Lietuvių literatūros aktualumas šiandien ir rytoj. Populiarioji literatūrologija XXI amžiuje
Plataus masto Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą dvasiškai sukrėtė ne vieną ir paskatino persvarstyti mūsų vietą pasaulinės kultūros žemėlapyje. Tas persvarstymas persikėlė ir į socialinius tinklus bei valdžios koridorius, kur diskutuota, ar visais vertybiniais klausimais esame nutolę nuo Rusijos, ar esame demokratinės, solidarios ir žmogaus gyvybę vertinančios Europos dalis, kokia rusų kalbos ir kultūros vieta Lietuvos kultūroje ir švietime. Čia pat vykstančio karo metai – puikus riboženklis permąstyti, kas mes, perkainoti ir plėtoti mūsų santykį su savo, visos Europos ir šiosios atskalūnės Rusijos kultūra. Mes visai teisėtai nusivylėme rusų menu, nes, kadaise kėlęs žmogų į aukštumas, karo akivaizdoje jis neišgelbėjo nuo baisybių Bučoje (kaip ir praeitame šimtmetyje Grozne). Anaiptol – karo kontekste akis bado mirties šaukimasis ar rusų tautos, kaip ypatingos ir geresnės už kitas, bei antivakarietiškumo motyvai ne vieno iškilaus rusų rašytojo ir poeto kūryboje. Karas čia pat Europoje kelia niaurias mintis ir į jį tiesiogiai neįsitraukusiems. Matome, kokiame trapiame pasaulyje gyvename – ypač šaliai agresorei mataruojant masinio naikinimo ginklais – tarytum šachmatų partijos su Mirtimi scena iš Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“. Tik šachmatininkas iš Rusijos bus apsiskaičiavęs. O karas ir nuo jo sklindanti klampi, tanki tamsa skatina įvertinti mūsų gyvenimo ramsčių tvirtumą. Tokie ramsčiai, priešnuodžiai prieš besiskverbiančią pasaulio tamsą gali būti religija, filosofija, menai – žmonių civilizacijos perlai. Šįkart plačiau pakalbėsiu apie pastaruosius, tiksliau, literatūrą. Dar tiksliau – kokį vaidmenį mūsų visuomenėje galėtų vaidinti lietuvių literatūra, ar ji tebėra aktuali globaliame XXI a. ir kaip su ja supažindinti mokyklose.
Diskusijose apie literatūros politiką pastaruoju metu dominuoja klausimas, būti ar nebūti rusų literatūrai ugdymo programose. Tačiau ne taip seniai buvo kilę ir kitokio pobūdžio diskusijų – socialiniai tinklai virte virė po to, kai 2021 m. lapkritį Nacionalinė švietimo agentūra pareiškė brauksianti iš 11 ir 12 klasių lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos privalomųjų autorių sąrašo žymiausius užsienio rašytojus, palikdama vien lietuvių rašytojus. Priešingame poliuje irgi atsirado radikalių siūlymų – jie išryškino mūsuose niekur neišnykusį mažos tautos nevisavertiškumo kompleksą: atsisakyti klasikinės lietuvių literatūros ar smarkiai ją apriboti kaip esą neaktualią, dalį lietuvių autorių keisti egzotiškų kraštų literatūra, išardyti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir pan. Tokios diskusijos lyg ir suponuoja, kad laikas (vėl?) leisti naują ir kuo nors iš ligšiolinių išsiskiriantį vadovėlį. Tik kaip jame (juose?) balansą išlaikys lietuvių ir pasaulio literatūros, klasika ir modernybė? Kur tas aukso vidurys, užtikrinantis ir akademiškumą, ir patrauklumą jaunam skaitytojui ar skaitytojai? O gal jau turime aukso vidurį atitinkantį lietuvių literatūros vadovėlį, kurį būtų galima pristatyti kaip naują, nežymiai pakeičiant programą?
„Populiariosios literatūrologijos versija“ kaip aukso vidurys?
