo bausmės, todėl per visą Europą siūbtelėjo didelė nusikaltimų ir smurto, o ypač žudynių iš keršto banga.

Turime nepamiršti, kad žemynas buvo išlaisvintas ne vienu metu. Pietų Italija išsivadavo 1943 m., Prancūzija – metais vėliau, 1944 m. rudenį, ir kuo arčiau Vokietijos, tuo vėlesnis išsivadavimas. Taigi skirtingose šalyse chaosas užsitęsė nevienodai. Vidurio ir Rytų Europoje jis truko kur kas ilgiau nei kur kitur, nes ji buvo suniokota nepalyginamai baisiau – ne tik fiziškai, bet ir žmogiškuoju bei moraliniu požiūriu.

– Gerai žinome, kiek žmonių žuvo per karą, bet ar žinome, kiek jų nužudyta pokario savivalės metu?

– Na, šiuo atžvilgiu statistika itin komplikuota. Esama tiek daug įvairiausių žmonių, kurie itin suinteresuoti statistinius duomenis pritempti savo reikmėms. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugelį metų įvairios grupės tvirtino, jog po karo iš keršto buvo išžudyta du trys milijonai vokiečių. Dabar su tokiais teiginiais nebesutinkama. Nužudyta buvo kur kas mažiau. Tačiau nustatyti tikslų skaičių itin sunku, nes visame žemyne vyravo didžiulis chaosas ir niekas šių dalykų neregistravo. Iš tikrųjų galime pasakyti tik tiek, kad šimtai tūkstančių žmonių po karo buvo nužudyti tiesiogiai arba mirė iš bado ar dėl netinkamo elgesio.

– Ar teisinga tvirtinti, kad kuo toliau į rytus, tuo žiaurumai didesni, be to, apie juos buvo sunkiau gauti duomenų, nes Rytai pateko į Sovietų Sąjungos jungą?

– Taip, tai tiesa. Daugiau mažiau laikomasi požiūrio, kad kuo toliau į rytus, tuo didesni žiaurumai ir tuo prastesnės karą išgyvenusių žmonių sąlygos. Bene didžiausias chaosas po karo tvyrojo Lenkijoje ir Ukrainoje – ten naciai „pasižymėjo“ didžiausiomis žiaurybėmis, dėl šių teritorijų kovota daugybę kartų, pakartotinai vis taikant išdegintos žemės taktiką. Pasibaigus karui ten iš tikrųjų nebuvo ničnieko likę, todėl tie, kuriems teko nelaimė atsidurti tokiame kraštovaizdyje, neturėjo nei iš ko gyventi, nei institucijų kaip atramos, išskyrus Raudonąją armiją, kurios prioritetai akivaizdžiai buvo kiti.

– Pereikime prie jūsų pasirinktų knygų, jos padės mums išsamiau aptarti žiaurią Europos pokario gyvenimo tikrovę. Pirmoji – tai didžiulės apimties Tony Judto žemyno istorija „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų“ (2005) [liet. 2011].

– Šį veikalą pasirinkau dėl kelių priežasčių. Pirma, norėjau parinkti pokario Europą apibendrinančią knygą, o tokių, pasirodo, yra stebėtinai mažai, štai dėl ko rašiau ir naujausią savo knygą. Judto veikalas – visapusiška visos Europos istorija nuo 1945 m. beveik iki pat šių dienų. „Pokaris“ puikus ne tik dėl mokslinio išmanymo, kuriuo žėri kiekvienas knygos puslapis, bet ir dėl nuostabaus rašymo stiliaus bei Judto gebėjimo imtis sudėtingų ir komplikuotų klausimų ir apibendrinti juos taip, kad būtų lengva suprasti. Taigi, nors knyga tikrai išsami – beveik tūkstančio puslapių, – skaitymas nevargina.

Ši knyga – lyg koks žinynas – iš tikrųjų yra atspirties taškas. Jei norite skaityti apie pokarį, turite pradėti nuo Tony Judto. „Pokaris“ itin gera knyga ir tuo, kad ji drauge – ir chronologinė, ir teminė, o tatai išradingai suderinti sunku bet kuriam rašytojui. Judtas pradeda 1945 m. ir pasakoja iki 2005 m., pasirinkdamas pagrindines temas, svarbias tam tikram istorijos laikotarpiui, ir jas vieną po kitos nagrinėja.

– Vienas iš dalykų, kuriuos istorikas aptaria, yra antisemitizmas, išlikęs Europoje po karo. Tiesiog pribloškia suvokimas, kad žydai, išgyvenę koncentracijos stovyklas, galėjo būti nužudyti, grįžę į savo namus.

