Pavasariop

 

Regimantas Dima. Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija. V.: Briedis, 2022. 188 p.

Tikėjausi, gal bus grožinės literatūros kūrinys, bet tai publicistika. Leksika, kaip rašytojui, keistoka („išpirdolinti“, „japoškės“, „psichnamis“ ir pan.) ir paverčia publicistiką skaitalu. Daugokai savojo ego, nors buvo galima tą ego paversti tiesiog literatūra. Vulgarumas, deja, laikomas stiliaus ypatybe; atsiduodama į paties naiviausio, antraščių formuoto skaitytojo, kuris panašiai „vaizdingai“ mąsto, rankas. Bandymas populiariai išdėstyti Józefo Piłsudskio biografiją vis dėlto pagirtinas, tik jis, kaip čia mandagiai pasakius, – morališkai pasenęs: „Pilsudskio gyvenimo metų tiesė stabiliai auga, o jo moterų amžiaus stabiliai tiesi tiesė – tarp 20 ir 30 metų. […] Mano galva, normalus vyriškas požiūris ir jokių čia nukrypimų nereikėtų ieškoti. Kaip tik – labai normalu“ (p. 48–49).

 

Bitės: išskirtinės merginų roko grupės istorija. Grafinė novelė. Pagal Jūratės Dineikaitės pasakojimą sukūrė Akvilė Magicdust. V.: Aukso žuvys, 2021. 159 p.

Apie charizmatišką Jūratės Dineikaitės asmenybę pirmąkart išgirdau LRT laidoje „Radijo dokumentika“. Komiksas atliktas tušu, naivizmo stiliumi, pabrėžiamas edukacinis aspektas: pristatyti ir sovietmečio specifiką. Bet feministinis irgi neužmirštas; pasakojimas neapsunkintas, todėl knyga tinka įvairaus amžiaus grupėms. Klausiau dukters, ką suprato, – bent jau techniškai, suprato siužetą.

 

Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 383 p.

Jeigu visus lietuvių rašytojus skirstytume į simbolines „kraujo grupes“, Jaroslavas Melnikas turbūt gautų rečiausiąją, ketvirtą (kartu su kitais prozininkais fantastais-utopistais, kurių daugiau nelabai ir yra). Iš pradžių skaityti įdomu, reinkarnacijos idėja, korpai (panašiai kaip filme „Vesper“), paskui nuslystama į schemas. Romano tema – dirbtinis intelektas – būtų aktuali edukaciniu požiūriu, jei iš to nebūtų padaryta baubo, distopijos (ir taip esama pakankamai išsigandusių ir tikinčių sąmokslo teorijomis). Ne, visgi mano mėgstamiausias Melnikas – romanas „Tolima erdvė“.

 

Aravind Adiga. Baltasis tigras. Romanas. Iš anglų k. vertė Zigmantas Ardickas. V.: Vaga, 2009. 287 p.

Itin pedagogiškas skaitinys, po keliasdešimties puslapių dukra ėmė lementi, kokia ji laiminga dėl to, ką turi. Indija, prie Gango deginama mirusi septynmečio berniuko mama. Mokykloje laksto pusmetrio dydžio driežai, girtas mokytojas vagia moksleivių pietus ir uniformas, galop suaugęs pagrindinis veikėjas pats nužudo žmogų, kad išbristų iš kastos nulemto skurdo. Visa tai pasakojama su smagia gabaus beraščio protagonisto saviironija. „Mama, jeigu mes būtume gimusios Indijoje, priklausytume tarnų kastai.“ Džiaugiuosi, kad ne išnaudotojų.

 

Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas. Romanas. V.: Alma littera, 2022. 319 p.

Skaitydama mąsčiau, kad Akvilina Cicėnaitė išmoko rašyti beversdama gerą literatūrą. Skaitiniui iš pradžių vidujai kiek priešinausi: per daug miesto personifikacijų, sentimentalu, poetizavimas apie nieką („Vilnių kaip gintaro inkliuzą, Vilnių kaip po stiklo šuke paslėptą sekretą“, p. 199). Neįtikino susitapatinimas su broken, damaged, lost ir pan. Bet paskui visai įvertinau romano eseistiškumą (regis, toje pačioje pastraipoje pacituotas Nyka su Rushdie). „Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas“ (p. 184). Ir tas autobiografiškumas gražiai literatūriškai sufikcintas, be egoistinio bardako.

 

Werner Herzog. Pasaulio sutemos. Iš vokiečių k. vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė. V.: Odilė, 2022. 111 p.