Neseniai perskaičiau 2022 m. Lietuvos mokslų akademijos išleistą literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės knygą „Populiariosios literatūrologijos versija“. V. Daujotytė literatūriniais labirintais mane vedžiojo ir prieš keliolika metų mokykloje. Iš jos parašytų eilučių spindėjo meilė literatūrai, apšviečianti nepažinius archetipinius slėnius ir atverianti neįsisąmonintus klodus. Tad skaitydamas knygą mintimis sugrįžau į mokyklos suolą – tik šįkart būdamas nebe moksleivis, o su literatūra brandesnį ryšį turintis asmuo, galintis iš naujo permąstyti savo santykį su žymiausiais XX a. pr. lietuvių rašytojais ir rašytojomis, išsamiai nagrinėjamais „vadovėlyje“.
Nors šios knygos pavadinimas panėši į monografijos, ji man pasirodė kaip įkontekstintas vadovėlis, kuriame mėginama apžvelgti moderniosios lietuvių literatūros ašį. Kitaip tariant, senas vadovėlis, įvilktas į naujesnį drabužį – šių laikų kontekstą, – beje, „senu vadovėliu“ pavadinta ir pagrindinė, ilgiausia, knygos dalis, pati knygos šerdis. Vadovėlis chrestomatiškai pradedamas nuo XIX a. pab. ir baigiamas ties sovietine okupacija 1940 m., nors toliau kūrusių XX a. lietuvių rašytojų ir poetų literatūriniai keliai nenukertami ir aprašomi. Dėl šios priežasties į „seną vadovėlį“ nebepateko jau Nepriklausomos Respublikos laikais gimę tragiško likimo poetai Vytautas Mačernis ir Bronius Krivickas. Gaila, nes tematiškai būtų susisieję: V. Mačernis su vadovėlyje nagrinėjamu Vincu Mykolaičiu-Putinu, B. Krivickas – su Jonu Aisčiu. Ir abu tarpusavyje. Kita vertus, knyga ir taip nemažos apimties, tad ties vienu ar kitu laikotarpiu autorių sąrašą vis tiek reikėtų nutraukti. Šią skriaudą iš dalies kompensuoja trumpi V. Mačernio paminėjimai pačioje vadovėlinėje dalyje. Pats vadovėlyje pasigedau supažindinimo su Jurgiu Baltrušaičiu, nors čia situaciją turbūt komplikavo tai, kad dalis garsiausių eilėraščių parašyti nelietuviškai.
Tarp XX a. pradžios ir pirmosios pusės kūrėjų knygoje minimi ne tik tie, kurių milžiniškas indėlis į lietuvių literatūrą neginčijamas (Žemaitė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris), bet ir dažnai primirštami genialūs poetai, mirę sulaukę vos dvidešimties ar net jaunesni (Julius Janonis, Edmundas Steponaitis, Zigmas Gėlė). Ar ne tokius kaip jie po pusšimčio metų minės Justinas Marcinkevičius savo eilėse: „O, kiek einšteinų ir galilėjų šešiolikmečiais žemėje miega“? E. Steponaitis ir Z. Gėlė, kaip milžinišką potencialą turėję kūrėjai, man apskritai buvo literatūrinis atradimas. Džiugina knygoje skiriamas deramas dėmesys Vydūnui. Manau, šis nepelnytai pamirštas dažname literatūros kurse, nors daugelyje sričių yra pirmeivis, taip pat ir lietuvių filosofijos pradininkas, anksčiau už archeologus radęs bendrus indoeuropietiškuosius pradus ikikrikščioniškoje lietuvių pasaulėjautoje. Deja, karas Senajame žemyne, įsisenėjusios ir dar laukiančios grėsmės tarytum neleidžia Vydūno idėjoms rasti dirvos, nors susiklosčius kitoms aplinkybėms ateityje jis galėtų tapti vienu aktualiausių klasikinių Lietuvos filosofų: už netradicinio dvasingumo paieškas, žmogaus vietos ieškojimą ir tautoje, ir žmonijoje, kvietimą atsigręžti į baltiškas šaknis nenuneigiant krikščioniško sluoksnio kultūroje, antropocentrizmą perkopusią etiką.
