Eilėraščiai tarsi sidabro juvelyrika

Nelengva kalbėti apie Jurgį Baltrušaitį greta profesorės Viktorijos Daujotytės, kuri yra jo nuosekliausia tyrėja, žino apie jį tiek, kiek turbūt niekas kitas. Baltrušaitis mano sąmonėje yra kažkur greta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Gal dėl to, kad bendraamžiai, gal dėl simbolizmo, gal dėl bendrų takų Rusijos imperijoje; juolab Baltrušaitis nebuvo abejingas Čiurlionio paveikslams, saugojo juos per Pirmąjį pasaulinį karą. Nepasakyčiau, kad mokykliniais ir studijų metais mus labai traukė Baltrušaičio poezija – gal dėl to, kad rašyta rusų kalba. Tuo metu kaip tik buvo išleistas Lino Brogos verstas eilėraščių rinkinys „Lelija ir pjautuvas“ – tie bedaikčiai įvaizdžiai nelabai jaudino, bet vėliau patraukė Baltrušaičio biografija. Gyvenimas ir poezija yra visuma, kartais sunku atskirti vieną nuo kitos. Galima perskaityti be jokio susidomėjimo, bet galima ir labai susidomėti, jei aptinki paraleles su šių dienų gyvenimu, literatūros sociumu, savo pačios būsenomis.

Juozo Urbšio laiškas vertėjui Linui Brogai. Kaunas, 1965 m. rugpjūtis. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Daug kas (pavyzdžiui, Laimonas Tapinas knygoje „Imk, klajokli, žibintą vilties“) yra mąstę apie savotišką Baltrušaičio betėvystę, versiją, kad jo tėvas buvo ne Kazimieras Baltrušaitis, o kunigas ir krikštatėvis Kazimieras Žekevičius. Net jei toji versija ir neteisinga, apie dvasinę tėvystę liudija faktas, jog ne tėvams, apie kuriuos vėliau beveik neužsimindavo, o jį mokslinusiam kunigui po mirties pastatė akmeninį paminklą. Gimnazijoje kilo konfliktas dėl kunigų seminarijos; šešiolikmetis Jurgis pasipriešino tėvų valiai ir prarado globėjų paramą. Vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo repetitoriumi. Tai labai dažnas konfliktas lietuvių literatūros istorijoje – tą perėjo Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Antanas Vienuolis ir kiti. Daugelį tai atstūmė ar atitolino nuo religijos, bet Jurgio Baltrušaičio poezijoje tokios įtampos nėra. Priešingai, jo eilėraštis liturgiškas, jį neretai galima pavadinti eilėraščiu-malda.

Baigęs Kauno gimnaziją sidabro medaliu, Baltrušaitis įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos skyrių. Kaip rašė dabartinio politinio kalinio Rusijoje Vladimiro Kara-Murzos prosenelis Sergejus Kara-Murza: „Aš studijavau Maskvos universitete, juridiniame fakultete, kai studentų, ne tik studentų, bet ir profesorių tarpe pasklido gandas, jog universitete atsirado genialus lingvistas, studentas, turįs nepaprastus gabumus kalbotyrai ir, kas ypač nuostabu, – jis buvo ne filologijos, kaip galima būtų tikėtis, o gamtos-matematikos fakulteto studentas. Netrukus aš sužinojau jo pavardę, kuri tarp šimtų Ivanovų ir Petrovų skambėjo man labai keistai: Baltrušaitis.“ Gal keliolika kalbų reikėjo išmokti sprendžiant vidinį šeimos ir kilmės konfliktą? Gal tai padėjo įsisąmoninti, kad ir kalba, ir kilmė, ir šeima, ir profesinė veikla yra sąmoningi pasirinkimai?

