Efemeridžių istorija

 

Leonidas Mačulinas (g. 1957) – Charkive gyvenantis ukrainiečių žurnalistas, rašytojas, literatūros ir meno žurnalo „Slavianin“ vyriausiasis redaktorius. Gimė Charkivo srityje. Baigė Charkivo universiteto Filologijos fakultetą, vėliau apsigynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Dirbo laikraščiuose, televizijoje ir radijuje, knygų leidyboje, dėstė ir vykdė mokslinius tyrimus. Dešimties knygų ir kelių dešimčių esė apie Charkivo istoriją autorius. Pagal jo knygą „Ukrainos sostinė Raudonajam imperatoriui“ Ukrainos nacionalinė televizija sukūrė dokumentinį filmą „Dvi sostinės“. Knyga buvo perleista Kanadoje.

„Efemeridžių istorija“ (Ефемеридна історія) ukrainietiškai dar niekur nepublikuota, apsakymo premjera – lietuviškai, „Šiaurės Atėnuose“.

 

 

Ramios gegužės dienos pabaigoje manęs laukė malonus pasivaikščiojimas Ševčenkos sode, kur prie jaukaus stalelio terasoje planavau gerti kavą, stebėti praeivius ir mąstyti apie gyvenimą. Įsivaizduodamas malonų vakarą, svarsčiau, su kuo šiandien susipažinti – su blondine ar su brunete?

Mano fantazijas sugriovė kimus, šiek tiek greblas moteriškas balsas priimamajame – ar esu darbo vietoje? Sekretorė paskubomis atsakė, kad jau išėjau, bet mano ištikimoji Sanča Pansa nesuspėjo užstoti nepažįstamajai kelio. Balso savininkė, staigiu judesiu atidariusi duris, atsidūrė kabinete.

Taip pirmą sykį išvydau kai ką neįtikėtinai gremėzdiško raudonai rudos spalvos ovalo pavidalu: raudoni batai, raudonas lietpaltis, tirštos rožinės spalvos kaklaskarė iš mano mamos jaunystės. Ugniaspalviai garbanoti plaukai (Jėzau, nejau cheminis šukavimas?) ir rudos strazdanos rudame veide suteikė jai išties nevykusį įvaizdį. Nuo pernelyg daug agresyvios spalvos jos rudos akys, regis, taip pat įgavo raudoną atspalvį.

– Klausau jūsų. – O ką dar galėjau pasakyti?

– Galiu prisėst?

– Prašom, – atsakiau ir atsipalaidavau: jei lankytojas prašo leidimo prisėsti, vadinasi, laukia ilga išpažintis su kokiu nors banaliu prašymu pabaigoje, dažniausiai – finansiniu planu.

Beveik neapsirikau. Tai yra kad man vis dėlto teko išklausyti išpažintį, o pasibaigė ji išties prašymu. Bet! Jai be atvangos kalbant, ėmiau svarstyti, gal metas rašteliu paprašyti sekretorės iškviesti greitąją psichiatrinę pagalbą. Bet esu inteligentiškas žmogus, tad ėmiau svyruoti – o be reikalo!

Spręskite patys. Margarita (toks jos vardas) papasakojo, kad yra ištekėjusi, gyvena priemiestyje, vyro laikinai nėra. Ar ne keista formuluotė „laikinai“? Maždaug prieš penkerius metus (tiksliai neprisimena!) susižavėjo astrologija ir efemeridėmis.

– Kas tai yra? – pasitikslinau.

– Lentelės, – išgirdau išsamų atsakymą.

Margarita apskaičiavo savo gyvenimą pagal e-fe-me-ri-des ir išsiaiškino, kad jos faktinis likimas tiksliai sutampąs su lentelių skaičiavimais. Dėl to jai sykiu ir baisu, ir įdomu.

– Taip, išties įdomu! – pritariau, mėgindamas ją paskatinti užbaigti monologą, dar nesuprasdamas, kur ji lenkia. Bet čia mano raudonoji viešnia užsikirto ir pradėjo kažką padrikai kalbėti savo astrologine kalba.

