Homo novus ir stiklo lubos
Lotyniškas žodžių junginys homo novus gali reikšti įvairius dalykus: kadastrinių matavimų įmonės, Gerardo Cabreros knygos ar latvių režisierės Anos Vidujelos filmo pavadinimą. „Naujas žmogus“ – pavaldus sistemai – vienas iš totalitarinių režimų tikslų, kaip homo sovieticus, prisitaikęs prie sovietinio režimo. Apie homo novus buvo kalbama jau senovės Romoje: taip buvo įvardijamas asmuo, kuriam pirmam giminėje pavykdavo tapti konsulu – vienu svarbiausių politinių veikėjų respublikoje. Kasmet buvo renkami du konsulai, tačiau laimėti tokius rinkimus neturint giminėje protėvių, užėmusių konsulo vietą, buvo sudėtinga. Turtingų aristokratų balsai rinkimuose buvo daug svaresni negu nekilmingų miestiečių, todėl romėnų respublika buvo valdoma siauro kilmingųjų rato, į kurį naujam žmogui buvo labai sunku patekti, ypač respublikos gyvavimo pabaigoje.
Vienas žymiausių naujų žmonių buvo Ciceronas – oratorius, rašytojas, filosofas ir politikas, – kilęs iš privilegijuotos giminės, vadinamųjų riterių, – pasiturinčios šeimos, kurios nariai turėjo pakankamai pajamų kavalerijos ginkluotei įsigyti. Gera finansinė padėtis leido Ciceronui mokytis retorikos ir filosofijos ne tik Romoje, bet ir Atėnuose. Plutarchas rašė, kad naujas žmogus buvo tas, kuris, neturėdamas kilmingų šaknų, sugebėjo iškilti savo jėgomis politinėje arenoje, – tai Cicerono atvejis, kai 63 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu.
Nors žodžių junginys homo novus kartais gali sukelti neigiamų konotacijų, primenančių totalitarinių režimų tikslus sukurti „naują žmogų“, Cicerono laikų sąvokos reikšmė vis dar egzistuoja skirtingose veiklos srityse ir kontekstuose: žmogus, kuris atsiduria vadovaujamame poste, būdamas tam tikros socialinės, etninės ar seksualinės mažumos atstovas. Štai kad ir JAV prezidentas Barackas Obama, kuris galėtų būti vienas iš šių laikų homo novus: pirmas juodaodis prezidentas. Šis terminas taip pat aktualus moterims, kai joms tenka atsidurti mažumų gretose: pirma moteris prezidentė, ministrė pirmininkė, boksininkė… Tačiau ar tai neturėtų būti tiesiog normalu? Ar dar viena moteris prezidentė turėtų stebinti? Vis dėlto stebina: pavyzdžiui, Prancūzijoje, kartais laikomoje emancipuotų moterų šalimi, praėjusiais metais kilo triukšmas dėl paskirtos į premjero postą Élisabeth Borne. Ką ir kalbėti apie tai, kad šalyje iki šiol nebuvo nė vienos prezidentės moters, o pirmoji politikė, patekusi į antrąjį prezidento rinkimų turą, buvo Ségolène Royal 2007 m. Sakysit, pačios kaltos, nes nekandidatavo, o gal nesugeba valdyti?
Šiandieniniame individualybių pasaulyje, kur viskas priklauso tik nuo paties žmogaus pastangų, aplinka, regis, nedaro įtakos sėkmei ar nesėkmei, todėl stiklo lubų egzistavimas ne visada iškeliamas į viešumą. Stiklo lubų metafora vartojama kalbant apie hierarchizuotą struktūrą, kurioje vadovaujamos pareigos yra pasiekiamos tik tam tikroms visuomenės kategorijoms, o kita jos dalis kenčia nuo diskriminacijos dėl socialinės kilmės, odos spalvos ar lyties. Keletas skaičių iliustruoja šių lubų realų egzistavimą moterų atveju: anot 2021 m. atlikto Europos Komisijos tyrimo „She figures“, universitetams vadovauja vos 23,7 % moterų visoje Europos Sąjungoje. Tas pats tyrimas parodė, kad 2019 m. Prancūzijos universitetams vadovavo tik 12 % moterų, o štai Švedijoje 40 %. Pasirodo, moterys net nebando kandidatuoti į svarbius postus, tačiau kodėl?
Viena iš priežasčių, kodėl moterys retai atsiduria hierarchijos viršūnėje, – pačių moterų autocenzūra, kuri pradeda formuotis mokyklos suole ir daro įtaką studijų krypties pasirinkimui. Autocenzūra visų pirma pasireiškia tyla nedrįstant išreikšti nuomonės ir bijant, kad ji bus neišgirsta. Žmogus, paveiktas autocenzūros, modeliuoja savo elgesį, neleisdamas sau spręsti ar daryti. Moterys dažniausiai dėl nusistovėjusių stereotipų interiorizavimo abejoja savo kompetencijomis, teisinasi įsivaizduojamu ar tikru laiko trūkumu, susijusiu su šeima ir vaikais. Dėl to pasirenka darbą, kuris reikalauja mažiau laiko ir yra suderinamas su šeiminiu gyvenimu, o juk kilti karjeros laiptais – užimti aukštus postus – reiškia skirti daugiau laiko darbui. Jeigu moterys išdrįsta tai padaryti, dažnai kenčia nuo kaltės jausmo, kylančio dėl šeimoje ar visuomenėje nusistovėjusio požiūrio. Juk aktyvi moteris, kopianti karjeros laiptais, vis dar gali būti laikoma aplaidžia ir nesirūpinančia savo šeima. Nereikia nė cituoti veiklių moterų, kurios „šeimos saugotojų“ apkaltinamos aplaidžia motinyste. O štai vyras nebus kaltinamas aplaidžia tėvyste, jo profesinės ambicijos bus tik dar labiau skatinamos. Toks stereotipinis požiūris suformuojamas dar vaikystėje: mergaitės vertinamos už švelnumą, gerumą, todėl ambicija įgyja neigiamą reikšmę ir pradedama asocijuoti su egoizmu. Tad moteris, norėdama būti gera šeimos ir visuomenės akyse, greičiausiai nesirinks ambicijų ir karjeros, bijodama „apleisti“ savo šeimą.
Cicerono laikų moterys neturėjo pilietinių teisių ir dažnai buvo priklausomos nuo vyro valios, o jų pagrindinis gyvenimo tikslas buvo giminės pratęsimas. Šiandieninės gender studies moterų istorijai suteikia vis daugiau atspalvių, parodančių, kad moteris ne visada likdavo prie puodų laukti iš karo sugrįžtančio vyro. Tačiau tokie tyrimai, regis, trikdo vis dar gyvą moters kaip namų šeimininkės paveikslą, todėl moterys, bandančios tą paveikslą pakeisti, dažnai tampa šiandieninėmis homo novus.