Jurgis Baltrušaitis su žmona Marija. Maskva, 1933. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Gilinantis į Baltrušaičio biografiją akivaizdu, kaip sunku jam buvo prasigyventi, gyventi iš literatūros, vėliau – ištrūkti iš bohemos, su kuria susisaistė dalykiniais ryšiais. Jį atstūmė ne tik šeima, iš kurios jis buvo kilęs, bet ir mylimosios, vėliau žmonos Marijos Olovianišnikovos šeima, kuriai jis netiko pagal kilmę ir turtą. Dvigubas atstūmimas, kaip ir savotiškas asmenybės dvilypumas – dviguba meilė, galbūt iš senelės paveldėta „plieninė valia“ ir užgėrimai. Tobulumo siekis, poezijos rinkinio neišbaigtumas – „Leliją ir pjautuvą“ po Baltrušaičio mirties išleido žmona Marija. Jurgis Baltrušaitis turėjo daug kūrybinių sumanymų, bet pabaigdavo ne viską, ką sugalvodavo; buvo vadinamas „tingiu poetu“. Gali pasirodyti, kad žmonės tokiame skurde ir varge, kokį jam teko patirti jaunystėje, subręsdavo anksčiau, bet sudėtingą gyvenimą tekdavo pristabdyti pauzėmis: tai ir aistra, ir nekantrumas, ir „prisibaltrušaitinimai“ – taip buvo vadinami svaigūs poeto poelgiai. Valios ambivalencija – aprūpinę kava ir rūkalais, draugai užrakindavo Baltrušaitį kambaryje, kad jis nepertraukiamai dirbtų, nors žmogus tarsi ir pats pasižymėjo savitvarda. Kaip ir delikačiu humoru (viename laiške bičiuliui Aleksandrui Djakonovui jis prašo Europoje nupirkti jam batus, kuriuos iš pradžių žada nešioti ant rankų).

Iš Baltrušaičio biografijos išeitų įdomus meninis filmas: meilės dramos, Marijos pusseserės Lizos savižudybė, nuotykiai ir konfliktai traktieriuose. Jo aplinkoje ir kūrybiniame kontekste būta didžių asmenybių, daug garsių pavardžių – Ibsenas, Strindbergas, Hamsunas, Kierkegaard’as, Tolstojus, Čechovas, Stanislavskis, Mejerholdas, Skriabinas, Prokofjevas, Yeatsas, Pasternakas, Mandelštamas, Cvetajeva ir kiti. Per Baltrušaičio asmenybę ir kūrybą mes galėtume pasijausti ne tokie hermetiški, izoliuoti – vyko svarbi kultūrinė apykaita, laiškai, pokalbiai, vertimų susitarimai, idėjų mainai. Šiandien visiems žinoma, kad Baltrušaitis tarpukariu buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS. Kol dirbo šioje diplomatinėje tarnyboje, traukė lietuvius iš kalėjimų ir lagerių. Ir vis dėlto būta klaikių laikų – 1917 m. Baltrušaitis laiške žmonai rašė: „Rusija turi persirgti irstant visoms jos dalims ir ląstelėms.“ 1922 m. Rusijoje badas, į Baltrušaitį kreipiasi Marina Cvetajeva, nesugebėdama išmaitinti savo dviejų dukterų. Jis, manoma, padėjo jai emigruoti. Bandė padėti ir Osipui Mandelštamui, Marcui Chagallui, Mstislavui Dobužinskiui.

Baltrušaitis glaudžiai susijęs ir su Dailės teatru; Maskvoje statytos jo rašytos ir verstos pjesės. Taip įsižiebė meilė aktorei Alisai Koonnen. Mylėjo dvi moteris iškart, panašiai kaip nobelininkas Ivanas Buninas. Žurnalas „Vesy“, su kuriuo jis bendradarbiavo, žlugo – viskas literatūriniame gyvenime tuomet vyko labai panašiai kaip ir dabar: kultūra neapsimokėjo.