– Supranti, – lyg tarp kitko ėmė tujinti, – reikalas tas, kad… Na, kaip čia aiškiau paaiškinti… Žodžiu, man žvaigždės nurodė tave. Pirmiau buvo sapnai. Sapnuodavau tave kone kasdien. Beje, pradžioje sapnuodavau tave kaip vyrą be veido, nepažįstamąjį. Vėliau ėmiau matyti kaip konkretų žmogų, tik be veido. Sapnuose mudu… mylėjomės, na, užsiėmėme seksu. Tokius sapnus sapnuodavau vis dažniau, ir aš sunerimau. („Kur jau ne, – pagalvojau, bet patylėjau. – Kiekvienas būtų priverstas bent jau pagalvoti, ar ne laikas kreiptis į gydytoją?!“) Ir tada nusprendžiau tave susirasti. (Nieko sau užduotėlė! Smalsu, kaip ją išsprendei?) Iš pradžių ieškojau tavęs pagal žvaigždžių žemėlapius. Nepatikėsi! Paaiškėjo, kad mūsų asmeniniuose horoskopuose vienodai išsidėstęs dvidešimt pirmasis laipsnis – Skorpione, taip pat daugybė sutapimų penktajame ir aštuntajame name. Mano Mėnulis yra tavajame name, o tavo Marsą nuolat aptinku pas save. Neįsivaizduoji, koks sudėtingas tatai buvo uždavinys – juk nežinojau tavo gimimo dienos, todėl skaičiavau tavo horoskopą ne nuo pat pradžių, kaip dažniausiai daroma, o nuo to laiko, kai pradėjau tave sapnuoti. Paskui, kai sudariau tavo horoskopą, apskaičiavau ir tavo gimtadienį, ir amžių – žodžiu, visas tavo savybes. Ir tik tada kitame sapne išvydau tavo veidą! Įsivaizduoji?! („Eik tu sau! – susinervinau. – Ji tikrai kuoktelėjusi! Kad tik sekretorė neišeitų! Reikia kviesti greitąją…“)

Bet net visi tie galvosūkiai, – tęsė ji, – pasirodė besą kvailystės, palyginti su klausimu, kur tavęs ieškoti. Gimimo data be vardo ir pavardės šiuo atveju nepadeda. Galėjai būti tiek Charkive, tiek bet kuriame kitame pasaulio mieste… Bet tu mane užkūrei! Taip įžengei į mano gyvenimą tiesiogine ir perkeltine prasme, taip įsitvirtinai mano galvoje, kad buvau pasiruošusi ieškoti tavęs visame Žemės rutulyje! („Siaubas…“ – pagalvojau ir parašiau raštelį sekretorei. Beliko tik nepastebimai jį perduoti.) Todėl, kad… Tik neišsigąsk! Suvokiau svarbiausią dalyką: kad visas mano gyvenimas priklauso nuo to, ar rasiu tave. Tiksliau, priklauso nuo tavęs. Jei nerasčiau – manęs lauktų… Trumpai drūtai, mintyse ruošiausi blogiausiai išeičiai. Bet sykį viename sapne, kai mudu vėl… Na, supranti. Man į galvą atėjo šviesi mintis. Aš paklausiau tavo vardo ir kur tu gyveni. Šitai galėjo sugalvoti tik nevisprotė, tiesa? (Dieve mano!!!) Ir tu atsakei!!! (Idiotas, nejau nemačiau, su kuo turiu reikalą???) Įsivaizduoji? (Neee!) Žinoma, nepasakei vardo ir pavardės (Ačiū Dievui!!!), bet leidai suprasti, kur tavęs ieškoti. Taip ir nutiko! Nubudusi išsyk ėmiau tavęs ieškoti. Ir štai, kaip matai, radau. („Koks siaubas!“ – pakėliau vidinio telefono ragelį, leisdamas suprasti, kad turiu paskambinti.)

Bet paskui manęs laukė dar didesni sunkumai, – Margarita nekreipė į mane dėmesio. – Paaiškėjo, kad tave rasti yra lengviau, nei viską tau papasakoti! Bemaž savaitę vaikščiojau palei tavo biurą (Košmaras, košmaras, košmaras!!!), daugybę kartų tave mačiau, bet nedrįsau prieiti. Tačiau laikas nelaukia. Patikėk, nebegalėjau daugiau šito slėpti! Juk tiki? Viskas, ką girdėjai, atrodo keistai, suprantu, gali tuo tikėti arba ne. Pažvelk man į akis. Ne, netiki, aš supratau. Matau, kad nesi pasirengęs. Bet tik kol kas. Gerai, suprantu ir tai. Galima šiek tiek lukterėti. Ateisiu ryt, ar galima?

Nelaukdama atsakymo, ji pakilo, apėjo stalą, rudu veidu veržliai bakstelėjo man kažkur virš kaktos ir, palikusi tarybinių kvepalų kvapą, skubriai išėjo, tiksliau – pabėgo.

Sėdėjau suprakaitavęs, tarsi žaibo prikaltas prie kėdės. Ką dabar daryti? Prieš akimirką čia, kitoje kėdėje, sėdėjo pamišėlė! Taip, ji manęs nenudėjo, tiesiog pabėgo – Dieve, kokia laimė! – bet pasakė, kad ateis rytoj!

