April is the cruellest month
Kovo 24, penktadienis. Vakar – saulėta. Tad priešpiet buvau išslinkęs į kiemelį. Pievutėje – būreliai violetinių krokų su geltonais viduriukais. Jie labai stangrūs, tvirti kaip kokie grybukai. Iškart prisiminiau Conradą Aikeną: With a single crocus in the loam… Grįžęs į kambarį, ėmiau galvoti, kad negalima tokių puikių krokų palikti niekam nedovanotų. Peržvelgęs lentynos knygas, o paskui dar užmetęs akį į internetą, pamačiau, kad kovo 29, vadinasi, maždaug po savaitės, sueis dešimt metų, kai mirė Valdas Gedgaudas, skausmingas lietuvių poetas. „Naktis be numerio be uniformos skiriamųjų juostų / tau anestetikų saldarūgščių lėtai suleis / kai apie pabaigas pradžios vylingai užkukuos / tuščių vasario ampulių mergaitė.“ Tad paskyriau mūsų pievelės krokus jam. Be to, prisiminiau, kad, būdamas klapčiuku, artėjant Velykoms ir pamaldoms tampant gedulingoms, kunigą rengdavau būtent violetiniais liturginiais rūbais…
Šiandien (dabar 11.40) irgi dar saulėta. Bet krokai, net jei išeisiu, nedarys man vakarykščio įspūdžio: antras kartas.
Kovo 28, antradienis. 17.40. Prieš pietus leidėja Giedrė nuvežė į knygyną. Ten Eurika ir Ieva, žinodamos, kad atvyksiu, tyčia ryškiai raudonai nusidažė lūpas. Kai paklausiau, ar čia vaizdelis iš mano ankstesnės esė, kur nuogąstauju, kad, pasaulyje staiga dingus viskam, kas raudona, prapultų nesuskaičiuojama daugybė raudonai dažytų lūpų, jodvi unisonu atsakė: „Taip!“
Kai paskui su leidėja keliavom į Lazdynus pas Algį K., kylant Geležinio Vilko gatve į kalną pamačiau Nerį: vėjo purtomi chaki spalvos krūmai, pašiauštas tekantis pilkšvas vanduo. Prisiminiau, kaip kadaise ankstyvą pavasarį meškeriodavau Žeimenoje. Persmelkė (nei geras, nei blogas) nesugrįžtamumo jausmas.
Kovo 30, ketvirtadienis. Kadangi Algis K. pastaruoju metu skaitė Coetzee „Jėzaus mirtį“, tai ėmiausi skaityti (antrą kartą) ir aš: smagu aptarinėti telefonu įdomias detales (geras Rasos D. vertimas). Užvakar jis jau buvo baigęs, o aš vakar dar tebeskaičiau. Koks fantastiškas epizodas, kai Dovydas pasakoja prie jo lovos ligoninėje susispietusiems vaikams apie Don Kichotą! Žiauriai gerai supinti trys sluoksniai: Cervantesas, Dovydo pramanai ir Naujasis Testamentas. „Vieną dieną žmonės Don Kichotui atnešė į kamuolį susiraizgiusią virvę. Jei tu tikrai Don Kichotas, pasakė jam, tai mokėsi atraizgyti šitą kamuolį. Don Kichotas nepratarė nė žodžio, tik išsitraukė kalaviją ir vienu kirčiu perkirto virvės kamuolį perpus. Vargas jums, pasakė jis, kad manimi netikėjote.“
10.15. Kambaryje ant staliuko stovi stiklinis indas su vandeniu, į kurį pamerktos kelios (jau išsprogusios) įvairių medžių šakelės. Kaip gražu! Stiklas, vanduo, ruda šakelių žievė ir aitriai žali lapukai. Bet… Kur jie veržiasi, dėl Dievo, ir kas jų laukia?