– Tai nepaprastai šokiruoja, bet, geriau pagalvojus, tai visiškai logiška. Kai žydus išvežė į koncentracijos stovyklas, visi likę žmonės iš to neblogai pasipelnė. Žydų turtas buvo išsidalintas bendruomenių. Būta daugybės vargšų, kurie pirmą kartą įsitaisė padorių drabužių ir baldų, nes išvogtas žydų turtas buvo perduotas jiems. Šita liaudis anaiptol netroško, kad žydai grįžtų ir atsiimtų savo nuosavybę. Jei žydų grįždavo, kildavo daug pasipiktinimo, šis pamažu peraugdavo į tą patį seną antisemitizmą, gyvavusį prieš karą ir karo metu. Lenkijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje įvykę pogromai iškalbingi savaime.

– Judtas vartoja posakį „Valdhaimerio sindromas“ (aliuzija į buvusį Austrijos prezidentą Kurtą Waldheimą), kalbėdamas apie daugelio europiečių nesugebėjimą pripažinti, kad jie prisidėjo prie karo metu vykdytų žiaurumų. Kiek plačiai toks neigimas buvo paplitęs pokariu ir kiek jo tebesama šiandien?

– Tikra tiesa, kad jie tai neigė ištisus dešimtmečius. Tam tikru mastu neigia ir dabar, bet ne taip stipriai kaip anksčiau. Praėjo daug laiko, todėl dabar jau nebe taip skausminga pripažinti. Niekas nemėgsta galvoti apie save blogai. Todėl kelis dešimtmečius po karo žmonės mėgo vaizduotis save karo didvyriais. Puikus pavyzdys – Prancūzijos pasipriešinimo judėjimas. Karui baigiantis staiga Prancūzijoje visi tapo pasipriešinimo dalyviais, o kolaboravimo faktas lyg niekur nieko buvo nukištas į giliausius stalčius. Žmonės tiesiog norėjo gerai jaustis, todėl visą kaltės naštą permetė Vokietijai ir vokiečiams – psichologiškai taip buvo lengviausia.

– Pereikime prie antrosios knygos – Beno Shephardo „Ilgo kelio namo: Antrojo pasaulinio karo padarinių“ (The Long Road Home: The Aftermath of the Second World War, 2010); joje nagrinėjamas likimas aštuonių milijonų perkeltųjų asmenų, likusių kaip stovi po Trečiojo reicho žlugimo. Papasakokite daugiau.

– Karo metais Vokietijai žūtbūt reikėjo darbo jėgos. Į kariuomenę jie buvo pašaukę tiek vyrų, kiek buvo įmanoma, dėl to darbo jėgos bare atsivėrė didžiulė skylė. Užuot ją užpildę moterimis, kaip darė Britanijoje, vokiečiai priverstiniams darbams vežėsi žmones iš visų okupuotų šalių. Neretai žmones jie tiesiog sugaudydavo, pargabendavo į Vokietiją ir tiesiogine šio žodžio prasme naudodavo kaip vergų darbo jėgą. Taigi karo pabaigoje Vokietijoje buvo atsidūrę aštuoni milijonai žmonių, kurie neturėjo jokių galimybių grįžti namo dėl visiškai sunaikinto transporto tinklo. Jie blaškėsi pirmyn atgal neturėdami supratimo, kur dėtis. Kas juos galėjo surinkti ir parsiųsti ten, iš kur atvežė, buvo Sąjungininkų kariškiai, kurie, žinoma, pirmenybę teikė krūvai kitų reikalų.

Beno Shephardo knyga yra apie šiuos žmones: ką reiškė būti „išvietintuoju“ karo metu ir neturėti kur vykti karui pasibaigus. Labai gerai, kad autorius daug dėmesio skiria tiems perkeltiesiems asmenims, kurie iš tikrųjų nenorėjo grįžti namo. Pavyzdžiui, lenkai, kurie nenorėjo grįžti į tėvynę, nes ją buvo okupavę Sovietai. Be to, dalis Lenkijos buvo atiduota Ukrainai, todėl daugelis tos vietos lenkų iš tikrųjų nebeturėjo namų, į kuriuos galėtų grįžti. Taigi šie žmonės daugelį metų po karo – net ir stojus 6 deš. – kamavosi perkeltųjų asmenų stovyklose. Dar būta žydų, kurie, kaip ką tik minėjome, vis dar kentė siaubingą antisemitizmą visame žemyne. Jie nenorėjo grįžti į Lenkiją ir kitas Rytų Europos valstybes. Mieliau būtų likę Vokietijoje – šalyje, kuri pirmoji pradėjo juos persekioti, – nei grįžę ten, kur, jų manymu, juos būtų persekioję ir po karo. Taigi, paprasti žmonės buvo atsidūrę labai keblioje situacijoje. Beno Shephardo knyga nuostabi tuo, kad kuo nuoširdžiausia žmoniška atjauta sklinda iš kiekvieno jos puslapio.