Kažkoks panašus kūrinys galėtų būti apie paskutinį Lietuvos partizaną Stasį Guigą-Tarzaną, besislapsčiusį ligi mirties (1986). Išraiškingos detalės – japoniškų laikraščių skiautės laikomos priešo agentų klastotėmis. Skiriasi laikraštyje išspausdinta data ir leitenanto Onados skaičiuojamas laikas: veikėjas gyvena, galima sakyti, unikalioje vidinėje izoliacijoje. Savo uniformos kišenėje radęs daugybę metų užmirštą aliejaus buteliuką, jis net pats suabejoja, ar visi tie metai nebuvo nakvišavimas. Ir, žinoma, Wernerio Herzogo poetika: „Pasaulio sutemos. Skruzdės, nežinia kodėl sustojusios, ūselius krutina. Jų sapnai pranašingi. Cikados išrėkia visatą. Nakties košmare – arklys žioruojančiomis akimis, cigarus rūko. Šventasis, ant uolos numigęs, palieka gilų įspaudą“ (p. 110).

 

Robert Seethaler. Tabakininkas. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2018. 200 p.

Iš tų romanų, kurie neapsunkina: skaitai, bet pailsi, o ne pavargsti. Tradicinis pasakojimas, sakinys kartais toks skvarbus, kaip rentgenas. Komiškai pavaizduoti naciai, naktinis Vienos gyvenimas, neįkyri sapnų psichoanalizė, kuri suteikia kūriniui įtaigaus poetiškumo. Labiausiai susitapatinau su Freudo paciente amerikiete Bakleton; ji niekaip negalėjo atsispirti valgymo malonumui, todėl jautė gėdą. Gėda ir malonumas, – aiškino jai Freudas, – brolis ir sesuo, ranka rankon einantys per gyvenimą. Minėtosios pacientės atveju klesti tik sesuo, o brolis skursta, atsigriebdamas nebent cukrainėse.

 

Stephanie Land. Valytoja: sunkus darbas, menkas užmokestis ir vienišos mamos siekis išgyventi. Iš anglų k. vertė Almantė Rimavičienė. V.: BALTO leidybos namai, 2023. 330 p.

Stengiuosi suprasti, kodėl žmonės skaito tokias knygas. Taip pat ir faktą, kad socialiniuose tinkluose juos labiausiai patraukia primityvi kalba; rodos, tai susiję. Stulbina amerikietiškas veikėjos mentalitetas: nors nėra baigusi net koledžo, ji tvirtai tiki, kad daug pasieks; trokšta būti rašytoja (žinoma, kuo gi dar). Dar nesu mačiusi, kad banalus nuoskaudų įliteratūrinimas padėtų iš jų išeiti – priešingai, tai stumia link aukos vaidmens. Siužetas – jaunos mamos patiriami nepritekliai (viršelyje esama net Baracko Obamos citatos). Savas skurdas kiekvienam atrodo pats didžiausias, bet ar tai tikrai skurdas?.. Ypač lyginant su skurdu trečiajame pasaulyje.

 

Viktorija Daujotytė. Džiaugsmas dienų audime: fragmentinė humanistika. V.: Tyto alba, 2023. 230 p.

Jurgis Baltrušaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėjos Nėries juodasis sąsiuvinis, Marijos Gimbutienės paroda – tarsi ir įprastos Viktorijos Daujotytės temos, rašymas atsispiriant į aktualius kultūros įvykius, vaikštant lietuvių literatūros koncentrais. Ši knyga pažymėta pandemijos, prieš kurią tarsi ieškoma viltingo priešnuodžio: „Kai džiaugiamasi, kad kažkas pasisekė, dėl daikto, uždarbio, tai džiaugsmas, nors ir svarbus, palaikantis, ir lieka žmoguje. Tik kai džiaugiamasi dėl kažko aukštesnio, nematomo, neapčiuopiamo, džiaugsmas įgyja tvarumo, prasitęsia, pereina į kitą“ (p. 77). Įdomūs etiudai apie pažinotus žmones, rektorių Joną Kubilių ir literatūrologą Vitą Arešką, kurio portretas šiek tiek ir psichologizuojamas: „Buvo vitališkos prigimties, troško geresnio gyvenimo, turėjo tam prigimtinių duomenų – optimistinę pasaulėjautą, gerą išvaizdą, veržlumą, pasitikėjimą“ (p. 157). Gal kiek per daug to nerimo, rūpesčio (kad ir neabejotinai nuoširdaus) dėl lietuvių kalbos menkėjimo ir vis gausėjančių korektiškumų.

 

Justyna Bednarek. Nepaprasti dešimties (keturių dešiniųjų ir šešių kairiųjų) kojinių nuotykiai. Iš lenkų k. vertė Irena Ramoškaitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 160 p.