Bet kodėl, kodėl ši rudoji… kaip tik mane pasirinko savo auka? Kodėl ji pasivadino Margarita? Kaip elgtis rytoj, jei ji nepamirš ir vėl ateis? Stop! Klausimas kitas: kaip jos atsikratyti? Gal paskambinti į ligoninę ir paprašyti pabudėti kabinete? Kaip tai paaiškinti? Rytoj, tarp penktos ir šeštos vakaro, pas mane ateis pamišėlė? Ir ką iš mudviejų pasiims pirmutinį? O jei pridėčiau: „Ji atvažiuos išpažinti man savo meilės“, mane tikrai išveš pirmą!

Pasislėpti? Dar ko! Kodėl staiga turėčiau nuo ko nors slėptis?

Prisakyti sekretorei, kad šios damos neįleistų? Kur tau! Rudoji ją nuneš. Beviltiška. Arba tykos manęs palei biurą.

Ko, po galais, siekia šita ištekėjusi Margarita? Maža jai sapnų?

„Kliedesiai, ne kitaip“, – atsidusęs išsiruošiau namo. Pasivaikščiojimui miesto sode nebeturėjau jėgų.

Kitos dienos pavakarę ji atėjo su ta pačia daina: esą mudu sutverti vienas kitam, ji mane mylinti, tai likimas. Pasiūlė susitikti jos namuose – apžiūrėti e-fe-me-ri-džių (Aha, tuoj!!!). Sakė, kad jos gyvenimas nuo šiol priklausąs nuo manęs, kad praėjusią naktį mudu vėl mylėjomės (Nejaugi?). Ir tai buvo, kaip ir anksčiau, malonu. Per antrąjį vizitą ji veik nesidrovėdama žiūrėjo man į akis, o nuo jos skvarbaus raudonai rudo žvilgsnio darėsi nejauku.

Buvome maždaug vieno amžiaus. Nuo vaikystės nebuvau bailys, mokėjau užsitarnauti moterų prielankumą. Su Margarita nekiltų jokių sunkumų, bet kažin kokia nematoma jėga, sakytum, angelas sargas, stabdė mane. Ir nors į antro jos apsilankymo pabaigą jau buvau kaip reikiant įsiaudrinęs nuo jos kalbų, nuo jos nenuvaldomo sekso troškimo, visgi susiturėjau. Išgalvojęs dingstį, išlydėjau ją, pažadėjęs susitikti artimiausiomis dienomis.

Tąkart net mėginau įsivaizduoti, kaip jaučiasi moterys, kai vyrai štai šitaip įkyriai lenda susipažinti. Sutinku, nejaukiai. Bet manuoju atveju aiškiai būta šizofrenijos! Na, išties juk negalėjo ji aklai atvažiuoti iš savo priemiesčio tiesiai į mano biurą! Veikiausiai kas nors nusprendė papokštauti, sugalvojo scenarijų, pasamdė pažįstamą moterį, turinčią puikius aktorinius duomenis…

Paskui ji pasirodė dar kelis sykius. Nebejutau pavojaus ir lioviausi galvojęs apie skambutį į beprotnamį. Šitai mažų mažiausiai galėjo pakenkti mano reputacijai – nežinia, ką Margarita papasakotų gydytojams! Nusprendžiau elgtis su ja it su normalia moterimi, pritaikydamas laukimo, vilkinimo ir pažadų taktiką. Po šių susitikimų vidinė nuojauta, kad tai tik pokštas, sustiprėjo. Tai buvo vienintelis logiškas keistosios moters apsilankymų paaiškinimas.

Bet netrukus atsisakiau šitos minties. Margarita tapo vis įkyresnė ir atkaklesnė. Sakė, kad mudu sujungė žvaigždės, kad be manęs nebus jai gyvenimo, kad pasidarys galą, kad mums pasakiškai gera jos sapnuose, vadinasi, tikrovėje bus dar geriau. Ji kvietė pas save į priemiestį, pasakojo apie savo nuostabų medinį namą su gražia įstiklinta veranda, didelį sodą su senomis obelimis – sodas seniai negenėtas, todėl pasakiškai apžėlęs, ir vasarą malonu sėdėti po medžiais pintuose krėsluose ir skaityti…