Poezijoje vis iškyla našlaitystės motyvas; be abejo, aktualus, nes taip Baltrušaitis, matyt, jautėsi visą gyvenimą. Laiške žmonai Marijai 1909 m. yra frazė: „Be tavęs aš – našlaitis.“ Eilėraštyje „Ramunėlė“ jis rašo: „Vargui – takui pro rugienas / Tavo žiedas – džiaugsmo kraitis. / Štai pasauly aš ne vienas, / Jo bedugnėj ne našlaitis…“ (vertė Linas Broga). Poezijoje ryškūs gėlių įvaizdžiai, pvz., eilėraščiuose „Ąžuolas ir aguona“, „Rugiagėlės“. Galima palyginti su Kazio Binkio eilėraščių ciklu „Utos“ (1918) – įdomu, kad abiejų eilėraščiuose figūruoja tos pačios gėlės: tulpės, obelų žiedai, vandens lelija, žibuoklės, rūta, rugiagėlės, aguonėlės. Šios gėlės vaizduojamos ir jugendo ar art nouveau stiliaus grafikoje, porceliane, interjero dekore, tekstilėje ir t. t.

Baltrušaičio lyrika yra paveikta rusų simbolistų, ypač Fiodoro Tiutčevo. Akivaizdžiausias to įrodymas – eilėraštis „Silenzio“ (nuoroda į Tiutčevo „Silentium!“). Ir, žinoma, rusiškojo Sidabro amžiaus poetų įtaka – eilėraščiai tarsi sidabro juvelyrika, kruopščiai struktūruoti ir atpažįstami iš modernistams, bet dar labiau – romantikams charakteringų įvaizdžių. Baltrušaičio lyrikoje kartojasi: amžius, audra, aukuras, diena, daina, dainius, giesmė, klajoklis, naktis, ruduo, susimąstymas, vainikas, vakaras, vienatvė, vilnis. Kartojasi tai, kas svarbu, epicentriška. Baltrušaičio topografijoje – Kaukazas, Krymas, Skandinavija, Italija, Šveicarija, Vokietija, Persija, Prancūzija ir kt. Tai europietiškos laikysenos asmenybė, išmokusi mąstyti ir veikti plačiai, komunikuoti su dideliais rašytojais, versti jų kūrybą.

Eilėraštis „Giesmė“ turi liturgijos struktūrą: rytinė, vidurdienio mišios, mišparai. Gamta ir metafizinė perspektyva Baltrušaičiui yra viena: atrodytų, poezijoje jis nepatiria tikėjimo dvejonės, nekonfliktuoja su bažnytinėmis institucijomis (netgi keliomis, nes juk gyvena stačiatikių ar vėliau, Paryžiuje, įvairių konfesijų aplinkoje). Baltrušaitis gerai suvokia karo klaiką, išreikšdamas jį eilėraštyje „Valse triste“. Jam būdinga filosofinė lyrika, turbūt artimiausia Søreno Kierkegaard’o moraliniam apsisprendimui. Mums, lietuviams, labai svarbus Baltrušaičio Paryžiaus etapas, intencija rašyti lietuviškai, mokyti marčią Helene lietuvių kalbos; sūnaus Jurgio Baltrušaičio, žymaus meno istoriko, medievistikos darbai.

Kuo rašytojams šiandien aktualus Jurgis Baltrušaitis? Daug kuo – filologine savimone, diplomatija, etine laikysena, socialumu, apsisprendimu nebegerti, atlaidumu kitų silpnybėms, atsakomybe. Keista, bet nėra jis mums toks „įaugęs į kraują“ kaip Maironis ar Vincas Mykolaitis-Putinas. Galbūt skiriasi eilėraščių sinergija, o gal kita kalba, kaip ir Adomą Mickevičių ar Czesławą Miłoszą, savaip išstumia iš to literatūros klasikų rato, kuriame esame pripratę būti. Baltrušaičio biografija mums liudija, kad ankstyvas savarankiškumas formavo asmenybę, gebančią priimti reikšmingus sprendimus. Užtat jo poezijoje išsilieja tokio pernelyg autonomiško gyvenimo gėla.

Tekstas skaitytas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 2 d., minint Jurgio Baltrušaičio 150-ąsias gimimo metines