Ar žinai, kokios gražios išties yra arklio ausys?

 

5:01

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– O kas esu aš?

– Tu gali nesimuistydamas ir nedarydamas staigių minčių šuolių su manimi pakalbėti apie miegą?

– Galiu. Bent jau pabandyti.

– Ok. Tai ar tu lengvai užmiegi?

– Dabar, tik nenutrauk manęs, prašau, matau arklį. Jis…

– Nesakyk, kad dabar ir čia kursi sapną…

– Ar tu gali paklausyti?

– Bandom.

– Matau arklį, matau raitelį. Raitelis bando degtukais įdegti pypkę. Liepsna jis apšviečia savo tankius ūsus ir solidžią nosį. Suprantu, kad yra naktis ar bent vakaras. Šviesa iš pypkės mistišku būdu nušviečia arklį. Tai juodbėris. Tuomet įmatau balną, plačią arklio nugarą, grožiuosi jo karčiais.

– Tyliu, nieko nesakau.

– Aha. Tai sustojau ties karčiais. Išblaškei mintį. Dabar galiu matyti tik to juodbėrio ausis. Ar žinai, kokios gražios išties yra arklio ausys?

 

5:02:25

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Lengvai.

– O tu?

– Kaip kada. Būna, po ilgos darbų dienos dar iki paryčių mintyse sukasi, kas nepadaryta, kas laukia ir panašiai.

– Tai gal čia viskas gerai ir teisinga? Aš niekur nedirbu, todėl miegu, man regis, per ramiai.

– O kaip galima miegoti per ramiai? Geras miegas žmogui – kaip tigrui ar triušiui kailis. Jis būtinas, kad pailsėtų dvasia.

– Dvasia. Tu čia Hėgelio dvasios sampratą turi mintyje ar ką kita?

– Kai ką paprastesnio. Dvasia yra tai, ką kiekvienas turime savyje nematomo.

– Manyje nematomos yra mintys. Ar mintys – irgi dvasia?

– Mintys juk atpažįstamos, kai jas išsakai. Tu ką nors pasakai ir voilà – tavo dvasia suspurda.

– Kaip balandis?

– Kaip spirgučiai ant keptuvės. Juokauju.

– Pradėkime iš pradžių.

– Gerai.

 

5:04

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Dažniausiai sunkiai. Bet man labai padeda katė. Jei ne ji, ko gero, visai neužmigčiau.

– Ką ji daro?

– Tą, ką daro visos katės, – murkia… O kartais, jei gerai įglostai, garsiai murkia. Beveik kaip traktoriukas.

– Aš tai užmiegu lengvai. Bent iki šiol užmigdavau. Dabar bijau, kad man tai pasakius baigsis lengvų užmigimų laikotarpis ir…

– Ir ateis liūtai?

– Aha, liūtai ir asilai.

– Ok.

– Liūtai, kaip kokie mafiozai, pakvies į savo svetainę asilus parūkyti cigarų.

– Ką čia tauški?

– Tauškiu, nes man tokia priešmieginė būsena. Regiu vaizdinius, bandau juos nupasakoti.

– Eik tu nachui! Šneki nesąmones, dabar, tarkime, dar tik antra valanda dienos, neseniai papietavome, o tu šneki apie sapnus…

 

5:05:43

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Maniau, kad taip. Bet šią naktį…

– Kas buvo šią naktį?

– Ilgai varčiausi. Matyt, nuo fizinės veiklos, daug vaikščiojau gryname ore.

– Tai nuo gryno oro kaip tik turėtum geriau miegoti.

– Tai jo, bet nuo to gryno oro po visos dienos vaikštinėjimo po miestą man pradėjo galvoje suktis mintys, kad esu hipodrome.

– O, geras! Niekad nesu buvusi hipodrome.

– Ir aš ne. Bet tokios priešmieginės būsenos pradėjo rodytis, kad virstu į arklį, tikriau tariant, į žirgą.

– Man irgi nutinka, kad priešnakt galvoju apie tai, kuo norėčiau būti, bet niekad nebuvau pagalvojusi apie virtimą į gyvūną.