Tarp aktualumo ir istorizmo
Keičiantis laikams anksčiau vertinti literatūros kūriniai gali netekti svorio, o primirštieji – sulaukti susidomėjimo. Apie literatūros likimą užsimenama ir minimoje knygoje. Ar nenuneš laiko tėkmė? Tačiau esu įsitikinęs – kad ir kokios modernios būtų literatūros formos (2016 m. Nobelio literatūros premija pripažinta, kad ir dainų tekstai gali būti laikomi aukštos vertės literatūra), tai, kas vadinama labiau tradicine literatūra, aktualumo nenustos. Manyčiau, kad net priešingai, nes su postmodernybe atėjo ir tarpdisciplininės studijos, humanitarinių ir fizinių mokslų suartėjimas, dėl ko darosi sunku priešinti eilėraščio interpretaciją su trigonometrija – abi moko jauną žmogų nuosekliai mąstyti, protauti. Tiesa, ir anuomet pasitaikydavo vadinamųjų polimatų, arba universalių asmenybių, – matematikų poetų ar dailininkų astronomų, o universitetuose būdavo dėstomi laisvieji menai, tačiau tarpdiscipliniškumą mokslo istorikai linkę priskirti postmoderniai erai. Be to, dabar informacijos visuomenėje norint sukurti naują ilgai tveriančios informacijos kvantą reikia neįprasto požiūrio taško. Ir jį galbūt turės mokslininkas, pamilęs literatūrą. Kad ir lietuvių literatūra pasaulyje nėra pamirštama, įrodo klasikinės (ir ne tik) literatūros vertimai į kitas kalbas. Taip Donelaičio „Metai“ suskamba korėjietiškai, o Salomėjos Nėries ankstyvosios poezijos knyga – japoniškai. Net jei tai didžiąja dalimi vertėjų užgaida, o ne paklausos ir pasiūlos dėsnio išdava. Pats išbandžiau: V. Mačernio šimtmečio proga verčiau jo eiles į kelias kalbas ir skaičiau, o dėl to maloniausia ir įdomiausia turbūt buvo man pačiam. Globaliame amžiuje net už lietuvius mažesnės tautos turi geresnes galimybes save pristatyti pasauliui. Arba kaip tik – nugrimzti užmarštin, jei pamirš turinčios savo literatūrą.
Humanistika turi aiškintis ir mūsų socialines problemas, padėti jas įsisąmoninti. Geresnis humanistikos pažinimas, atidesnis domėjimasis žmogumi, visuomene galėtų padėti mums veiksmingiau problemas spręsti. Per savą, gimtąja kalba skaitomą literatūrą pirmiausia įgyjame langą vertinti pasaulinę literatūrą. O vadinamojoje klasikinėje lietuvių literatūroje – daug dėmesio žmogui, kartais – net gyvūnui, atidarytas langas į kitaip nebepatikrinamą mūsų tautos istoriją – vargų Lietuvą, įkūnytą Jono Biliūno, Žemaitės ir kitų rašytojų kūriniuose. Iš čia esame atėję ir mes, modernieji lietuviai. Galbūt įsisąmoninus ryšį tai įtikins mus, kad ir klasikine vadinama lietuvių literatūra aktuali, nes ten aptariamos problemos, deja, išliko. O vėliau tas savos literatūros langas galės atsiverti ir sąsajoms su kitų tautų ir kultūrų kitomis kalbomis kurta literatūra. Taip, lietuvių literatūra kompaktiška lyginant su anglų, ispanų, prancūzų ir kitomis daugiamilijoninėmis kalbomis parašytosiomis, bet ir ji turi savo vietą Vakarų civilizacijoje ir ją kaip tauta turėtume pažinti.
Vienas iškiliausių XXI a. Lietuvos filosofų Leonidas Donskis 2010 m. interviu gynė lietuvių poeziją kaip esančią pasaulinio lygio. Juk literatūra – visuomenės atspindys. Ir išties Lietuva net būdama Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštu socialiniais klausimais pakrašty nebuvo, o kai kada ir smarkiai lenkė Vakarų Europos visuomenes: lygių visuotinių rinkimų teisė vyrams ir moterims pripažinta dar Didžiajame Vilniaus seime 1905 m., nors ją įgyvendinti pavyko tik daug vėliau – jau Lietuvai tapus nepriklausomai. Ir 1926 m. birželio Lietuvos prezidento rinkimai buvo kone beprecedenčiai Europoje, nes juose dalyvavo ir dvi moterys kandidatės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė. Ne tik Bitė, bet ir kitos trys žymiausios amžių sandūros rašytojos, aprašytos ir knygoje, Žemaitė, Šatrijos Ragana ir ypač Lazdynų Pelėda, raštais ar darbais nemažai prisidėjo prie to, kad Lietuvoje pirmoji feministinio judėjimo banga ne tik nevėluotų, bet ir kiltų santykinai anksti. Gera proga susimąstyti, kai praėjus daugiau nei šimtmečiui po šių tekstų moterys mūsų visuomenėje susiduria su panašaus pobūdžio iššūkiais, o kai kurie politikai ar net Seimo nariai sprendimams priešinasi. Ir istoriška, ir aktualu.