– Istorikas kalba apie maždaug milijoną žmonių, kuriuos Jungtinės Tautos iki XX a. 6 deš. ėmė laikyti „nerepatrijuotinais“, nes jie atsisakė arba negalėjo grįžti į tėvynę. Užsiminėte apie lenkus, bet būta daug ukrainiečių, kurie, anot jų pačių, geriau būtų rinkęsi mirtį, nei grįžę namo.

– Taip. Reikia nepamiršti, kad tuo metu Ukrainoje vyko pilietinis karas – ukrainiečių partizanai kovojo prieš Sovietų valdžią. Daugelis perkeltųjų asmenų buvo iš tų, kurie būdami Ukrainoje irgi būtų kovęsi. Jie turėjo galimybę išvengti tų baisybių, kurios dėjosi jų šalyje. Jie nenorėjo būti valdomi sovietų. Grįžimas į tėvynę buvo baisiausia, ką jie galėjo įsivaizduoti. Tai daug blogiau nei mirtis. Jie manė, kad vis tiek bus kankinami ir žudomi, ir tai ištverti nebuvo pasirengę.

– Kur galiausiai atsidūrė šie „nerepatrijuotinieji“?

– Visa kur. Daug jų išvyko į Kanadą, Jungtines Valstijas ir Australiją. Šimtai tūkstančių lenkų atsidūrė Didžiojoje Britanijoje. Daugeliui žydų sionistai padėjo persikelti į Palestiną.

– Kita jūsų parinkta knyga – anoniminis autobiografinis pasakojimas „Moteris Berlyne: balandžio 20–birželio 22 d. užrašai“ (Eine Frau in Berlin: Tagebuchaufzeichnungen vom 20. April bis 22. Juni).

– Pasirinkau šią knygą, nes ji, mano manymu, geriausiai fiksuoja tą kerštą, kurį po karo Vokietijoje teko patirti vokiečiams. Kažin ar yra už „Moterį Berlyne“ – gal dar Heinricho Böllio „Tylųjį angelą“ (Der Engel Schwieg) – geresnių knygų, atskleidžiančių, kaip turėjo jaustis vokietis 1945 m. vasarą.

Tai šiurpoka knyga. Ją parašė vokiečių namų šeimininkė, gyvenusi Berlyne 1945 m., įžengus rusams, kuri, kaip ir daugelis jos tėvynainių, patyrė didžiausią sovietų brutalumo proveržį po Berlyno išlaisvinimo. Ją ne kartą prievartavo rusų kareiviai. Visa tai ji aprašo be užuolankų ir detaliai. Galiausiai jai pavyksta apsisaugoti susidėjus su aukšto rango sovietų karininku – tai buvęs vienintelis būdas išvengti pasikartojančių žemesnio laipsnio kareivių užpuolimų. Be galo širdį draskantis knygos epizodas – kai grįžta jos sužadėtinis, kuris, aišku, randa ją pasikeitusią, bet nesupranta kodėl. Ji nenori jam atskleisti, kas nutiko, nes nežino, kaip šis reaguos. Kai vis dėlto pasipasakoja, sužadėtinis nepajėgia su tuo susitaikyti ir galiausiai ją palieka. Taigi ši berlynietė patiria ne tik siaubingų dalykų, bet dėl to ją dar palieka ir mylimas vyras.

Tai širdį verianti, bet podraug – stebuklingai – ne prislegianti knyga. Knygos pabaigoje užplūsta nepaprasta pagarba šiai moteriai, jos stiprybei ir sąžiningumui, jos gebėjimui tokią baisią istoriją papasakoti taip, kad per visą niūrumą galiausiai vis tiek prasimuša šiokia tokia viltis.

– Knygoje yra vieta, kur autorė kalba apie tai, jog pargrįžę vokiečių vyrai mėgsta pasakoti apie savo patirtį kare, o „mes savo ruožtu turėsime kukliai tylėti; kiekviena iš moterų turės elgtis taip, lyg būtent ji būtų šito [prievartavimo] išvengusi. Nes kitaip joks vyras nebenorės mūsų liesti.“ Tai leidžia manyti, kad galbūt niekada nesužinosime tikrojo po karo išprievartautų moterų skaičiaus, tiesa?

