Drabužis

 

Paukštis baltas

 

Dieve, ten tupi paukštis.

Be jokio išdidumo,

Vien esantis savim.

Laisvas suplaka sparnais.

Išlenkia kaklą

 

Grakščiai.

Tu mane išmokei

Grožėtis.

 

Ką jis veikia,

Baltas ir puikus,

Balutėj mano?

 

Sakai, tari man

Vieną

Žodį.

Aiškini.

Bet negirdžiu.

Kodėl jis ten?

Kodėl

Tu čia?

 

 

Žvilgsnis į prisiminimus

 

tarsi žiemos skalbiniai

kambary kvepia

prisiminimais

jie baltomis rankomis

mojuoja kaip vėliavos

taikos

ant virvės

kurią nuvijo tėvas

prisėdęs papečky

ir kvėpdamas

nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje

cheminę sudėtį keičiančių

blynų kvapo

mama paraudusiu veidu

baksnoja šakute

jų baltą kūną

žiūrėdama į virvę sako

kaži ar kas išeis

ar pasikart, ar arklį pakinkyt, ar ką – mane – surišt, – kaži, ar tau išeis kas

 

kvepia kambarys žiemos skalbiniais

popierium

andainykšte taika ir

malone dabar

kad

pradėčiau

pabaigčiau

suprasčiau

karą savy

ir kad laikas

išdžiaustyti vėliavas

baltas

 

išskalbti, ištrinkti ir išbaltinti apsiaustą

 

kraujy

 

kad spindėtų

—

ne manyje

 

pradėtos mano nuodėmės

 

ne manyje ir atpirkimas

—

 

 

Demaskacija

 

Many nėr jokio gerumo,

tik išskaičiavimas,

kuriuo būdu mažiau skaudės.

 

 

Drabužis

 

Rytais po sapningų naktų ji nėrė tau marškinius.

Prabangius.

Ilgom rankovėm, kaip dovanotus Jusufui.

Mane.

Vis pasriūbaudama, paabejodama, pagailėdama tavęs, bet labiausiai savęs.

Sapnu pasiskonėdama.

Tada aš pirmą kartą palytėjau žmogų. Ir gimiau.

 

Esu tavo rūbas.

Sudrėkęs nuo rasos, prakaito, kraujo.

Prigludęs, nešvarus.

Nešildau tavęs, tik grąžinu, ką pats man duodi.

Neturiu nei turto, nei jėgos, nei galios.

Tik kabu ant tavęs. Apdruskėjęs. Apsalęs.

Išplovęs mane pasūdytum sriubą.

Toks saldus aš esu.

Nuo viršaus iki apačios ištisai megztas.

Iš plaukų, stūmusių vyrus į nuodėmę.

Iš dilgėlių tarsi Sigutės svajonė išgelbėti brolius.

Iš ilgesio, iš intrigų, apkalbų ir nemeilės,

nusėjančios kūną pūslelėmis.

 

„Pridengsiu tave nuo žvilgsnių, nuo gręžiančio šalčio ir pasmerkimo, pridengsiu tave nuo panašių į mane ir tu būsi tik mano. Likimas. Išgelbėsiu tave. O tada sulaikysiu, supančiosiu, surišiu rankoves už nugaros, paslėpsiu tave, kad žaizdos užmerktų akis. Kai jos žiūri, nepriklausai man lig galo. Mirtis jomis sėlina lyg alkis šakalo. Svarbiausia, kad nebūtum silpnas. Išgelbėsiu tave, būsiu tavo stiprybė

– šnabždėjo –

toks mano troškimas. Žinau, kad jis kaba ant vėjo, ant paskutinio vėjo kedenamo plauko. Paskutinės nuodėmės. Paskutinio sidabrinio, kuris kaip dilgėlė nutvilko. Ir tai nemeilė. Tu taip sakei, tad žinau. Bet palauk. Nemirk, o būk mano. Nugalėk, nebūk silpnas.“

 

Štai ji, nėrėja.

Stovi po kryžiumi, kurs artimiau negu pūkelis manyje

priglunda prie jos mylimo, apsikabina ir sūpuoja.

Jis jo drabužis.

Tas, kuris įtempęs laiko gyslas, raumenis ir sąnarius.

Pasaulio sąrėmis, kai gimstama iš naujo.

 

O aš? Esu tik senas tavo drabužis. Nesuplėšytas, dailiai nunertas. Išsinertas.

Dėl manęs metė burtus. Garbė.

Sukruvinti plaukai pražilo manyje, kad būčiau baltas.

Tokia ta meilė, balinanti.

Galiu apvilkti. Tavo kvapu, tavo krauju, tavo stiprybe. Tavo šlove priglusti prie šimtininko, prie kareivio, prie eunucho ar popiežiaus.

Ar prie savo nėrėjos. Kad būdama silpna gyventų.

Bet kad ir kokį kūną apvilksiu, esu tavo. Nesudėvimas iki amžinybės, prigludęs prie tavęs ir tavimi kiekviename iš jų. Lig galo.

 

 

Gedulas

 

Toks ruduo

Net šešėliai rudi

Danguje parudavusi saulė

Surūdijusiame debesy

Užklimpusi

Paskutinė bitelė

Įkniaubė

Savo geluonį –

Viltį išlikti

 

Bet kam?

Tu nustojai kvepėti ir kviesti

Namai sugriauti

 

Darganota atokaita verkia

Spindulio nebūty

Neįmanoma susitikti

 

Tik lapkritį tave aplankysiu

 

 

Auksakalystė

 

Laimė kalta dėl poezijos

Ji nukalta ir apkalstyta sąskambiais, votais ir smsais

eilėraščiais, žvilgsniais, nesimatymo intervalais

disforija

laiko, jėgų ir padorumo distrofija

ar distrofilija

 

Sakai, nėr tokio žodžio?

Svarbu, kad laimė yra. Ir ją myliu

Myliu tave, save ir ją. Kokią nors filiją filę

 

Sukosi miškas. O dar sako, kad žvaigždės – ne vinukai, įkalti į dangų

Visas mokslas yra apgavystė, nes mes matėm, kaip tąkart

sukantis miškui

sukos dangus ——-

nepavargstamai ryškiai

aplink mus, o mes aplink jį

 

Laimė – tai auksavinukas

kažkieno rankomis sunarstytas ir sukaltas į naują būtybę

 

Be kaltės kaltą

 

 

Lovytė

 

Mano lovytė minkšta

Balto šilko patalu

Su borteliais

Kad neiškrisčiau.

 

Kad nepabėgčiau

Rankytės surištos

Rožinio karoliukais

Ir apkaišytos paveikslėliu šventumo.

Aš jam pasmerkta

Ar išgelbėta

Savo lėlių teatre?

Rakštys į nugarą

Pro suplėšytą abitėlį.

Patingėjo užvilkti

Tarniukai

Tinginiukai

Guldydami į lovelę

Kitą, violetinę suknią.

Kad tik greičiau.

 

Kad tik nepabėgčiau

Užkalkit.

Dun dun dun.

 

Gretos Ciūnytės nuotrauka