Į rankas ėmiau tikėdamasi politikos. Politinės kairiųjų  / dešiniųjų santykių žaismės esama, bet labai nedaug (iš skalbimo mašinos pabėgusi kojinė įsimaišo į mitingą ir parodo žmonėms, kad šaligatvis visgi turi dvi kryptis). Iš tų knygų vaikams, kurios pernelyg meniškos, kad jiems patiktų. Padeda atraktyvios iliustracijos (dail. Daniel de Latour); maniau, mano atžala jau per didelė tokiems nonsenso stilistikos pasakojimams, o vis vien perskaitė.

 

Lan Cook. 24 valandos akmens amžiuje. Komiksas. Iš anglų k. vertė Kotryna Norvilienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 64 p.

Pamatėme knygyne ir labai susižavėjome, nors iš tikslinio amžiaus grupės seniai išaugusios. Visgi nežinojau, kad žuvys akmens amžiuje buvo gaudomos kone užtvenkiant upę, uolų piešiniai atlikti naudojant aliejų, o miegoti buvo einama dukart per parą (nors pačius faktus veikiausiai buvau girdėjusi, tik neįsidėmėjau). Dukra spėliojo, kaip jie atskirdavo, kas iš grybų ir uogų nuodinga.

 

Ieva Rudžianskaitė. Tryliktasis mėnuo. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2023. 98 p.

Ne tokie paprasti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: apgaulingi sentimentalumu. Įvaizdžiai neįprasti, aštroki („radijas transliuoja meilės kankinių dainas – / jie pamiršo būtinybę pasverti kiekvieną žodį / gremėzdiškomis svarstyklėmis / matytomis vaikystėje ant prekystalio“ (p. 39). Tvirta metafizinė distancija: gal ne tiek religinė, kiek ontologinė.

 

Viktor Frankl. Sielogyda: gydytojo rūpestis – siela. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė. V.: Vaga, 2008. 358 p.

Franklis neredukuoja paciento ligi biologinio, psichologinio ir socialinio matmens; žmogus jam visada yra daugiau. Pabrėžiamas ne vien terapeuto, bet ir paciento atsakomybės prisiėmimas: kitaip negalima jam priskirti nei nuopelnų, nei kaltės. Varos gena mus siekti malonumų, o kažkas panašaus į vadinamąjį „kantiškąjį imperatyvą“ traukia link moralumo. Labai įdomūs dalykai sakomi apie meilę, seksualumą, neurozes (tarsi pirmąkart juos girdėčiau, nors anksčiau, įtariu, jie tiesiog atrodė man banalūs) – neurotikai bijo psichozių, bet juos nesunku įtikinti, kad dėl neurozės neišprotėjama. Per pavyzdžius aprašoma Franklio paradoksalioji intencija – pvz., nemigos kamuojamas žmogus turi liepti sau nemiegoti, ir tada jis užmiega. Knygą po gabaliuką skaitome su ukrainiečiais – man regis, tai jiems tinka, ir tokie susitikimai yra bent per milimetrą autentiškesni negu straipsnių / literatūros, ko jiems reikia, kas su jais vyksta, kaip laimėti karą ir t. t., rašymas.

 

Adelė: slapta vaikų draugė. Tekstas Danguolės Gervytės, iliustracijos Jūratės Tamošiūnaitės-Karašauskienės. K.: Artuma, 2023. 64 p.

Antra tos pačios serijos, pristatančios lietuvių katalikų herojus, knyga vaikams / paaugliams. Tebeerzina įžymybių įspūdžiai ketvirtame viršelio puslapyje, nors arkivyskupo Kęstučio Kėvalo pratarmė visai nustebino gerąja prasme. Skaitydama ėmiau galvoti, kad čia itin tinka paraleliai skaitomas Franklis: komiksuose yra ir žiauriai nukankintos, išvargusios moters priešmirtinė nuotrauka lageryje. Ideologinį pamušalą (išbandyk pasninką, išmok Maironio eilėraštį, pasigamink maldaknygę, parašyk laišką nematomu rašalu) prarijau kaip tabletę dešroje: jeigu nebūtų primityvios tokio tipo didaktikos, vaikai skaitytų noriau.

 

Indrė Šalčiūtė. Lelijos nuodija miestą. V.: Alma littera, 2022. 120 p.

Paprasta istorija, papasakota be didelių pretenzijų į meno kūrinį: suprantamai, nenuobodžiai, pagal visus patrauklumo kriterijus. Skaičiau dėl to, kad knyga nominuota „Metų knygos rinkimams“. Dukrai patiko ir dėl to, kad iliustravo Viktorija Ežiukas (kaip ir „Superbobutes“). Ekologinė tema visai tikroviška: vamzdžiai į ežerus – realybė. Gal kiek per saldi pabaiga (gerieji veikėjai vieni už kitų išteka, našlaitis įsivaikinamas, smurtautojas palieka gaują ir pan.), bet juk tai vaikams.