– Tai va. Pradžioje atrodė, kad turiu arklio bruožų, nes visądien bėginėjau, o vėliau svarsčiau, ar nebūsiu raitelis. Ir dar į mano dialogą su manimi įsipynė apmąstymai apie dvasią.

– Hėgelio?

– Paprasčiausią dvasią. Tą plevenančią…

 

5:06:59

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Vakar prieš naktį rodėsi, kad esu pirtyje. Šnekėjosi du vyrai. Ar norėtum, kad papasakočiau?..

– Gerai, papasakok, įdomu.

– Žodžiu, abu vyrai buvo apie 60 metų. Vienas – storulis plonomis lūpomis, o kitas džiūsna. Negana to, dar ir kalbėjo falcetu. Storulis pradėjo pasakoti apie kažkokius garsus. „Tu žinai, vakar einu palei Kauno pilį ir girdžiu, kad rėkia kažkas, kad rėkia. Paukštis ne paukštis, nesuprantu. Gal kokia papūga…“ Džiūsna įsiterpė: „Apuokas, matyt!“ – „Taip, apuokas, – atsiliepė storulis ir toliau tęsė: – Apuokai pasidalina teritorijas ir įprastai ūkčioja, lyg rėkauja savo teritorijoje. Matyt, į miestą atsikraustė naujas apuokas ir vyksta apuokų kova. Nors girdėjau, kad Kaune anksčiau gyvendavo 2 apuokai, bet pastaruoju metu tesigirdėdavo tik vienas. Tai velnias žino, kiek dabar čia tų apuokų mieste. Vilniuje, girdėjau, yra žymiai daugiau apuokų.“ – „Tai aišku, nes sostinė, – įsiterpė džiūsna, – Vingio parke nuolat pavasariais girdisi ūkavimas. Įprastai vakarais, nuo upės pusės. Ten, kur daugiausia krūmų.“

– Prajuokinai. Miegas yra tikrasis ūbavimas. Ar žinai, kad melancholijai būdinga tai, kad žmogus kartais galvoja apie save kaip turintį tam tikrų gyvūnų bruožų, apuoke?..

 

5:08:47

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Visada.

– Visada?

– O tu?

– Ką aš?

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Retai.

– Kaip retai?

– Beveik visada užmiegu sunkiai.

– Kodėl?

– Nes mintys leidžiasi šuoliais. Žirgai, žirgų traukiama karieta…

 

5:10:01

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– O jei tavęs to paties paklausčiau?

– Aišku. Aišku, kad nelengvai. Kaip įmanoma užmigti lengvai tokioje melancholijos epochoje.

– Melancholijos? Kaip seniai girdėtas šis žodis.

– Man tai ne, kasdien galvoju apie tai.

– Ar tau neatrodo mūsų pokalbis panašus į interviu žanrą?

– Kodėl, na, nes mes kalbame tai, ką vėliau galbūt panaudosime.

– Man tai mažiau rūpi nei melancholija.

– Na gerai, kas tau ta melancholija.

– O kas ji nėra? Melancholija būna juoda arba mėlyna. Mėlyna, tokia kaip nakčiai verčiantis į rytą. Švitimas nakties, visai prieš švintant.

– Tai – spalvos fiksavimas ar jausena?

– Jausena. Bet tuo melancholija ir skiriasi nuo depresijos. Ji nėra liga. Ji yra pasaulėžiūra.

– Meilė miegui – irgi pasaulėžiūra, nemanai?

 

5:11:48

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Jei jaučiu taedium vitae, tai taip?

– Gyvenimo ką, taedium?..

– Gyvenimo nuovargį.

– Velniop tai. Gyvenimo nuovargio nėra. Yra tik marmeladas, tai yra meilė darbui. Noras poruotis, kurį galima prilyginti šokoladui. Ir kiti malonumai.

– O tu niekad nepagalvojai, kad malonumas gali būti – būti pavargusiam nuo gyvenimo?

– Kuo čia tada dėtas miegas?

– Tai praktika prieš kūnui atgulant į žemę.

– Ne, tu juokauji.

– Aišku, kad…

 

5:12:50

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Kas tai, melancholijos teatras?