– Tai buvo dalykas, apie kurį visi žinojo, bet niekas nekalbėjo daugybę metų. Iki pat XX a. paskutinio dešimtmečio, kai viena labai įtakinga Vokietijos televizija parodė dokumentinį filmą, kuriame vokietės pirmą kartą prabilo apie tai, ką patyrė. Filmas sutiktas itin prieštaringai. Visokiausi vokiečių akademikai pareiškė, kad tai pavojingas poslinkis, nes, pradėję laikyti save karo aukomis, vokiečiai gali pamiršti, jog patys buvo ir karo kaltininkai. Rodos, būtent dėl šios priežasties tie dalykai buvo nutylimi. Bet būta ir absoliučiai dvejopų standartų dėl to, kas buvo leidžiama apie karą kalbėti vyrams ir moterims. Moterims, išgyvenusioms tą košmarą, turėjo būti neįtikėtinai skaudu, kad į jas buvo žiūrima kaip į „suteptas prekes“.

– Išleista 6 deš., ši knyga Vokietijoje buvo sutikta priešiškai ir perleista tik po autorės mirties, ar ne?

– 6 deš. „Moters Berlyne“ Vokietijoje išvis negalėjai įsigyti, o Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose jos pardavimo rezultatai buvo kuklūs. Tik 2005 m. ji tapo bestseleriu*.

– Normanas Lewisas buvo produktyvus XX a. kelionių rašytojas, turėjęs daug įžymių gerbėjų. Grahamas Greene’as sakė, kad „nedvejodamas vadina jį vienu iš geriausių ne kurio nors dešimtmečio, bet viso mūsų amžiaus rašytojų“, o Martha Gellhorn [amerikiečių rašytoja, viena iškiliausių XX a. karo korespondenčių] Lewiso knygą „Neapolis, 1944-ieji: okupuotos Italijos karo dienoraštis“ (Naples ’44: A World War II Diary of Occupied Italy)** įvardijo „aukso grynuoliu“. Papasakokite apie šią knygą daugiau.

– Žiūrint siaurai, tai nėra knyga apie pokarį, nes rašoma apie Neapolį 1944, o ne 1945 ar 1946 m., bet pasirinkau ją todėl, kad joje parodoma, koks gyvenimas buvo Pietų Italijoje iškart po išlaisvinimo. Tai buvo pirmoji išvaduota Europos teritorija, ir Sąjungininkai pirmą kartą pamatė, su kuo susidūrė – mažų mažiausiai su netvarka. 1944 m. Neapolį buvo ištikęs krachas. Visų pirma, mieste visiškai nebuvo maisto. Vaikai kasė pakelių žolę – parsinešti namo valgyti. Vieną naktį paslaptingai dingo net miesto akvariumo žuvys. Žmonės dėl maisto būtų padarę bet ką – tiesiogine šio žodžio prasme bet ką. Lewisas ne kartą sulaukė pasiūlymų vyrų, kurie bandė įpiršti jam savo žmonų ir dukterų paslaugas mainais už šiltą maistą. Taigi klestėjo prostitucija, juodoji rinka, banditizmas, mafija ėmėsi įvairių juodosios rinkos operacijų – visą moralinę atmosferą Neapolyje diktavo maisto stygius, ir visi būtų padarę bet ką, kad tik jo gautų. Tai priminė nužengimą į vieną iš Dantės pragaro ratų.

– Normanas Lewisas tuo metu mieste ėjo oficialias pareigas, tiesa, ir ši knyga paremta jo tiesiogine patirtimi?

– Taip. Jis buvo vienos iš Neapolio zonų karinis gubernatorius. Tas žmogus, į kurį žmonės kreipdavosi kilus problemų.

– Po kiek laiko Neapolis pradėjo vėl tinkamai funkcionuoti?

– Na, galima teigti, kad tinkamai jis vis dar nefunkcionuoja. Ten tebeveikia mafija. Mafiją iš dalies atkūrė atvykę Sąjungininkai. Jiems reikėjo, kad kas nors vadovautų, o kas būtų tinkami žmonės, jie nežinojo. Sąjungininkai norėjo išvengti visiško chaoso, todėl tarnybon priėmė tuos žmones, kurie atrodė turintys autoritetą. Kai kada tai reiškė fašistų likimą valdžioje, kitais atvejais – sugrąžinimą į pareigas mafiozų, kurių fašistai buvo atsikratę prieš daugelį metų. Iš karto po karo kilęs chaosas nebuvo iš tikrųjų suvaldytas, o problemos, sukurtos bandant jį pažaboti, tebeaktualios ir šiandien.