Kaip ir anksčiau, ignoravau jos atvirą kabinėjimąsi. Margarita pasirodydavo kabinete vis kitu laiku. Po greblos preliudijos ji prieidavo prie manęs ir, neprašydama sutikimo, įsitaisydavo man ant kelių. O aš, kaip kvailys, susižadindavau ir niekaip negalėdavau nuspręsti, ką daryti su šita kuoktelėjusia boba! Sykiu ir bijojau, ir magėjo sužinoti, kas parašyta šito scenarijaus pabaigoje. Jausdama, kaip įkaistu, Margarita atstatydavo krūtinę, bučiuodavo man galvą, veidą, kaklą, glamonėdavo rankomis, mėgindama sukelti atsaką. O aš, pirmąkart susidūręs su atviru moters priekabiavimu, abejingai sėdėdavau įsikibęs prašmatnaus odinio krėslo ranktūrių… Ilgainiui ji nurimdavo, nustebusi klausinėdavo apie mano šaltumo priežastį. Atšaudavau, kad darbo kabineto sienos neleidžia atsipalaiduoti, atsakyti jai tuo pačiu, žadėdavau rasti laiko ir atvykti pas ją savaitgalį, tada išlydėdavau. Taigi trukt už vadžių ir vėl nuo pradžių!

Aiškus daiktas, niekur neketinau važiuoti. Tiesiog laukiau, kol žaidimas pakryps ne pagal scenarijų, o tada atvirai paklausčiau, kas užsakovas. Uoliai vilkinau laiką, tikėdamasis rasti vadovo vertą sprendimą iškilus netikėtam force majeure.

Po eilinių išeiginių, nesulaukusi manęs savo Čechovo sode, ji pasirodydavo agresyvi ir nusiminusi, o aš kaskart pasvarstydavau apie medicininę pagalbą. Sulig savaitės pabaiga ji apsiramindavo, bet neilgam. Nenorėjau siųsti jos į beprotnamį ir sykiu prisiimti šios sielos naštos! Tada nusprendžiau pakeisti taktiką: ėmiau jos vengti – prasidėjus vasarai, buvo galima planuoti darbo dieną savo nuožiūra. Pakeičiau darbo pradžios ir pabaigos, pietų pertraukos laiką, rinkausi skirtingus maršrutus, dieną užsirakindavau kabinete, susitariau su sekretore, kad rudajai lankytojai manęs niekada nėra…

Bet juk biuro neperkelsi!

Paskutinį sykį atėjau į darbą valandą anksčiau ir stačiai prie durų pakliuvau jai į glėbį. Ji iškart pareiškė, kad permatė visas mano gudrybes, kad daugiau manęs nebepersekios, bet galutinai įspėjo: privalau atvykti pas ją artimiausią savaitgalį, antraip nusižudys, o jos mirtis guls ant mano sąžinės!

Viešpatie! Na, kodėl toks talentas nyksta priemiestyje? Šita raudona bestija buvo tokia įtaigi, kad veik patikėjau jos žodžiais. Ir net valandėlei patikėjau savo pažadu pas ją pasirodyti. Margarita nevaidino įsimylėjusios – ji tuo gyveno! Ar toks jos tikrasis vardas? Nors reikia pripažinti: vardas tiko šiai ugniaplaukei ateivei, atsibeldusiai iš nežinia kokių žvaigždžių…

Žinoma, nenuvažiavau. Todėl, kad nei ji, nei aš pats neatsakėme į pagrindinį klausimą: jei išties visi tie horoskopai ir efemeridės sako tiesą, kaip Margarita mane rado? Gerai, ji mane susapnavo, bet rasti susapnuotą žmogų nepažįstamame mieste be vardo ir pavardės – ne-į-ma-no-ma.

Daugiau jos nebemačiau.

Tą vasarą taip džiaugiaus, kad rudoji pagunda liovėsi priekabiavusi, jog rimtai ir nepagalvojau apie jos grasinimus nusižudyti. Bet po keleto mėnesių ši efemeridžių istorija ėmė dirginti man atmintį. Net susiruošiau nuvažiuoti ir įsitikinti, ar Margarita gyva ir sveika, bet neprisiminiau nei gatvės pavadinimo, nei namo numerio. Ji gyvena (ar gyveno?) lyg Pivdenėje ar Vysokyje…

Labiausiai nedavė ramybės viena jos frazė. Pirmą dieną, aiškindama susitikimo neišvengiamybę, ji pasakė: „Ar žinai, kokia jėga dvidešimt pirmojo laipsnio Skorpione? Man neapsakomai pasisekė – tai retas atvejis astrologinėje praktikoje! Tokius žmones vaizdžiai vadina „kariais, nebijančiais priesaikos“.“

Ką ji turėjo omenyje?

Kas, jei ji nebuvo pamišusi?

Ir ar karys aš dabar?

 

Vertė Donata Rinkevičienė