Balandžio 3, pirmadienis. 8.10. Labai bloga naktis: kojos, rankos, nugara… Ir sapneliai atitinkami… Viename jų ėjau keliu. Priešais ėjo gerai žinoma moteris. Susitikę pasisveikinome (nors tikrovėje pažįstami nebuvome). Paskui bičiuliškai apsikabinome. Tuomet pažvelgiau jai į akis ir pamačiau, kad jos labai mėlynos, bet negyvos ir dar užbrūkšniuotos kaip moterų Modigliani paveiksluose… O rytą, kai, vėdindamas kambarį, stovėjau alkūnėmis atsirėmęs į tumbą (lempa švietė iš kairės) ir pakėliau kairiąją ranką, pasivaideno, kad nuo tumbos slysta lyg koks užtiesalas (nors ji niekada niekuo nebuvo užtiesta). Skubiai prispaudžiau jį dešinės dilbiu. Tuomet supratau, kad čia būta mano kairės rankos šešėlio…
Užtat pusę šešių pažvelgęs pro šiaurinį langą maždaug Verkių pusėje išvydau raudonus aušros pirščiukus…
Balandžio 5, trečiadienis. 7.55. Vakar po pietų snigo tokiomis didelėmis snaigėmis ir taip tirštai bei greitai, kad galvoje šmėstelėjo nevykęs palyginimas: pabiro Paukščių Takas… Sniegas tuoj tirpo, bet ir liko jo taip apsčiai, kad neturėjau kitos išeities, kaip susirasti lentynose senutėlį (1971) Kawabatos „Sniegynų šalies“ leidimą. Knygą iš vokiečių kalbos vertė Virginija N., puikaus novelisto (jau senokai tapusio velioniu) Juozo A. žmona. Nepaisant apmalšintos originalo įtakos, sužavėjo jau antrasis sakinys: „Naktis buvo balta iki pat savo gelmių“…
Ir šįryt sniego dar daug, bet per naktį jis virto liukru: regis, jei palenkčiau kaimyno Gedimino obels šaką, ji trakštelėjusi tučtuojau lūžtų…
Barnett Newman. Pirmoji stotis (iš ciklo „Kryžiaus kelio stotys“). 1958
Balandžio 8, šeštadienis. Didysis šeštadienis. Vakar buvo nukryžiuotas Jėzus. Rytoj Jis prisikels. Vakar buvo kančios diena, rytoj – džiaugsmo. Viso pasaulio kunigai nusimes violetines kapas ir apsisiaus baltomis… Kuri iš tų dienų man reikšmingesnė? Be jokios abejonės – penktadienis. Nes kančią laikau daug fundamentalesniu pasaulio sandu už džiaugsmą. Ir masto, ir poveikio žmogaus gyvenimui požiūriu…
Iš visų moderniosios literatūros kūrinių nukryžiavimas didžiausią įspūdį man padarė Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ (tą epizodą skaičiau ir šiandien).
Iš visų moderniosios dailės kūrinių, susijusių su Jėzaus kančia, mane labiausiai veikė (ir atmintyje tebeveikia) Barnetto Newmano abstrakčiosios tapybos ciklas „Kryžiaus kelio stotys: Lema Sabachtani“.
Iš visų biblinių frazių, ištartų per Didžiąją savaitę, stengiuosi pasiduoti šiai: „Tebūnie tavo valia“ (ją Evangelijose skaitinėjau vakar).
Iš visų gamtos reiškinių, atsitinkančių artėjant Velykoms, niekas nėra manęs taip jaudinęs kaip iš juodos drėgnos žemės pradedantys lįsti stori (bet labai smailūs) raudoni bijūnų diegai…
Balandžio 10, pirmadienis. 8.00. Poskaistis rytas. Antroji Velykų diena. Ant stalelio priešais – gruoblėtas tamspilkis juodosios keramikos indas, jame – juodutėlė žemė, iš kurios kyla sodriai žali, gaivūs, gležni Velykoms sudaigintų avižų želmenys. Kiek šimtmečių karta po kartos keliavo tos avižos, kol buvo nupirktos Kalvarijų turguje, vešliai sudygo mano kambaryje, o dabar baigs savo kelią, nes grūdų (palikuonių) jau nebesubrandins… Jas sprogdina ta pati jėga, apie kurią Dylanas Thomas sako: The force that through the green fuse drives the flower / Drives my green age… Avižos nežino, kad jų kelias baigtas, o toji jėga ar žino?
Balandžio 12, trečiadienis. Avižos ant stalelio dar gražios, bet jau po truputį žlunga. Pasimatė baltos pašaknės (nelyg parodontozės apnikti dantys). Buvęs gaivus žalumas įgavo gelsvio. Želmenys ėmė virsti į šalis (teks perjuosti šilkiniu kaspinu, kaip pernai). Užtat šalia gulintis gelsvas su raudonu Algio K. velykinis sveikinimas su ištiesta ranka ir skrendančiu virš telefono laidų paukštuku (kuriam, pasak Algio, jau „apie 50 metų“), nešančiu laišką, nė kiek nepakito. Ars longa, vita brevis.
Visai eina į pabaigą „Sniegynų šalis“. Šiuo metu ten ruduo, vabzdžių mirimo metas: „Dabar jam labai įdomu buvo stebėti, kaip miršta vabzdžiai.“ O mūsų kiemelyje želia šviežia žolė, kaip pamišusios mėlynuoja scylės (krokai savo amžių baigė) ir sproginėja magnolijų pumpurai. Šitie du sezonai žiūri vienas į kitą mano galvoje.