Pasirodę Sąjungininkai buvo tarsi dievai. Jie turėjo neribotą prieigą prie maisto, pinigų, cigarečių ir visų kitų dalykų, kurių žūtbūt reikėjo vietos gyventojams. Taigi būdamas Sąjungininkų karys, kad ir kokio žemo rango, galėjai daryti bet ką – ir išsisukti nuo bausmės. Atvežtoji korupcija buvo ne ką geresnė už vietinę. Pasakojimai apie Sąjungininkų karių eiles su maisto skardinėmis, skirtomis moterims, su kuriomis eis pergulėti, šiurpoki.

– Miško broliais buvo vadinami Baltijos šalių partizanai. Papasakokite apie juos plačiau.

– Ukrainoje, Baltijos šalyse ir kai kuriose Lenkijos dalyse karas prasidėjo ne vokiečių, o Sovietų Sąjungos įsiveržimu – 1939 m. į Lenkiją ir 1940 m. į Baltijos šalis. Tai, kad vokiečiai vėliau užėmė didžiąją dalį Europos, čia nieko nekeitė, nes karui pasibaigus Sovietai tebekontroliuoja šiuos kraštus. Taigi jei esi lietuvių ar latvių partizanas, didžiausias tavo priešas iš tikrųjų yra ne vokiečiai, o sovietai – būtent jie užbaigia tavo šalies egzistavimą ir su jais turi kovoti, jei nori nepriklausomybės. Taigi, kai didžiojoje Europos dalyje karas 1945 m. baigėsi, šie partizanų būriai toliau tęsė kovą miškuose iki pat 6 deš. Tai priminė Dovydo ir Galijoto kovą, tik šiuo atveju Dovydas nenugalėjo – 6 deš. miško broliai buvo sunaikinti tiesiog nepalyginamai didesne priešininkų gyvosios jėgos persvara.

– Ar galite papasakoti Juozo Lukšos istoriją, kurią jis fiksuoja savo knygoje „Miško broliai: antisovietinio lietuvių laisvės kovotojo pasakojimas“***?

– Lietuvis Juozas Lukša 1944–1945 m., kai Sovietai vėl įžengė į jo šalį, buvo studentas. Jis ir jo artimieji buvo nepalaužiami patriotai, todėl prisidėjo prie partizanų kovoti su okupantais. Iš pradžių viską organizavo Lietuvos kariuomenė, daliniai slapstėsi miškuose ir rengė pasalas sovietų kariams. Tačiau neprilygdami Raudonajai armijai ėmė patirti tikrai baisių pralaimėjimų. Tada buvo persigrupuota į partizanų būrius, kurie slapstėsi mažuose bunkeriuose, išsibarsčiusiuose po miškus. Šie partizanai metų metus kovojo su Raudonosios armijos galybe. Tai primena pasakojimus apie Pasipriešinimo judėjimą Prancūzijoje. Čia tokia pat nacionalinio pasididžiavimo, pasiaukojimo ir didvyriškumo jausena, tik miško broliai priešinosi ne naciams, o sovietams.

– Lukša buvo žymus Lietuvos partizanų vadas, kuriam 1947 m. pavyko ištrūkti iš šalies, ar ne?

– Vienas iš labiausiai širdį gildančių dalykų šioje istorijoje yra tas, kad 1947 m. pabaigoje jis išvyko iš Lietuvos, kad informuotų Vakarus apie tai, kas vyksta jo tėvynėje. Dienomis slapstydamasis, o naktimis keliaudamas pasienio regionų miškais Lukša galiausiai prasibrovė į Vakarus. Jis susisiekė su amerikiečiais ir britais ir papasakojo jiems apie tai, kas vyksta, tikėdamasis, kad šie ateis į pagalbą Lietuvai. Bet Britanija ir Amerika, aišku, nenorėjo veltis į atvirą karą su Sovietų Sąjunga, todėl nieko nesiėmė. Paryžiuje laukdamas ko nors įvykstant Lukša ir parašė šiuos atsiminimus. Ten jis įsimylėjo ir vieną moterį. Viskas galėjo baigtis laimingai, jei tik Lukša būtų likęs Vakaruose. Tačiau jis to nepadarė. Jis jautė pareigą grįžti ir dalytis su tautiečiais šaliai tekusiu likimu. Jo prašymu CŽA jį šiek tiek apmokė ir parskraidinę parašiutais nuleido atgal į Lietuvą, kur, išduotas vieno iš bičiulių, Lukša 1951 m. žuvo per susišaudymą.

 

fivebooks.com

Vertė A. P.