Literatūra ir švietimo politika
Skaitydamas „Populiariosios literatūrologijos versiją“ nejučia ėmiau svarstyti apie švietimo politiką ir literatūros vietą joje. V. Daujotytė teigia: „Kuo mokykla tvirčiau susieta su kultūra, kūryba, su visuomenės problemomis, tuo jauni žmonės greičiau subręsta sąmoningam piliečio gyvenimui.“ Tačiau kaip visuomenėje atrasti daugiau vietos kultūrai ir kūrybai, kai nepakankamas kultūros finansavimas neretai veikia kaip savicenzūra nežinomiems kūrėjams? Idealiu atveju švietimo politika turėtų veikti taip, kad bet kuris gabus literatas neturėtų jaudintis ir atsisakyti savo kūrybinio potencialo, baimindamasis, kad iš to neišgyvens. Kita vertus, gal apskritai tokia jau „humanitarų“ dalia demokratinėje sistemoje – literatūrinis darvinizmas, kur iškyla tik tie, kas turi ir talento, ir drąsos. Juk kitokioje sistemoje meno raiškos jau ankstyvose stadijose galėtų sulaukti valstybės paramos, bet tik tókios, kurios tiktų idėjiškai.
Pamenu, kai man būnant pirmakursiu Lietuvoje socialiniuose tinkluose buvo grupė, agitavusi už filosofijos dėstymą mokyklose. Atrodo, po keliolikos metų jau yra atsiradusių pavienių mokyklų, kuriose mokiniai supažindinami su filosofijos disciplina. Aš pats filosofiją (tikrą, ne kokią „gyvenimo filosofiją“, po kuria dažniausiai slypi abejingumas šiai disciplinai ar jos nesupratimas) pamilau gan vėlai, o reikšmingiausias susidūrimas mano asmenybės formavimuisi – vadovėlio rekomenduotas skaityti Albert’o Camus „Sizifo mitas“, kai man buvo šešiolika ar septyniolika metų. Tačiau, žvelgdamas į tai retrospektyviai, manau, kad susidomėjimą egzistencializmu, o vėliau ir filosofija apskritai man įžiebė V. Mačernis. Ir jau tik dar vėliau suvokiau antikinės filosofijos, ypač Platono, vertę. O dabar, domėdamasis žmogaus neigiamu poveikiu aplinkai dėl įsitikinimo, kad jam viskas galima kitų Žemės gyventojų atžvilgiu, kiekvienais metais vis labiau atrandu Vydūną. O paraleliai – Empedoklį ir Plutarchą.
Kokia literatūra turėtų būti dėstoma mokyklose – palieku klausimą spręsti literatūrologams ir švietimo specialistams. Būtų per drąsu iš literatūros programos reikalauti pilietiškumo ugdymo, kita vertus, socialinio jautrumo tematika ir šiaip dažna XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje, tad tinkamai perteikta ji galėtų sieti jauną žmogų su pilietiškumu, socialinio teisingumo troškimu. Pasak V. Daujotytės, „socialinio teisingumo siekimas lietuvių poezijai apskritai būdingas“. Tad dėl vieno neabejoju – lietuvių literatūros nenuplaus ateinančių laikų srovės. Net ir keičiantis pasauliui, vienus iššūkius žmonijai sprendžiant, su kitais naujais susiduriant, literatūra liks vertinga vien tuo, kad, kaip „jautriausia atminties forma“ (V. Daujotytės citata), praneš mums, kaip pasaulį matė ir koks šis buvo prieš kelias kartas. Literatūra – tai savęs pažinimas. Per tautinę literatūrą ateina gilesnis savo tautos pažinimas, o iš jos – pasaulio. Prasminga literatūra, lėtai skaitoma, gali būti savigyda, savotiška psichoanalizė rankiojant dalelytes iš skirtingų epochų ir kultūrų literatūros kūrinių ir surandant joms jungtis, kur mums panūsta. O daugiau skaitant ir išlavėja skaitytojo intuicija – lengviau surasti sau vertingas knygas. Galų gale – daugiau skaitančiųjų reiškia, kad bus ir daugiau rašančiųjų.