– Na taip, be abejo.

– Kodėl?

– Nes.

– Aha, pavargai?

– Ne.

– Ne?

– Ne?

– Kodėl?

– Nes.

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Ar tu lengvai neužmiegi?

– Kiek laiko žaisime?

– O kodėl negalima žaisti?

– Tai kad nesąmoningas šis žaidimas.

– O melancholija? O teatras?

– Viskas, kas yra žodžiai, beje, raidės be turinio, – jei įsiklausysime į žodį „odžiai“, kas siejasi su oda, – viskas, kas yra žodžiai, privalo būti teatras.

– Na, nebent šiuolaikinio, postdraminio, teatro prasme.

– O tu ar lengvai užmiegi?

– Nežinau. Postmelancholiškai, galbūt.

 

5:14:05

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Melancholikai yra rajūs kaip šunes, anot Linėjaus. Ar žinai?

– Klausiu apie miegą?

– Kiek galima?..

 

5:14:23

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Gerai temperuota būtis.

– Aha, apelsinų marmeladas.

– Marmeladas jau buvo.

– Būtis jau yra.

– Būtis dar ir bus.

– Kaip ir jos įrodymai, ar ne?

– Avokadų aliejus.

– Tokio nebūna.

– Aišku, kad ne. Kaip ir spalvų, pritinkančių melancholijai.

– Kas būtų sumaišius mėlyną, juodą ir pilką?

– Vilkas.

– Vilkas, o gal arklys?

– Na, dar galėtų būti raitelio apdaras.

– Prašmatnus koks, ane?

 

5:15:23

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Kodėl mes nekalbame apie lengvą pabudimą?..

– Na gerai. Ar tu lengvai pabundi?

– Sunkiai.

– Kodėl?

– Nes šikšnosparniai?

– Kas?

– Tie, kur skraido tarp vienos ir kitos dienos?

 

5:15:46

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Visaip būna.

– Man tai būna, kad iki paryčių prasivartau begalvodama apie būsimą dieną…

– Šikšnosparnių teorija…

– Kas?

– Teorija apie tai, kad šikšnosparniai, skraidydami naktį, bando atkartoti žvaigždynų formas. Jei žvaigždės matosi, žinoma. O jei ne, tuomet jie improvizuoja.

– Gal kažkas panašaus. Mano mintys labiau kaip žirgai. Man patinka juos… vos nepasakiau „lesinti“…

– Žirgai mėgsta morkas.

– Žinau. Ir obuolius. Koks malonumas jausti karštą arklio liežuvį ant savo delno, kai jam ištiesi morką.

 

5:16:55

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Nuo tada, kai pirmą kartą uždavei šį klausimą, užmiegu kur kas sunkiau.

– Kodėl?

– Nežinau. Galvoju ne tik apie arklius, bet ir apie šikšnosparnius. Arba dar ir apie žvaigždynus, atkartojančius šikšnosparnių skridimo formą.

– Gal apie žvaigždynų formas, kurias bando atkartoti šikšnosparniai?

– Hm.

 

5:17:16

 

– Ar tu lengvai užmiegi?

– Jei po karštos vonios, tai kad ir kaip būtų keista, bet taip.

– Nes vonia su putomis?

– Iš kur žinai?

– Aš esu debesys, tose putose.

– Greičiau debesys – mano balsas.

– Taip, balsas. Žmogaus. Sėdinčio tau ant kelių.

– Norėčiau išgirsti tavo, sėdinčios man ant kelių karštoje vonioje su putomis, balsą.

– Švelnų, įnirtingą? O gal rėkimą ar spiegimą?

– Murmėjimą nesuprantamų dalykų, ritmo keitimą…

– Ritmo – kliokiančio vandens iš čiaupo?

– Taip. Tekšt, tekšt, taip, ne.

Tuomet mums pasirodė, kad raitelis tiesiog užsirūkė pypkę ir akimirksnį apšvietė savo didelius ūsus ir smailią, griežtą, solidžią nosį. Nedideli šviesos ratilai pašoko nuo jo rankų prie kepurės, nubėgo per balną, per arklio nugarą ir prapuolė karčiuose palei ausis.