Balandžio 14, penktadienis. Baigiau „Sniegynų šalį“. Gražiai žioruoja baltų sniegų fone trys raudoniai: moterų skruostų, lūpų, apatinių kimono. O gale įspūdingai sukosminama erotika, kai susijungia trys ugnys: geismo, gaisro ir žvaigždžių.
Balandžio 16, sekmadienis. Prieš imdamasis naujos knygos, mintyse grįžau prie „Sniegynų šalies“. Pagalvojau: kaip skiriasi dabartinė mano galvoje pasigaminusi romano versija nuo tos, kurią turėjau 1971 metais! Faktiškai, sąmonė, spoksodama į tas pačias raideles tame pačiame popieriuje, susikūrė gerokai naują kūrinį. Tuomet pagalvojau: o kiek žmonelių visame pasaulyje, skaitydami (perskaitę) šią knygą įvairiomis kalbomis, turi savas versijas, savus romanus tuo pačiu pavadinimu, to paties autoriaus, Kawabatos. O jau tuomet pagalvojau: bet juk ir šio japono galvoje tebuvo tik viena iš versijų (tai kas, kad autorinė). Gyvename versijų džiunglėse. O kur dar sezonų kaita!
Balandžio 18, antradienis. Vakar gavau žinią, kad mirė mano vidurinės mokyklos mokytoja Genovaitė Ch. (devyniasdešimt penkerių). Geriausia iš visų mane kada nors mokiusių mokytojų. Truputį mongolidiško veido. Vis paskambindavau jai per pastaruosius penkiolika metų. O radijas vakar pranešė, kad Vilniuje jau pražydo sakuros. Tad skiriu jai pirmuosius tų sakurų žiedus.
Balandžio 21, penktadienis. Atšilo. Medžiai skausmingai spaudžia iš savęs žalumą. Juo senesni – juo skausmingiau. Kažkada esu parašęs: „Žiūrėk! Laukai žalsvai pūkuojasi, pridengia rudą neviltį žieminę. / Išleisk ir tu iš sielos atžalą plonytę, apkibusią lipniais lapukais.“ Cha, cha.
Prieš porą dienų sugedo mano juodas stacionarusis telefonas. Kai, ketindamas skambinti, pakėliau ragelį, jame buvo tokia tyla, jog atrodė, kad ausį priglaudžiau prie juodo marmurinio antkapio. Prisiminiau, kaip, mirus Vytautui S., jo bičiulė (pati man pasakojo) skambindavo vakarais į jo tuščią butą: o gal atsilieps. Bet ten būdavo bent signalas…
Balandžio 25, antradienis. Su Monika K. gaminame (jos pageidavimu) pokalbį elektroniniam leidiniui „Artnews“. Dievuliau, kaip nutolę vienas nuo kito mūsų kartų pasauliai! Antai, ji jau pačioje pradžioje atkreipė dėmesį, kad aš savo tekstuose tebevartoju žodį „siela“… Bet vis vien mėginu jiems šį tą paveblenti (ak, ak, sprogstanti pamerkta šakelė…). Juk, šiaip ar taip, esame toje pačioje visatoje. Ogi aš pats kadaise formulavau, kad iš visatos neiškrisi…
Balandžio 28, penktadienis. 9.05. Sapnavau gaisrą. Ugnis buvo labai raudona. Bet itin apstulbino tai, kad joje degė (nejuosdamos!) mano knygos raudonais viršeliais. Ir tos, kurios buvo raudonai įrištos mano pastangomis (smetoninio leidimo Šventasis Raštas, Radausko „Lyrika“, rusiškas ispanų poezijos tomelis), ir tos, kurias jau pirkau raudonas… Tarp jų pleškėjo ir mano raudona odinė užrašų knygutė, kurioje daug pavardžių su telefonais jau priklauso mirusiesiems…
Gegužės 2, antradienis. Lygiai po dviejų savaičių sukanka dešimt metų, kai mano bičiulis Vytautas S. įsigijo velionio statusą. Štai jo dvieilis (jį jau citavau prieš dešimtmetį), parašytas ligoninėje: „KO LAUKIATE? / NUMIRĖ!“
O aš šiandien, gulėdamas ant ortopedinio matraco, vaizdavausi, kad esu neaprėpiamoje erdvėje, kažkur visatos viduryje: stengiausi dezintegruotis, susilieti su ja. Mačiau, jog iš visų pusių (net iš „apačios“) krinta milijonai baltų žiedlapių. Tuomet iš kažkokio nenusakomo taško pažvelgiau į tą vietą, kur guliu. Išvydau, jog ten nėra jokio mano pavidalo – tik sūkuriuojantys balti žiedlapiai.