Tarp savitumo ir visuotinumo
XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūrai vietą neretai galime rasti pasaulio (ar bent jau Vakarų) literatūros kontekste. Aktualumo nenustoja ir literatūros šedevrai. Štai ar ne B. Krivicko eilėse apie Dovydo kovą su Galijotu galime atpažinti ne tik pokario miško brolius, bet ir savo bei Europos laisvę ginančius ukrainiečius? Menas gali padėti išgyventi ir įprasminti mūsų kaip individų ir kaip tautos dalies tragizmą skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis, kaip antai V. Mykolaičio-Putino „Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu“, ypač vis mažėjant tiesioginių stalinistinio ar hitlerinio totalitarizmo liudininkų, nors dėl tokių niekšybių potrauminio streso sindromas yra persidavęs iki jauniausios kartos.
Tiesa, ankstyvojoje literatūroje neturime herojų, keliančių šekspyriškus klausimus, tačiau turime Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, aktualų jau ne tik regioninių (šilo), bet ir globalių ekologinių problemų akivaizdoje. Neturime Friedricho Nietzschės ar Søreno Kierkegaard’o, tačiau turime teosofą Vydūną, mokiusį darnos su aplinka. Ir V. Mačernį, poetą, ėjusį koja kojon su Vakarų filosofija ir egzistencialistų klausimus kėlusį dar tada, kai terminas šiai filosofijos srovei nebuvo sugalvotas. Neturime Franzo Kafkos ar Albert’o Camus, bet turime pastarojo amžininką Antaną Škėmą, kurio „Baltoje drobulėje“, kaip ir A. Camus „Krytyje“, reflektuojama kaltės idėja, jų net gyvenimo baigtis stulbinamai panaši – abu pamečiui žūva autokatastrofose.
Literatūra, suteikianti mums atramas, įprasmina mūsų vietą tautoje ir pasaulyje. O modernėjant pasauliui ir spartėjant globalizacijai savitumas darosi vis reikšmingesnis. Tik visada reikia pažinti ir kitas kultūras, išmokti svetimų kalbų ir perskaityti jomis knygų, kad suprastum paradoksą – esame unikalūs, tačiau daug kur ir labai panašūs, galbūt net labiau, nei norėtume. Tad ir mūsų tautinė literatūra yra tiek savita, kiek visuotinė. Svarbu būti susipažinus su didžiaisiais pasaulio kūrėjais ir didžiais filosofais, tačiau kartu nepamiršti, kad ir Lietuva turi transcendentinį Čiurlionį. O iki jo, iki rašytinės literatūros suklestėjimo ir pirmų lietuviškų muzikos ir vaizduojamojo meno kūrinių ir Lietuvos senajame kaime rasdavosi „filozopų“, ir ne tik Vinco Krėvės apsakymuose, o kur dar daugybė liaudies menininkų, tautosakos žinovų ar palinkusių prie verpstės dainių.
Mokant literatūros vienareikšmiško atsakymo, kiek dėmesio skirti lietuvių literatūrai, o kiek – pasaulio, matyt, nebus, tačiau V. Daujotytės įtraukus pasakojimas apie lietuvių literatūrą ir tiksliai parinkti kiekvieną autorių reprezentuojantys tekstai man pasirodė patrauklūs perteikiant XX a. lietuvių literatūros aktualumą ir reikšmingumą. Gerai parašytas vadovėlis ilgai nenustoja aktualumo, gali atlaikyti „pasikeitusio laiko slėgimą“, griaučiai lieka tie patys, net jei pats neišvengiamai turi būti perkontekstualizuotas. „Populiariosios literatūrologijos versija“ ir yra tokio vadovėlio pavyzdys, ką įrodė pati autorė, pratarmę ir epilogą pritaikiusi 2023 m., kai vyksta karas prieš Ukrainą ir prieš Europos civilizaciją, jos vertybes. Kita vertus, klausimas, kaip sėkmingai tai įtraukti į pasaulio (tiksliau, Vakarų) literatūros kursą, lieka atviras. Tačiau tai galbūt užduotis pedagogui. O gal ir jaunam žmogui?
